aA
Ištrauka iš Elinos Zelčanės knygos „Moters prigimties paslaptis. Išsivaduokite iš perfekcionizmo gniaužtų ir ženkite meilės link“.
© Shutterstock nuotr.

Man visada patiko pasakos, kurios baigiasi žodžiais „o tada jie ilgai ir laimingai gyveno“. Visi sunkumai ir išbandymai jose paprastai baigiasi iki vestuvių, o po jų gyvenimas tik gerėja.

Paauglystės metais stebėdama savo tėvų santykius padariau išvadą, kad gyvenimas visiškai neprimena pasakų, bet buvau gana naivi ir vis dar tikėjau, kad man viskas susiklostys kitaip ir sugebėsiu sukurti santykius be barnių ir nesusipratimų.

Į santykius žvelgiau labai racionaliai. Man atrodė, kad rasti gerą vyrą yra kone tas pats, kaip nusipirkti gerą naudotą automobilį: pirmiausia reikia išsirinkti norimus parametrus labiausiai atitinkantį modelį, o paskui jį rūpestingai prižiūrėti. Kitaip tariant, netikėjau meile iš pirmo žvilgsnio ir maniau, kad už aistrą daug svarbiau derantys charakteriai, bendri interesai ir – svarbiausia – panašus intelekto lygis bei vertybės. Meilę laikiau gražiais jausmais, gimstančiais tą akimirką, kai susitinka du panašūs žmonės.

Paauglystėje, kai mano bendraamžės žengė pirmuosius žingsnius į suaugusiųjų pasaulį, aš vis dar svajojau apie tikrą, vienintelį gyvenimo draugą ir neišdaviau savo idealų vien dėl to, kad su kuo nors draugaučiau. Viena vertus, aš tikrai buvau svajotoja, tikinti, kad kada nors sutiksiu likimo skirtą princą ant balto žirgo, kita vertus, teisindamasi idealais tiesiog guodžiau save. Juk niekada nebuvau geidžiamiausių mokyklos merginų sąrašo viršuje ir diskotekose eilė prie manęs nestovėjo.

Tomis akimirkomis, kai apnikdavo menkavertiškumo kompleksai ir pasaulis parodydavo nagus, glausdavausi savo vidiniame pasaulyje. Kūriau eilėraščius, daug skaičiau ir gyvenau viltimi, kad už gerus darbus bus atlyginta. Man atrodė, kad kažkas ten, viršuje, skaičiuoja mano dorybes ir, kai tik jų prisikaups pakankamai, kaip kokiai našlaitėlei arba pelenei bus dosniai atlyginta, kad gyvenčiau ilgai ir laimingai.

Tačiau, kitaip nei našlaitėlė, aš nebuvau nei tokia nusižeminusi, nei tokia tyra, veikiau apnikta menkavertiškumo kompleksų ir išdidumo. Kai buvau pradinukė, man buvo sunku susitaikyti, kad nepritampu prie bendraklasių, o vėliau tuo net viešai didžiavausi. Nebūti tokiai kaip visi man reiškė būti pranašesnei.

Kai suėjo penkiolika, įtikėjau, kad mano bendraamžiai nešioja kaukes ir pasiduoda bandos jausmui, o aš vienintelė sugebu išlikti savimi. Ir tik sulaukusi trisdešimties supratau, kad iš tikrųjų ne viskas buvo taip, kaip įsivaizdavau. Aš irgi dažnai užsidėdavau kaukę, norėdama pasirodyti geresnė ir jautresnė.

Nors atrodė, kad nesiekiu idealo, manyje jau gyveno tikra perfekcionistė. Man buvo svarbu atitikti susikurtą geros mergaitės įvaizdį, o ir svajonių princo ieškojau remdamasi tobulo vyro vaizdiniu. Jis galėjo nebūti idealus išoriškai, bet būtinai tobulas iš vidaus – geraširdis, paprastas, darbštus, kūrybingas ir – svarbiausia – ne materialistas ir ne mažiau besidomintis „didžiaisiais gyvenimo klausimais“.

Aš norėjau rasti tikrąją meilę, bet ieškojau jos ne širdimi, o protu. Susipažinau su vienu, tada su kitu vaikinu, bet nė vienas iš jų neatitiko mano reikalavimų. Aišku, gali būti, jog rimtesni santykiai nesusiklostė dėl to, kad aš irgi neatitikau visų vaikinų reikalavimų, ir mes pasukdavome skirtingais keliais, pasiryžę toliau ieškoti svajonių partnerio.

Su savo vyru susipažinau visiškai atsitiktinai. Vieną dieną sėdėdama darbe ir registruodama gaunamus bei išsiunčiamus dokumentus susimąsčiau, kiek laiko ir energijos iššvaistome menkiems, nereikšmingiems dalykams, o per savo užimtumą nepastebime esminių dalykų. Tada atsidariau „Google“ paiešką ir joje įrašiau žodį „abstrakcija“ – norėjau paskaitinėti ką nors šia tema. Vienas iš pirmųjų pasirodžiusių rezultatų buvo mano būsimo vyro tinklalapis, kurio pavadinime buvo žodis „abstrakcija“. Tinklalapyje paskelbti eilėraščiai ir keli apsakymai mane taip paveikė, kad nusprendžiau parašyti jų autoriui.

Gavau atsakymą, ir mes pradėjome susirašinėti. Nors iš pradžių bendravome tik virtualioje erdvėje, po kurio laiko nusprendėme susitikti akis į akį. Jau po pirmo pasimatymo supratau, kad Janis tikrai nėra tas princas ant balto žirgo, kurio ieškau. Jis buvo linksmas, tačiau uždaras vaikinas, kitaip tariant, iš tolo nepriminė mano idealaus vyro vaizdinio. Nors buvome gana skirtingi, nesiliovėme susitikinėti – mus vienijo pokalbiai, kuriais atsiribodavome nuo, mūsų nuomone, neesminių dalykų ir diskutuodavome apie svarbesnius.

Tai, kas tarp mūsų įvyko, aukštyn kojomis apvertė mano meilės teoriją. Mes įsimylėjome ne dėl to, kad atitikome kaip kirvis kotą, o tarsi priešindamiesi tiems skirtumams. Protu suvokiau, kad nesame vienas kitam geriausia partija, bet jaučiau nepaaiškinamą trauką ir nenorėjau nutraukti santykių. Būdama su Janiu jaučiausi savimi, man nereikėdavo apsimetinėti geresnei, nei iš tikrųjų esu. Po kelerių bendro gyvenimo metų Janis prisipažino, kad vadovaudamasis racionaliais argumentais irgi būtų išsirinkęs tinkamesnę merginą – ne tik saugančią savo įvaizdį, bet ir paprasčiau žiūrinčią į gyvenimą, tačiau taip jau išėjo, kad pamilo mane.

Žvelgdama į mūsų santykius iš šios dienos perspektyvos galiu pasakyti, kad tai dvasinė sąjunga. Bendras ilgesys ir bendri „kodėl?“ pasirodė galingesni už vienodus interesus ir charakterių dermę. Abu ieškojome tiesos ir širdyje buvome sukaupę daug meilės, kuria svajojome su kuo nors pasidalyti. Nors retkarčiais įsiplieksdavo ir aistros kibirkštis, tai neturėjo lemiamos reikšmės mūsų santykiams. Svarbiausia buvo žmogiškasis ryšys ir panašus požiūris į pasaulį.

Po kiek mažiau nei ketverių metų draugystės susižadėjome, kad pradėtume gyventi ilgai ir laimingai. Jei tai būtų buvusi pasaka, ji būtų ir pasibaigusi vestuvėmis, bet mūsų pasaka po vestuvių iš tikrųjų tik prasidėjo.

Pradėjus bendrauti man pakako panašių tiesos paieškų, bet laikui bėgant praktinė gyvenimo pusė nustūmė filosofavimą į antrą planą. Mes įsigijome namą, gimė vaikai, o rūpesčių vis daugėjo.

Aš siekiau būti gera mama, puiki namų šeimininkė, o jei likdavo laiko, – ir nuoširdi žmona. Reikalavau iš savęs be galo daug, bet neįstengiau įgyvendinti visų išsikeltų tikslų. Didėjant prarajai tarp tikrovės ir idealo jaučiausi nusivylusi. Kartais pykdavau ant savęs, kad neįstengiu nepriekaištingai atlikti pareigų, kartais niršdavau ant vyro, kuris neprisideda tiek, kiek tikėjausi, bet kuo daugiau pykau, tuo labiau tolau nuo laimingos šeimos idilės.

Perfekcionizmas varė mane į priekį, versdamas susitelkti į rezultatą, o ne į vyksmą. Per šiuos metus daug galvojau apie tai, ko reikėtų ir kaip turėtų būti, ir nepakankamai įvertinau tai, ką jau turėjau.
Atlikėjo Ainaro Mielavo sukurtoje dainoje yra labai taiklūs žodžiai: „Mes mėgstame reikalauti, nes mylime per mažai.“ Iš tiesų – kuo mažiau mumyse meilės, tuo reiklesni ir nepakantesni tampame kitiems. Ir priešingai – kai spinduliuojame meilę, ji grįžta su kaupu ir galiausiai išlošiame daugiau nei nuolat reikalaudami iš kitų.

Paprastai laimę ir pilnatvę jaučiu ne dėl to, kad pasaulis nepriekaištingas, o todėl, kad, užuot ieškojusi trūkumų, sugebu įvertinti, kiek daug iš tikrųjų turiu. Deja, bet tokie nušvitimai dažniausiai aplanko tik kartu iškentus nemažai sunkumų. O jeigu viskas klostosi puikiai ir gyvenimas teka įprasta vaga, aš neįvertinu savo laimės ir, užuot jautusi dėkingumą, keliu vis naujų reikalavimų.

Jeigu atsisakau perfekcionizmo, dar nereiškia, kad netrokštu puoselėti santykių. Žvelgiant iš idealios žmonos pozicijų, siekiu santykių darnos, stengiuosi būti pati geriausia ir pelnyti kito žmogaus meilę. Kaip mylinti žmona noriu puoselėti santykius ne tikėdamasi naudos, o suvokdama, kad būtent dalijimasis meile pripildo mano sielą ir teikia laimę.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ligoninės „mirtininkės“: vienintelis kriterijus gali nulemti 15 ligoninių likimą (57)

DELFI pasiekė Sveikatos apsaugos ministerijos ( SAM ) specialistų parengta neoficiali analizė,...

Šeimai finansų krizė nesibaigia iki šiol: įžvelgia sistemines spragas (5)

Praėjusiame dešimtmetyje Lietuvoje besipučiant nekilnojamojo turto kainų burbului, verslininkas...

ES gimė Italijos saloje, dabar jos gyventojai nori lauk (19)

Niūriai žvelgdamas į apleistą salos uostą, Ciro Alleatis nė kiek neabejoja, kas yra kaltas dėl...

Kremliaus Trojos arklys Europoje: pavojingas susitarimas su rusais – tik pradžia (524)

Dar 2017-ųjų lapkritį Ispanija kaltino Rusiją dėl kišimosi į referendumą Katalonijoje....

Gali užtekti vienintelio kriterijaus, kad vaikas būtų paimamas iš šeimos (511)

Alkoholis ir vaikų priežiūra - įstatymiškai neuždrausta, tačiau sunkiai suderinama....

Tragiškas Celine Dion gyvenimas - lyg prakeiksmas: lydimas gedulo, persileidimų ir vyro kančių (1)

Kanadiečių dainininkės Celine Dion širdis niekuomet nepamirš velionio vyro ir buvusio...

Ketvertuko šeimoje po kaltinimų vyrui – skaudūs išbandymai: motina ryžosi prabilti atvirai (221)

Ašaros, pakilęs kraujo spaudimas ir dingstantis pienas – pirmojo Panevėžyje ir šešto Lietuvoje...

Sinoptikai perspėja: šaltukas primins, kad artėja žiema (7)

Pirmadienį Baltijos regiono link savo poveikio sferą plės Skandinaviškas anticiklonas, Lietuva...

Monika Šedžiuvienė – atvirai apie išgalvotas „sužadėtuves“, būsimas vestuves bažnyčioje ir vaikus su naujuoju draugu (176)

Nepaisant keletą metų trukančių viešų skyrybų, šiandien Monika Šedžiuvienė sako esanti...