Vyras tarsi nusiima meilikavimosi, dėmesio kaukę ir nesąmoningai sau pasako: „O dabar jau galima atsipalaiduoti, ji mane myli, tai matau, gyvenam ar gyvensim ateity kartu, nepabėgs...“. Ir čia padaro didelę klaidą dauguma vyrų, nes su teiginiu „nepabėgs“ ir prasideda santykių braškėjimas.
Vyrai pradeda lyginti moterį, kokia ji buvo pradžioje ir kokia ji dabar, ima nesuprasti, kas jai čia nutiko, tokia rami buvo, meili, o dabar neįmanoma... Jis gali matyti dabar pastoviai nepatenkintą, priekaištaujančią moterį, kas pasireiškia būtent apsnūdimo periodu.
Kodėl? Nes moteris pagrįstai reikalauja, kas jai priklauso: „kur mano gėlės?“, „kodėl daugiau nebenueinam į teatrą?“, „žadėjai, kad pakeliausime, kodėl nekeliaujame?“. Vyrai pripratina santykių pradžioje moteris prie dėmesio, įvairių dovanų, o tada vieną dieną viską atima.
Moteris taip pat lygina, koks vyras buvo pradžioje ir koks yra dabar bei koks galimas tolimesnis gyvenimas su juo. Iš vyro burnos, moteriai reikalaujant, kas priklauso, pradeda sklisti žodelis „ryt“, bet tai niekada nebūna rytdiena, tai išties ilgesnis laiko tarpas – kitą savaitgalį, kitą mėnesį, „kitą vasarą pažadu tikrai paatostogausim, Brangioji, dabar reikia susitvarkyti reikalus“.
Vyrai turi suprasti, kad vieną mielą dieną gali nebetekti pasakyti „rytoj“ (koks palengvėjimas...), nes vieną vakarą moteris „netikėtai“ pasakys „mums reikia pakalbėti“, o jau kitą dieną nebeturėsite kam sakyti „rytoj, Mažyte“ ir suvoksite, kokį auksą praradote, o praradote tik dėl neįsiklausymo ir užpakalio nejudinimo.
„Tai ką, dabar kasdien reikia skirti dėmesį moterims – pastoviai šnekėt meilingai, kasdien vestis į teatrą, kasdien gėles dovanot?“, - pasipiktinę paklaus vyrai. Jokiu būdu ne. Moterims nereikia prielipų. Moteriai reikia vyro, į kurį gali atsiremti, su kuriuo jausis saugi (tai užprogramuota genuose). Vyro, kuris turi savo nuomonę ir dėl jos pastovės, jeigu reikės ir pasiginčys.
Tačiau svarbiausia moteriai - žinoti, kad visada ateityje lauks netikėtumas, nuoširdus dėmesio išreiškimas – ar tai bus netikėta vakarienė, kelionė, pagriebimas už rankos ir tiesiog išbėgimas į lauką pasivaikščioti po parkelį, palikus dienos rūpesčius už nugaros.
Jai reikia žinoti, kad santykių pradžioje gautos vilionės, saldūs žodžiai, dėmesys, įsiklausymas bei pagarba išliks ir ateityje. To nebegaudamos po kažkiek laiko, o neretai, jeigu vyras nusimetė dėmesio kaukę, atlaisvino diržą augindamas pilvą, užtenka ir metų periodo, jos mėtys užuominas, priekaištaus ir su tuo braškesiu galima prieiti prie pabaigos...
Jeigu bus neįsiklausoma į moterį, ji bus negerbiama, jos niekas nesustabdys, joks „myliu“ (ypač jeigu jis sakomas tik dėl sakymo), jokia santuoka. Gali dar leisti sukąsti dantis vaikai, bet jiems užaugus nereiškia, kad ji keturiasdešimties, penkiasdešimties neišeis pas kitą, kuris išties ja rūpinsis. Kam jai daugiau kankintis ir negyventi gyvenimo tokio, kokio ji nori, ji nusipelnė geriausio, o vyrui beliks tik griaužtis nagus.
Išties, kiek ne daug tereikia, tiesiog laikytis pažado, „rytoj“ turi būti sąmoningas, moteris ir žinos, kad iš patikimo vyro gaus jauduliukų, o „rytoj“ - ne pasiteisinimas nukėlinėti moters prašymą, kad tik ji atstotų. Parodytas dėmesys visada užpildo kambarį teigiama atmosfera ir taip galima turėti nuostabiausią vakarą.
Gal žmona pastoviai gamina maistą namuose, tad užtenka vieną rytą pabusti ir pašnabždėti į ausį: „Šiandien, Mieloji, aš gaminsiu pusryčius“. Nesvarbu, kas tai, gal tai bus pasaulyje neskaniausias omletas su pieniškomis dešrelėmis, bet tai bus nuostabiausi pusryčiai, nes moteris jausis įvertinta.
Tereikia, kad kartkartėmis atbustų tas vyras, kurį moteris matė pirmaisiais savo draugystės mėnesiais, kol buvo pasiekta „atsipalaiduosiu, nepabėgs“ fazė. Bet akys turi būti nuoširdžios, Valentino diena, kovo 8, gimtadienis nesiskaito, nes neretai tai matosi kaip prievolė.
Moterims reikia matyti, kad vyras išties nuoširdžiai nori padėti, o ne todėl, kad taip reikia. Kiek nedaug tereikia, kad paprastas trečiadienis virstų nuostabiausia diena savaitgalyje. Pažvelgti į akis ir tarti: „Aš toks laimingas su tavimi. Tu nepakartojama moteris. Myliu tave“. Vienas sakinys ir džiaukitės nuostabiu vakaru kartu.
Visas tas akimirkas daugelis vyrų atima iš moterų, o jos jų laukia, apie tas akimirkas skaito, mato filmuose, girdi iš draugių.
Nukirpkite rutinai kojas. Seksas neturi būti miegamajame tik dėl to, kad jis turi būti, tik dėl to, kad buvo girdėta, kad kiti mylisi dažnai, dėl to, kad gėda, jog draugas pamyli savo žmoną dažniau ir tai pareiga. Ne. Vyrai turi pažiūrėti į savo moterį vėl velniuko akimis, kurias turėjo santykių pradžioje. Paklauskite savęs, kaip aš jausčiausi, jeigu rytoj mano moteris tiesiog dingtų iš gyvenimo ir pažvelkite iš šono, kiek ne daug tereikia, kad maloni ugnelė rusentų abiejų viduje.
Iš vyrų galima išgirsti: „Po galais. Jos visad nepatenkintos. Kiek toms moterims visko reikia, priskaičiuosi virš penkiasdešimt dalykų, o mums užtenka trijų: pavalgyti, sekso ir ramybės“.
Moteris lengvai atsakys kiekvienam vyrui į šį teiginį. „Nepatinka? Durys ten. Mano kelias arba jokio kelio“. Bet tai moteris pasakys tik tokiam vyrui, kuriame nebematys vidinės ugnelės, nematys pagarbos akyse, o vyras, vertinantis savo moterį, sugebantis pažadinti velniuką ir angeliuką viduje, niekada neišgirs grupės Limp Bizkit dainos „My way“ – „Mano kelias arba greitkelis“.
