Po kelių mėnesių darbo jis pradėjo rodyti man dėmesį, pasakė, kad myli mane ir netrukus paprašė tekėti. Aš buvau nustebusi, nenorėjau pradėti draugystės darbe. Visaip atsikalbinėjau. Mačiau, kaip jis liūdi ir paprašiau duoti man laiko pagalvoti. Pasakiau, kad galim būti draugais, bet tekėti, kol gerai vienas kito nepažįstam, nenoriu. Man reikia laiko suprasti ir patikrinti save, ar aš galiu su neįgaliu žmogum susieti savo gyvenimą.
Pasakiau, kad nenoriu būti slaugytoja ir žmona, nes jam reikalinga pagalbininkė visa parą. Todėl prieš priimant tokį sprendimą, reikia susitvarkyti gyvenimą taip, kad kita moteris galėtų kartu su mumis gyventi ir daryti daugumą slaugos darbų, ką dabar darau aš. Be to, reikia daug ką patobulinti buityje. Aš tada galėčiau turėti daugiau laisvo laiko ir gal kelias valandas kur nors dirbti. Dabar turiu tik tris valandas per dieną laisvas, kai manęs nekviečia. Taip dirbu tris savaites be pertraukos ir vieną savaitę turiu laisvą. Tada važiuoju į savo nuomojamą butą.
Bet mūsų draugystė vis dėlto prasidėjo, aš sutikau pamėginti. Kad aš įsitikinčiau, kad jo ketinimai rimti, jis parašė testamentą, kuriame pusė turto ir namą užrašė man, o kitą pusę – savo buvusiai žmonai. Aš jo neprašiau jokių įrodymų, sakiau, kad gyvenu dėl žmogaus, o ne dėl turtų, laikas parodys, ar galime būti kartu. Pirmus metus mes sugyvenom gerai, galėjom pasikalbėti apie viską ir išspręsti problemas be pykčių. Susitarėm niekada nelaikyti pykčio užanty, geriau nebijoti ir pasikalbėti.
Abu supratom, kad mūsų gyvenimas yra daugiau suvaržytas nei kitų, nes vyras yra vežimėlyje. Po kurio laiko aš pripratau jį visada matyti sėdintį vežimėlyje, nes niekada nemačiau jo vaikštančio. Mes gyvenom gerai, buvom laimingi, aš jį mylėjau. Jis sakė, kad myli mane. Kaip ir kiekviena pora, turėjom sunkumų, bet esam nebe jauni, todėl visas problemas sugebėdavom išspręsti be psichologo pagalbos, be pykčių.
Jis buvo vedęs seselę, bet dabar yra išsiskyręs. Su buvusia žmona vis bendrauja, kalbasi telefonu kasdien, ji dažnai lankosi pas jį. Ji žino viską apie jo gyvenimą, ką jis veikia, ką valgo, ką planuoja... Jo diena prasideda skambučiu jai ryte ir baigiasi skambučiu vakare. Ji gyvena už kelių namų, nors jo niekada į savo namus nekviečia. Kartu jie ilgai neišbūna, greitai susipyksta. Bet už minutės jis jai skambina ir vėl viskas gerai.
Man tai nepatinka, bet aš kažkaip nuryju tą „piliulę“. Galvoju, kad jis vežimėlyje, nelaimingas, draugų beveik neturi. Tai tegu šnekasi, su ja negyvena. Jai apie mus nesako, nes aš dirbu kompanijoj ir jis bijo, kad ji nepaskambintų ir nepraneštų. Bandžiau su juo kalbėtis, kad man tas nepatinka, bet pasakė, kad bijo ją įžeisti, nes ji gali mums pakenkti. Kai ji ateina, jis mane žemina jos akyse, rodo, kokia jam ji svarbi. Perka jai daug dovanų, visaip stengiasi įsiteikti, kad tik ji nesupyktų. Kai aš sakau, kad nereikėtų manęs žeminti, jis neprisipažįsta tai darąs.
Jau treji metai baigiasi, kaip mes kartu, ir aš pradėjau kalbėti, kad reikėtų pradėti galvoti apie kitą moterį, galėtumėm pabandyti gyventi kartu. Aš tada išeičiau iš kompanijos ir gyvenčiau jo name. Jis pažadėjo pradėti galvoti, bet jokių veiksmų lyg šiol nesiima. Po naujų metų jis nelabai gerai jautėsi, turėjo pūslės uždegimą, dažnai mane žadino naktį... Aš jaučiausi pavargusi, vakare norėdavau miego, nebenorėjau jokių glamonių. Mes pradėjom daugiau pyktis. Mačiau, kad tai labai jam nepatinka. Ir man tai nepatiko, vargino dar daugiau.
Bandžiau paaiškinti, kad aš esu pavargusi, bet dažnai pasilikdavau su juo, nes mačiau, kad tai labai jam svarbu. Jei nepasilikdavau, jis būdavo blogos nuotaikos. Geriau nusileisdavau. Man malonu buvo matyti šypseną jo veide.
Viena dieną aš atplėšiau laišką (tai mano darbas). Jame buvo pakeistas testamentas. Viskas buvo užrašyta jo žmonai. Mano pavardės ten jau nebebuvo. Apie ketinimą pakeisti testamentą jis man nepasakė. Pasirašė ir išsiuntė slapta per dvi dienas. Tas dienas jis visaip bandė paslėpti tą dokumentą, kad aš nepamatyčiau. Bet aš slapta perskaičiau ir pasidariau kopiją.
Niekada neskaitydavau jo laiškų, bet atpažinau notarinės kontoros dokumentus. Jis pasirašė tą dokumentą ir paprašė laišką išsiųsti draugo. Aš nutariau nieko nesakyti, palaukti, kol jis pats pasakys. Po kelių dienų jis nupirko man daug dovanų. Sakė, kad tai jo meilės įrodymas, bet vis tylėjo. Aš nebeištvėriau ir pasakiau jam, kad perskaičiau testamentą.
Iš pradžių buvau labai pasimetusi, nesupratau, kas įvyko ir kodėl? Negalėjau patikėti, kad tai vyksta su manim. Prašiau paaiškinti jo, kodėl taip padarė. Jis pasakė, kad nusprendė tai padaryti prieš tris mėnesius, žadėjo ateity pasakyti. Tuos tris mėnesius aš nieko keista nepastebėjau. Tik gal buvom abu šiek tiek pavargę nuo jo sveikatos problemų ir nemigos naktų.
Jis nepaaiškino, kodėl tai padarė. Bandė kažką aiškinti, kad jam atrodė, kad aš jį palieku, po to, kad miršta jo žmona (jai dreba kairė akis) ir jai reikia pinigų, kad aš pasidariau „aukščiau“ jo... Po to suplėšė tą naują testamentą, prašė manęs pasilikti, atleisti, siūlė man tekėti už jo, kad būtų užtikrinta mano ateitis. Kita slaugytoja su mumis visą parą negalėtų gyventi, nes namas per mažas. Bet būtų įmanoma suorganizuoti valandinį darbą.
Aš pasilikau, kadangi šiame mieste daugiau darbo nėra. Man firma pasiūlytų važiuoti į kitą miestą, aš darbo neprarasčiau. Lankau koledžą čia, už dviejų mėnesių egzaminas. Norėčiau tai pabaigti.
Per tuos 3 metus mes daug patobulinome buityje, kadangi jis vežimėlyje. Suradome jam patogią lovą, kuri pasikelia ir atsilenkia; pakabinome nešiojamus keltuvus visuose kambariuose, kad galėtų žiūrėti televizorių ant sofos; pakeitėme patogesnę mašiną, nupirkome sofą, perstatėme baldus, kad jam būtų lengviau judėti su vežimėliu.
Buitis yra beveik sutvarkyta. Kas turi namuose neįgalų žmogų, tas žino kiek tai kainuoja. Kaip pavyzdį pasakysiu, kad lova kainavo šešiolika tūkstančių litų. Arba elektrinė kėdė į mašiną kainuoja keturiasdešimt tūkstančių. Brangiau negu pati mašina. Beliko surasti kitą moterį, kuri padėtų man buityje.
Aš nesu tas žmogus, kuriam dažnai reikia psichologo pagalbos. Aš nenoriu sužinoti, kodėl tai su manim atsitiko. Norėčiau paklausti Jūsų nuomonės, kas paskatina žmones padaryti tokius sprendimus? Kodėl žmonės, taip sunkiai siekdami tikslo, viską taip kvailai sugriauna? Nemanau, kad ateitis su juo yra dabar įmanoma, nors jis ir vežimėlyje. Pasitikėjimo nebeliko.
Pataria psichologė Jūratė Selilienė
Ačiū už atvirą ir ilgą laišką. Jame daug vidinės sumaišties, įvairiausių jausmų...
Labai svarbi laiško detalė: „Aš nesu tas žmogus, kuriam dažnai reikia psichologo pagalbos“. Labai dažnai susiduriu su žmonėmis, manančiais, kad į psichologus kreipiasi tik silpni, pažeidžiami, tačiau toks žmogaus mąstymas gali užkirsti jam kelius į pagalbos ieškojimą, kai tampa per sunku pakelti skausmą, liūdesį, nusivylimą.
Kitas svarbus momentas – „Aš nenoriu sužinoti, kodėl taip su manimi atsitiko“. Pastarieji žodžiai galimai atspindi jūsų bėgimą nuo savęs, savo išgyvenimų, jausmų, norų, pomėgių. Atsakydama į jūsų klausimus „kas skatina žmones daryti sprendimus ir kodėl žmonės, taip sunkiai siekdami tikslo, viską taip kvailai sugriauna“, neišvengiamai paliesiu ir jus, nes esate neįgalaus žmogaus gyvenimo dalis.
Iš jūsų laiško norisi daryti prielaidą, kad vyras labai nesunkiai siekė savo tikslo. Jis turėjo šalia savęs moterį, kuri, gailėdama jo, sutiko gyventi ne tik kaip slaugytoja, bet ir kaip moteris – to nebuvo, kiek supratau, su buvusia žmona. Be to, norisi daryti prielaidą, kad jūsų draugystės pradžia buvo ne iš meilės, o iš gailesčio vyrui – „nenorėjau pradėti <...> mačiau, kaip jis liūdi ir prašiau duoti man laiko pagalvoti“.
Toks jausmas, kad vyras meilę matuoja materialiais dalykais: rašomas testamentas, perkamos dovanos kaip meilės įrodymas. Ir kyla klausimas, ar vyras žino, kas yra tikroji meilė, ar siūlymas tekėti yra susijęs su jausmais jums, ar noru jus pririšti ir nepaleisti, kad neliktų vienas. Juk meilė – tai ne tik žodžio pasakymas garsiai, tai pagarba ir pasitikėjimu grįstas santykis.
Ar jūs jaučiate pastaruosius dalykus? Aš abejočiau. Net tada, kai jūs pradėjote draugauti, jis dieną pradeda ir baigia skambučiu savo buvusiai žmonai, prie jos žemina jus – viso to nepavadinčiau meile jums. Ir net tada, kai jis jus įskaudina, nuryjate visus neigiamus jausmus, kaip sakote, lyg piliulę. Jūs daugiau galvojate apie jį nei apie save – „jis vežimėlyje, nelaimingas, draugų beveik neturi“.
O jūs esate laiminga? Pyktis tik parodė jums, kad su jumis elgiasi netinkamai, kad jūs jaučiatės pažeminta, įskaudinta, kad apie tai, kas vyksta judviejų santykyje, turite kalbėti, nes tylėjimas nėra problemos sprendimas. Jūs turite teisę išreikšti mintis, nepasitenkinimus, jausmus, pasakyti, kas jums nemalonu, o ne taikytis prie kiekvieno jo noro. Jam patogu turėti tokią moterį kaip jūs.
Labai atsiprašau už atvirumą, tačiau ir vėl kyla klausimas apie vyro meilę jums, kai jis savo buvusiai žmonai nesako apie jus ir, mano požiūriu, ne todėl, kad bijo, jog paskambins ir praneš kompanijai, o dėl to, kad bijo ją įžeisti. O kur liekate jūs? Aš sutinku, kad jums, kaip, įtariu, nuoširdžiam, jautriam žmogui malonu kitiems daryti gera, matyti šypsenas kitų veiduose, tačiau iš jūsų laiško man atrodo, kad vyras, jausdamas jūsų gerumą, manipuliuoja jūsų jausmais. Norisi daryti prielaidą, kad tai žmogus, kuris savo netinkamam elgesiui visada ras svarią priežastį – pakeitė testamentą, nes „miršta žmona“, „dreba jos kairė akis“, „jai reikia pinigų“ ir pan.
Gyvendama šalia neįgalaus žmogaus, galimai tapote priklausoma nuo jo emocijų ir nuotaikų, sprendimų, galbūt krito jūsų savęs vertinimas, pradėjote nepasitikėti savo jėgomis, nes iš vyro gaunate daug priekaištų, pavydo, nuvertinimo, todėl dvejojate savo apsisprendimu: pasilikti ar ne su neįgaliu žmogumi. Atsiprašau už atvirą ir galbūt skausmingą klausimą, tačiau kyla klausimas, ar nors kartais pagalvojate, ko jūs norite: kaip moteris aukoti savo gyvenimą neįgaliam vyrui, su kuriuo negalite jaustis saugi, mylima, nes nežinote, kaip vienu ar kitu metu jis pasielgs ar pradėti gyventi sau.
Gyvendama su šiuo žmogumi labai dažnai galite sulaukti nuvertinimo, priekaištų, kad pasidarėte „aukščiau“ jo, kad tekėjimas - tai jūsų ateities užtikrintumas, tačiau tai tik parodo vyro nesaugumo jausmą ir norą bet kokiais būdais kontroliuoti situaciją ir užsitikrinti saugesnę ateitį – turėti bent vieną moterį šalia savęs.
Paklauskite savęs, ar jūs norite visą likusį gyvenimą gyventi ir jaustis taip, kaip dabar jaučiatės? Ką išties jaučiate vyrui: meilę ar gailestį? Suprantu, kad palikti žmogų, kai buityje pakeista labai daug, kai emociškai jam daug atiduota, kai norisi matyti jo šypseną, o ne liūdesį, kai jaučiatės atsakinga už to žmogaus gyvenimą, kai prisirišote, pripratote prie jo, yra labai sunku.
Ir nors kai kurios mano prielaidos galimai buvo skausmingos, tačiau norisi, kad stabtelėtumėte ir pamąstytumėte, kaip norite matyti savo gyvenimą, kad būtumėte laiminga, ko jūs norite, kokie jūsų poreikiai ir leistumėte sau tai daryti...
Stiprybės!
Jūratė
*****************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
