12
Kitas

Komentuoja psichologė Romualda Rimašiūtė-Knabikienė

Prieš susipažįstant su savo dabartiniu vaikinu, vaikščiodavau į pasimatymus. Dar nebuvau turėjus vaikino. Susipažinau su vienu, kuris iš karto man labai patiko. Pirmąkart jaučiau tą nuostabų skraidymo jausmą, viskas buvo taip neįprasta, ryšku. Jis buvo labai įdomus, pirmą kartą jaučiau, kad manim nuoširdžiai žavisi, norėjau būti su juo visada, tačiau jis buvo labai nepastovus. Jis vis keitė savo nuomonę: vieną dieną sakė, kad mes galėtume būti kartu, kitą – kad jis nemoka mylėti ir pan. Jis iš karto įspėjo, kad nenori dar įsipareigoti. Mes juo bendravom keletą mėnesių, susitikdami savaitgaliais.

Jis man labai patiko savo vidine laisve, kitokiu požiūriu, tačiau būdavau gana susikausčiusi prie jo, norėjau sudaryt kažkokį geresnį įspūdį. Be to, žinojau, kad jis vaikšto į pasimatymus su kitom, tarsi negalėjau visiškai atsiverti, nes nepasitikėjau. Buvo laikas, kai jis mėnesiui išvažiavo į kelionę. Man visiškai nerašė. Per tą laiką aš netikėtai susipažinau su dabartiniu savo vaikinu. Mes pradėjom bendrauti taip, lyg būtume seniausi pažįstami nuo pirmo susitikimo. Ir aš jam tikrai patikau. Jis man irgi, bet to skraidymo nebebuvo. Žinoma, papasakojau jam apie aną vaikiną, jis manęs nespaudė rinktis, tačiau aš jaučiausi labai blogai. Lyg vienu metu būčiau su dviem.

Tada aš priėmiau sprendimą ir sutikau draugauti su dabartiniu vaikinu. Tačiau su anuo mūsų paskutinis susitikimas buvo labai keistas. Aš jam papasakojau apie situaciją, pasakiau, kad man patinkat abu, o jis tiesiog tylėjo. Net kai atsisveikinom – tylėjo.

Taigi, problema tame, kad jau du metus draugaudama su savo vaikinu, vis prisimenu aną ir galvoju: ar teisingai pasirinkau? Vis kirba tas klausimas, galbūt padariau klaidą? Aš apskritai esu labai abejojanti savimi, savo sprendimais, matyt, tai irgi prisideda prie šių apmąstymų. Kartais atrodo, kad tiesiog pasirinkau „saugesnį“ variantą, pasirinkau užtikrintumą, vietoj nežinomybės. O gal visgi reikėjo rizikuot? Ką daryti su tais kylančiais klausimais ir pasimatymų prisiminimais? O galbūt aš tik idealizuoju praeitį, tuos pirmus jausmus ir pasimatymus? Beje, man 22-eji.

Ačiū.
Adelė (vardas pakeistas)

12
Kitas

Komentuoja psichologė Romualda Rimašiūtė-Knabikienė