Emocinė būklė, nuotaika, darbingumas, įkvėpimas ir santykiai su kitais priklauso nuo to, kaip klostosi santykiai su mylimuoju, ir net nuo to, kaip tie santykiai įsivaizduojami. Išties visas gyvenimas priklauso nuo vienintelio žmogaus! Laukdami meilės, apie ją svajodami, daugelis įsivaizduoja, kad įsimylėję jausis laimingi.
Tikisi, kad kiekviena diena bus džiugi, kad meilė išgydys nuo liūdesio, ilgesio, nepasitikėjimo savimi. Kurį laiką išties taip ir būna, tačiau gana greitai prasideda nesusipratimai, kivirčai, nepasitenkinimas mylimuoju ir savimi. Kančių keliai, palyginti su ankstesniu ramiu vienatvės užutėkiu.
Priklausomybė lyg nuo... narkotikų
Priklausomybė nuo mylimojo panaši į bet kokią kitą priklausomybę, kad ir nuo narkotikų. Kol žmogus nėra vartojęs narkotikų, jis gyvena normalų gyvenimą, kuriuo yra daugmaž patenkintas. Jei susigundo paragauti, pirmą, antrą kartą patiria malonumą, tiesiog euforiją.
Tačiau tokiam pat malonumui vėl pajusti narkotikų reikia daugiau. Galų gale organizmas taip pripranta, kad net ir didžiausia dozė nebesukelia euforijos, o narkotiko reikia tam, kad žmogus išvengtų abstinencijos sukeliamų kančių.
O kaipgi dėl santykių? Iki susitikdamas savo meilę žmogus gyvena įvairiapusį gyvenimą, turi draugų ir pomėgių, yra savo gyvenimu patenkintas. Ir staiga įsimyli! Užplūsta tokia laimė, lyg skraidytų padebesiais. Nemato jokių mylimojo trūkumų. Džiaugiasi žvilgsniu, prisilietimu. Palaipsniui pirmasis svaigulys praeina. Išryškėja, kad tai, kas atrodė idealu, turi trūkumų.
Tai pradeda erzinti, o gerosios mylimojo savybės atrodo savaime suprantamas dalykas, dėl kurio neverta džiūgauti. Jokios euforijos nebelieka. Prasideda barniai, bandoma aiškintis santykius. Nebelieka džiaugsmo būti drauge, tačiau ir nutraukti santykių nesiryžtama, nes gyvenimas mylimojo žmogaus atrodo neįmanomas. O jei išsiskiriama, prasideda tikros abstinencijos kančios: apima depresija, nebedomina nei draugai, nei darbas, nebekelia susižavėjimo tai, kas anksčiau įkvėpdavo.
Meilė? Ne, tai parazitavimas!
Priklausomi žmonės taip stengiasi būti mylimi, kad jiems nebelieka jėgų patiems mylėti. Lyg jų sieloje būtų bedugnė, kurios neįmanoma užpildyti. Jie nesijaučia asmenybės patys savaime, suvokia save tik per santykį su kitais.
Dažnai jie sako: „Kai mylimojo nėra su manimi, nesijaučiu visaverte asmenybe.“ Bet kitu žmogumi neįmanoma užpildyti savo vidinės tuštumos. Jei liaujamasi tobulinti vidinį pasaulį, jei sudievinamas kitas žmogus, jei jam besąlygiškai tarnaujama, prarandama vidinė laisvė. Visą esybę užpildo kito žmogaus pasaulis, todėl nebelieka erdvės vystytis asmenybei. Sakoma: „Aš gyvenu tik dėl jo“, „Atiduodu jam viską“, bet negalvojama, kad kitam žmogui tokios aukos nereikia, kad ji netenkina mylimojo dvasinių poreikių.
Išsiskyrimo skausmo apimti žmonės dažniausiai nebemato gyvenimo prasmės ir net galvoja apie savižudybę: „Negaliu be jo gyventi, juk aš taip jį myliu...“ Amerikiečių psichologas Morganas Scottas Peckas teigia, kad tai visai ne meilė. Tai parazitavimas. Jeigu išgyvenimui reikia kito, vadinasi, žmogus gyvena parazituodamas – lyg liana, apsivijusi šakomis kito medžio kamieną, suleidusi šaknis į jį ir siurbianti iš jo gyvybinę energiją, nes savo šaknimis žemės nesiekia. Tai ne meilė, tai išgyvenimo būtinybė be pasirinkimo laisvės.
Priklausomybės pagrindas – egoizmas
Labai dažnai psichologinė priklausomybė palaikoma meile. Iš tiesų tai skirtingi dalykai.
Visų pirma meilė atneša džiaugsmą, o priklausomybė – kančias, geriausiu atveju – skaudų, kankinamą, trumpalaikį malonumą, panašų į narkomano pasitenkinimą.
Priklausomybę reikia skirti nuo poreikio būti kartu, jaustis mylimam. Net ir stipriausiai asmenybei reikia žmogaus, kuriam ji rūpėtų, kuris lauktų, priglaustų, pasirūpintų, tačiau paprastai šie jausmai nėra dominuojantys, nėra išgyvenimo sąlyga.
Priklausomybės pagrindas visuomet yra egoizmas, net jei akivaizdžiai to ir nesimato. Štai moteris, kuri, atrodytų, pasiaukojamai myli savo vyrą. Viską daro, kad jo buitis būtų patogi, dėl jo karjeros ir pasiekimų aukoja savo pačios pomėgius, atrodo, ištirpsta jo gyvenime. Koks čia egoizmas? Priklausoma moteris aukojasi savo vyrui ne šiaip sau, sąmoningai ar ne, ji tikisi gauti ką nors mainais. Gal tokio pat vyro pasiaukojimo, gal dėkingumo, o gal jo kaltės jausmo.
Visiškai atsiduodama jam, ji aukojasi ne tam, kad vyrui būtų gerai. Ji siekia, kad būtų gerai jai pačiai! Juk ji visada geriau už jį žino, ko jam reikia, ji gyvena jo gyvenimą, užuot gyvenusi savąjį, ji tiesiog užima jo sielą... Galbūt todėl, kad gyvendama savo gyvenimą jaučiasi nejaukiai.
Kai žmogus tikrai mylimas, nesistengiama „įsitaisyti“ jo sieloje, užpildyti ją. Mylimąjį siekiama pažinti. Jei aukojamasi, tai nelaukiama, kad už tai bus atsimokėta. Viskas daroma dėl mylimojo laimės.
Nuo meilės priklausomas žmogus siekia gauti, o ne duoti. Jo jausmas veda į spąstus ir galų gale sužlugdo santykius, o ne juos sustiprina. Tikra meilė yra visa kas kita. Mylintys du žmonės galėtų gyventi vienas be kito, tačiau renkasi būti kartu.
Gali pasirodyti paradoksalu, tačiau išgyvenama lengviau, kai nutrūksta santykiai su tuo, kurį žmogus myli, nei su tuo, nuo kurio yra priklausomas. Juk mylėdami linkime laimės. Tegul jam būna gerai, net jeigu ir be manęs...
Kaip išsigydyti nuo psichologinės priklausomybės
Pripažinti realybę. Reikėtų ramiai apgalvoti, kokia yra tikroji situacija, o ne kaip toje situacijoje jaučiamasi.
Įvertinti savo partnerį lyg iš šalies. Kokie jo poelgiai, kokie jų motyvai? Kokie mylimojo privalumai ir trūkumai? Iš meilės žmogus neturi tapti aklas, o matydamas partnerį turint neigiamų bruožų tikro jausmo neišsižadės.
Stengtis nepasiduoti neapykantai, jei mylimasis palieka. Priklausomiems žmonėms tai pasitaiko labai dažnai – iš aistringos meilės tiesiai į aistringą neapykantą. Tai rodo negebėjimą valdyti emocijų. Juk jei iš tiesų žmogus mylimas, nepradedama jo nekęsti, kad ir kaip tai būtų patogu. Neapykanta niekur neveda, tik graužia iš vidaus.
Rašyti dienoraštį. Suvaldyti emocijas gali padėti rašomas protingo žmogaus ir jausmingo žmogaus dialogas. Protingasis „aš“ turėtų užduoti klausimus jausmingajam. „Ar yra požymių, kad palikęs partneris sugrįš?“ – „Nėra...“ – „Tai kodėl elgiuosi taip, lyg kasdien jo laukčiau? Kodėl beveik visą laiką tik apie jį galvoju?“ Apmąstyti atsakymus į tokius klausimus labai vertinga.
Pažvelgti į situaciją lyg iš šalies. Kokių klaidų daroma? Kaip jaučiasi jis?
Atleisti. Tol, kol neatleidžiama, partnerius sieja nuoskaudos.
