Abu jie miega lovoje, kurioje reikia keisti patalynę, abu jie valgo, reikia plautis indus, abu jie
prineša dulkių ir šiukšlyčių, juk abu. TAI KODĖL moteris turi viską viena daryt?
Pradėjus kalbėti ir klausti, kodėl smirdančios kojines mėto kur papuola ir niekada neišvalo po savęs vonios, net nekalbu apie ką kita, jis visada sako: nenoriu su tavim kalbėt arba pradeda kalbėt apie kažką kita, lyg niekur nieko.
Nebežinau, ką daryt, myliu žmogų, bet jau net galvoju skirtis dėl to, dievaži, juk nebūsiu visą gyvenimą jo namų tarnaite.
Pataria psichoterpeutas Olegas Lapinas
AR MOTERIS TURI BŪTI TARNAITE?
Jūs labai aiškiai apibrėžėte situaciją: iš tiesų jūsų namuose yra du dirbantys suaugę žmonės, ir iš tikrųjų abu turėtų vienodai atsakyti už tvarką ir švarą. Tačiau yra kitaip, todėl jums kyla pasipiktinimas ir netgi mintys išsiskirti. Tai rodo, jog jūsų kantrybės taurė persipildžiusi ir jūs labai jautriai išgyvenate neteisybę. Galbūt lengviausia išeitis jums būtų pakeisti vyrą kitu, kaip nešvarias kojines galima pakeisti naujomis. Jūs išsiskirtumėte ir susituoktumėte su tvarkingu vyru pasakius „anas tiesiog buvo mamytės sūnelis“.
Tačiau tuo pat metu jūs mylite savo draugą ir jums nėra lengva su juo išskirti. Tokiais atvejais galima pabandyti išspręsti jūsų konfliktą ne tokiomis radikaliomis priemonėmis. O kad konfliktas yra, abejonių nėra. Tiesa, kol kas tai tik nedidelis konfliktas, tačiau jūs gi žinote, kas atsitinka, kai per sniegą rieda mažas sniego kamuoliukas. Būtent iš tokių konfliktų buities srityje ir išauga sutuoktinių porose didelių konfliktų „sniego lavinos “. Jos prasideda iš nedidelių nusižengimų tvarkai, švarai, punktualumui, mandagumui, ištikimybei, paklusnumui, taupumui.
Jei šie konfliktai neperdirbami, neišgyvenami iki galo, jie tiesiog kaupiasi. Juk kiekvienai pusei šie dalykai siejasi su meile: „Jei tu iš tiesų mane mylėtumei, tai būtumei tvarkingas (švarus, punktualus, mandagus, ištikimas, paklusnus, taupus)“. O kadangi sutuoktinis nerodo noro keistis, daroma išvada: jis manęs nemyli ir negerbia. O toliau silpnėja emocinis ryšys: ima trūkti kantrybės savo sutuoktiniui, nyksta meilės jausmas, mažėja noras bendrauti – ir žodžiais, ir lovoje. Anksčiau ar vėliau kyla skandalas ir siekis išmesti draugą iš namų ar išeiti pačiai.
Ar yra būdų išspręsti šiuos konfliktus? Yra, tik kelias į šį sprendimą nėra labai tiesus. Tiesus kelias mums atrodo šitaip: reikia pasakyti. Pasakyti aiškiai, kad nepatinka - jūsų atveju - nesitvarkymas namuose. Nesuprato - pakartoti prašančiu tonu. Vėl nesuprato - prigrasinti ar leipti susitvarkyti. Blogiausiu atveju - papirkti, pažadėti ką nors. Jei neveikia - apleliuoti į sąžinę, skaityti moralus.
Ir ką? Ir nieko. Šitoks tiesmukas kelias dažniausiai nevaisingas. Draugas ima pasyviai priešintis reikalavimui, suvokdamas jį kaip spaudimą. Užuot supratęs, kokia jūs esate teisi tvarkingumo klausimu, draugas ima reaguoti į patį jūsų balso toną. Jums atrodo, kad kalbate labai aiškiai: „susitvarkyk kojines, išplauk pagaliau indus, pasiklok lovą, kodėl aš tik viena turiu tai daryti?“
O jis girdi ką kitką: „Bla, bla, bla ... O! Ji vėl kažkuo nepatenkinta... Ji ir vėl mane kritikuoja...“ Ir jam įsijungia nesąmoninga psichologinė gynyba - jis negirdi jūsų žodžių, o tik toną. Ir nusuka kalbą į kitą temą. Geriausiu atveju jis padaro, ko jūs prašote, tačiau su mintimi: „Kokia ji zanūda... na, gerai, padarysiu, tačiau juk aš taip pavargau po darbo, negi ji pati negali? Matyt, nori parodyti man savo valdžią“.
Psichologai, tiriantys porų gyvenimą, atrado, jog kiekviena pusė situaciją suvokia savo naudai: kiekvienam atrodo, kad jo indėlis į buitį yra didesnis, nei atrodo priešingai pusei. Tokią nesąmoningą klaidą daro dauguma žmonių. Todėl teisingumo jausmas skiriasi ir aiškiai yra šališkas. Ypač jei žmogus girdi kritiką.
Ar gali jis išgirsti už jūsų žodžių jūsų nuoskaudą, apmaudą, nenorą būti tarnaite? Ar gali įsijausti į jus ir suprasti jus? Vargu - juk jis yra „gynybiniame režime“, o tokiame režime mes nesugebame įsijausti į kitą žmogų.
Todėl norėdama, kad draugas iš tiesų jus išgirstų, jus galite naudotis tik tokiais būdais, kurie neverčia kito žmogaus gintis. O priverčia jį nustebti ir susidomėti.
Tarkime, jūs pasakote jam kažkokį netikėtą ir nelogišką dalyką: žinai, aš supratau, kodėl tu nesitvarkai! Tu iš tiesų mėgsti, kai tave muša, nes mūsų sekse trūksta agresijos! Ir štai tu mane paslapčia provokuoji tave primušti! Atspėjau?
Arba jūs pasiūlote jam kažkokį žaidimą, susijusį su tvarkymu: klausyk, nori, kad aš plaučiau indus ant nuogo kūno užsidėjusi vien prijuostę? Nori? Gerai, bet tuomet su viena sąlyga - tu išplauni grindis apsiavęs stringus!
O štai jūs imate jam iš anksto dėkoti: štai tau tavo mėgstamas šokoladas - dėkoju tau iš anksto, kad šįvakar sutvarkysi indus.
Arba visai neįpareigojantis emocinis atvirumas: na, laikykis, dabar aš riaumosiu kaip tigrė, nes tu mane užknisai savo kojinėmis - še !(kojinė suplėšoma)... rrrrr!
Kaip matote, panašūs būdai neįjungia smegenyse jokios apsaugos - atvirkščiai, jie sužadina susidomėjimą ir pagyvėjimą. Jie tarsi įneša į tvarkymą žaidimo elementus. O šios emocijos – susidomėjimas, žaidybinis susijaudinimas, interesas - kaip tik ir palaiko visuose normaliuos žmonėse norą veikti!
Jūs galite pasakyti: ne, čia ne mano būdui, aš neturiu tam nei jėgų, nei fantazijos. Mes ne vaikai ir aktoriai! O kodėl aš turėčiau pradėti pirma, o ne jis? Ir išvis, argi tai gali padėti?
Ką gi - jūs pasirenkate likti sename, nors ir neefektyviame bendravimo režime - rimtame, sukeliančiame pasipriešinimą. Jūsų valia...
Tačiau tuomet jums galima atsakyti: jūs nebandėte, todėl ir nenorite. O pabandysite - ir užsinorėsite. Ir įsitikinsite, kad tokie įdomūs būdai sužadina ne tik draugą, bet ir jus pačią.
Jei visai atvirai, tai šeimos gyvenimas iš tiesų nėra privalomų pataisos darbų atlikimo vieta. Todėl dauguma mūsų protėvių iš tiesų samdydavosi tarnaites, aukles, valytojas, virėjus ir guvernantes. Ir jei didesnė mūsų dalis šiandien tam neturi lėšų, mums tenka atlikti šiuos darbus patiems - tačiau kas sakė, kad tai turi būti daroma rimta veido išraiška?
O jei kitos išeities nėra, kaip tik daryti tai patiems, tad kodėl neįnešus į tai žaidimo, kūrybos, fantazijos? Juk kai žaidžia abu - jokios nelygybės nelieka! Juk humoras - stebėtinai demokratiška savybė!
Kiekviename žmoguje slypi mažas režisierius ir aktorius.
Pažadinkite savyje šią sielos dalį - jums patiks!
Sėkmės.
Olegas Lapinas
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
