Jis man kalbėjo, kad myli, apipildavo bučiniais, buvo labai švelnus. Ir vieną dieną, kai aš jam pasakiau, kad tave labai myliu ir negaliu be tavęs gyventi, jis staigiai ėmė keistis. Paklausus, kas tau svarbiau, aš ar žmona, jis pasakė, kad svarbios abi. Žmona svarbi, nes pragyvenau 30 metų, o tu man reikalinga patenkinti savo aistrai, kurios aš negaunu namuose.
Jei užsimini apie žmoną, jis tampa labai agresyviu mano atžvilgiu. Sako, apie ją, kad negirdėčiau. Jis jos bijo, nes nuo jos gauna gerai. Tačiau į pasimatymus noriai kviečia mane, jeigu pasakau, kad nenoriu susitikinėti, jis labai nusimena, jų metu sako, kaip man su tavimi gera, tu mano stebuklas ir t.t.
Aš nesuprantu jo pozicijos ir ką man daryti tokiu atveju. Ar aš jam galėčiau būti reikalinga kaip žmona? Prašau, patarkite.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Mylimojo prieštaringas elgesys jus stebina. Jis yra labai švelnus, noriai kviečia į pasimatymus, nuliūsta, jei atsisakote, sako, kad esate jo stebuklas, bet žmona jam tokia pat svarbi kaip ir jūs. Net jei ja skundžiasi, seniai neišgyvena aistros bendrystėje su sutuoktine, neleidžia šios temos gvildenti jums ir aiškiai parodo, kad jo gyvenime yra dvi reikšmingos moterys: sutuoktinė ir jūs.
„Aš nesuprantu jo pozicijos...“. Išoriškai panašu, jog susidūrėte su neretu vyrų pasirinkimu santuokinius sunkumus spręsti pasitraukiant į jaukesnę, švelnesnę, labiau priimančią erdvę, nei ji yra šeimoje. Šiuo atveju, tikėtina, jog jūs išties padedate savo partneriui pajusti tai, ko jis neišgyvena bendrystėje su savo žmona. Su jumis jis jaučiasi lengvai, mylimas, reikalingas, gali pajusti savo vyriškumą. Tačiau tik tol, kol iš jo nereikalaujama dar vieno įsipareigojimo.
Jūsų draugas turi žmoną ir su ja gyvena jau 30 metų. Tai yra labai daug vyro ir moters santykiui. Net jei tas ryšys yra toks, kad vyras renkasi būti ir su kita moterimi, jis yra tikrai stiprus ir tuos du žmones sieja daugybė dalykų, kuriuos jie patyrė per nugyventą laiką. Žmones riša ne tik geri patyrimai, jungtis susikuria iš visų patirtų momentų, kurių atsisakyti ne taip lengva.
Kita vertus, nebūtinai jūsų mylimasis nori viso to atsižadėti. Tikėtina, kad jis ieško atsipalaidavimo, o ne dar vienos atsakomybės. Su žmona jam saugu, viskas žinoma, numatoma. Ji su juo išgyveno 30 metų. Tuo tarpu dar vienas įsipareigojimas būtų pilnas neaiškumo, nesaugumo ir su tikimybe, kad vėl neliks to, ko tam žmogui ypatingai reikia: santykių gaivumo, teigiamų emocijų, lengvumo.
Tai nereiškia, kad užimate mažiau svarbią vietą žvelgiant draugo žvilgniu nei žmona, tačiau iš to, ką rašote, panašu, kad šiai dienai judvi atliekate skirtingus vaidmenis jo gyvenime. Tik, kaip pati pajutote, ryšys vargiai gali likti nepakitęs ilgą laiką. Kad smagus pasimatymų metas pamažu pereina į klausimą, o kas toliau? Tikimybė, kad jūsų mylimas žmogus reliai pasirįš santuokos nutraukimui, atrodo nedidelė, na bent jau esant tokiam jūsų ryšio modeliui. Dėl to klausimas lieka jums. Kokie bus jūsų žingsniai?
Pirmiausia yra svarbu atsakyti sau, ko trokštate iš šio santykio? Būti su savo draugu? Tapti jo žmona? Ar galite juo dalintis su sutuoktine? Kaip ilgai? Ar jus tenkina toks bendravimas kaip dabar, be įsipareigojimo? Ką jaučiatės duodanti, o ką gaunanti šiame santykyje? Pažvelgus į savo „planą“ judviejų bendrystei, verta pagalvoti ar jis realus? Kokius žingsnius reikia padaryti ir kokius ryžtumėtės padaryti, kad jis toks taptų?
Taigi buvimas trečiu tarp sutuoktiniu paprastai būna nelengvas išbandymas, ne tik dėl to, kad šeimą jau sukūrę asmenys retai kada ieško dar vieno įsipareigojimo, dar vienos žmonos. Bet ir ir dėl to, kad labai nelengva pamatyti save tame santykyje, nepasiduoti emocijų kuriamai iliuzijai. Šiuo metu esate apimta aistros, švelnumo, dėmesio, kuris leidžia jaustis išskirtinei, kitokiai nei viso pasaulio moterys, o ypač draugo žmona.
Galima pasiduoti ir tokiai minčių eigai, kad bendrystė su jumis gelbsti draugą nuo tų negandų, kurias jis išgyvena santuokoje. Taip gali būti, bet nebūtinai. Čia belieka tik spėlioti, kaip atrodytų jūsų santykis, jei būtumėte mylimojo žmona 30 metų. Kol kas jūs abu išgyvenate stiprias emocijas, kurios neleidžia vertinti jūsų bendrystės konteksto ir realios galimybės išsaugoti lygiavertį ryšį, kuriame abu jaustumėtės oriai. Taip jau yra, kad ne visi mus užklumpantys jausmai turi galimybę vystytis, augti ir duoti sultingus vaisius. Kartais būna, kad labai gražiai žydėjęs sodas užmezga vos vieną kitą obuolį.
Ir pabaigai: „Ar aš jam galėčiau būti reikalinga kaip žmona?“. Išties, žmona jūsų draugui labai svarbus ir reikalingas žmogus, tačiau panašu, jog jūsų mylimasis sunkumus sprendžia ne su ja. Ar noras būti draugo žmona yra pagrįstas tikėjimu, kad su jumis jis išgis nuo šios savo silpnybės ar esate pasirengusi mylėti jį tokį, koks yra... Nes tai, ką išgyvena jų santuoka, yra ir jūsų mylimo žmogaus nudirbtas arba nenudirbtas darbas.
Linkiu išminties
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
