Nežinau, ar to vakarėlio metu su manimi tiesiog iš smagumo buvo ir toji mergina, tačiau mano pačios jausmai mane nustebino ir išgąsdino. Tiek vakarėlio metu, tiek dažnai po to aš prisimenu ją, sapnuoju ir kalbant tiesiai šviesiai, pajutau, kad labai norėčiau su ja pasimylėti, sąmoningai planuoju, kada ir kur vėl galėčiau su ja susitikti. Ko gero, pagalvočiau, kad esu biseksuali, bet mane domina tik ši mergina. Su jokia kita nenorėčiau nieko panašaus išgyventi. Kadangi jau kuris laikas pati neišmetu to iš galvos ir nerandu atsakymo, kas tai, labai norėčiau, kad man padėtumėte ir atsakytumėte, ar tai tiesiog laikinas susižavėjimas, o gal visgi tai jau galima vadinti polinkiu į biseksualumą?
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
APIE SAVĘS PAČIOS BAIMĘ
Akivaizdu , kad Jūsų laiškas atskleidžia vieną iš labai paplitusių baimių - savęs pačios baimių. Neretai žmonės mano, kad viskas, kas užeina už įprastinių, norma laikomų ribų, yra pavojinga. Todėl natūralus biseksualumas, būdingas daugumai žmonių, jums kelia labai didelį nerimą. Jums netgi atrodo, kad tai nenormalu ir kad jums reikia pagalbos.
Žinoma, jums būtų ramiau, jei jūs neturėtumėte vyro. Tuomet viskas vyktų taip, tarsi tai būtų seksualinis eksperimentas. O kadangi jūs ištekėjusi, jūsų fantazijos apie merginą jums sukelia kaltės jausmą, nes tai – fantazijos apie neištikimybę.
Jūsų sąžinė nerami, nes sąžinės požiūriu jūs turėtumėte geisti tik vieno žmogaus - savo vyro. Tai būtų labai graži ir tyra meilė, kurioje viskas vyksta kaip pasakoje. Patikėkite, kad tik pasakose tokia meilė ir gali egzistuoti. Realus žmonių seksualinis gyvenimas ir seksualinės fantazijos į jokius gražius rėmus dažniausiai netelpa. Galima pasakyti, kad tik mažesnė žmonių dalis neturi jokių „nestandartinių“ seksualinių fantazijų, didesnė dalis žmonių turi visokiausių, pačių keisčiausių fantazijų, ir tik maža dalis žmonių bando jas realizuoti.
Galbūt Jūs pasakysite, kad daugumai aplinkinių žmonių jūsų potraukis pasirodytų netinkamas, smerktinas ir gėdingas. Galbūt jūsų tėvams tai atrodytų nenormalus nukrypimas. Tuo metu, kai tėvai buvo jauni, ir gydytojams atrodydavo, kad tai nukrypimas.
Tačiau šiais laikais seksualumui neuždedami tokie griežti rėmai, kaip prieš pusę šimto amžiaus. Netgi homoseksualumas išbrauktas iš psichinių sutrikimų sąrašo. O juk tikros lesbietės jaučia išskirtinį potraukį moterims. Jūs, kiek aš supratau, jaučiate potraukį ir vyrui, be to, jūsų lytinė patirtis yra minimali, todėl jūsų seksualumas aiškiai dar neatskleistas. Beje, dažniausiai merginos homoseksualinius jausmus jaučia paauglystėje ir netgi eksperimentuoja viena su kita, tačiau jei lytinis vystymasis yra lėtesnis, ši stadija atsideda vėlesniam laikui. Tačiau dažniausiai netampa įpročiu.
Ypatingai laisva seksualinė moralė egzistuoja nebent bohemos sluoksniuose, kur biseksualumas – vos ne mada ar norma. Prisiminkite, kad kai kurios dainininkės atvirai kalba apie tai, kad joms patinka kitos moterys ir netgi padaro iš to šou. Žinoma, jei jūs nepriklausote bohemai, jums tikriausiai yra sunkiau demonstruoti savo jausmus. Tačiau tai ir nebūtina.
Jūsų seksualinės fantazijos, potraukis ir svajonės šiuo metu egzistuoja jūsų vidiniame pasaulyje, yra jūsų sielos dalis. Viskas, kas vyksta žmogaus sieloje, yra normalu. Vidiniam pasauliui, ypač fantazijoms ir sapnams, ir negali būti uždėti jokie „normalumo“ rėmai.
Maža to, netgi tai, kas vyksta ne fantazijose, o realybėje, po jūsų paklode, yra jūsų asmeninis reikalas ir taip pat jokiam normatyviniam požiūriui nepaklūsta. Problemos, nukrypimai ir patologija - tai ne tai, kas „nukrypsta“, o tai, kas kankina, kas skaudina, kas verčia žmogų jaustis blogai - ką jis bedarytų su savimi ir su kitais.
Jei jūs turite „teisingą“ normatyvinį sugulovą, bet jus nuo jo vemti verčia, tai jau problema. O jei jūs gerai jaučiatės kartu su „nenormatyvine“ sugulove - tai yra normalu ir sveika. Kitaip mes turėtumėme labai įtartinai žiūrėti į viską, kas nukrypsta nuo statistinės normos: tarkime, Japonijoje tik dešimt procentų žmonių nenešioja akinių - tuomet visus japonus, kurie gerai mato, tektų laikyti iškrypėliais. Kopernikas ir labai nedaugelis jo bendraminčių tikėjo, kad Žemė sukasi aplink Saulę, o ne atvirkščiai. Ar reikia jį laikyti „iškrypusiu“? Taip, jis nepriklausė daugumai, bet jis buvo teisus.
Kokiu atveju žmogus savo viduje yra teisus?
Jis yra teisus prieš save patį, jei jis nevaidina prieš save, jei draugauja su savo siela ir jei atsako už tai, ką daro. O tam, kad atsakytų, jis turi jausti laisvę. Bandyti įrėminti save į „ligonės“, „ lesbietės“ „problematikos neurotikės“ rėmus - tai reiškia pabėgti nuo šios laisvės. Jūs galite tai padaryti. Juk visai realu, kad koks nors pagalbininkas, netgi diplomuotas medikas, pasakys jums, kad jūsų potraukis - tai liga, kad tai - rimta, kad jums reikia gydytis. Ir sutikusi su juo jūs pabėgsite nuo savo vidinės laisvės, tapsite neatsakinga ir tokiu būdu nustosite būti teisi prieš save. Ir nustosite jaustis sveika.
Todėl jums teks paklausti savęs, ar jūs esate daugumos pusėje, ir tuomet jūs smerksite save ir kovosite su savimi. Ar jūs esate savo pačios pusėje, ir tuomet jūs tiesiog priimsite savo potraukį tik kaip potraukį, tik kaip fantaziją, tik kaip neįprastą, kūrybišką ir nenusakomą jūsų sielos judesį.
Neaišku, ar jūs iš tiesų bandysite mylėtis su savo išsvajota mergina. Kartais bandymai realizuoti seksualines fantazijas gyvenime labai nuvilia. O štai neplanuoti siurprizai sekse - atvirkščiai, labai džiugina. Todėl leiskite sau nesvajoti – tuomet ir nenusivilsite, tačiau būkite įdomus seksualinis siurprizas pati sau. Jei jau bohemai leidžiama tai daryti viešai, tai pabūkite bohemos atstovė savo viduje. Patikėkite - Jūs turite teisę save atskleisti, nesvarbu, bijote jūs to ar ne.
Sėkmės. Olegas
Rašykite: psichologui@delfi.lt
