- Ginčijamasi, kas renkasi: ar vyras moterį, ar moteris vyrą. Kaip yra iš tikrųjų?
- O kas pirmas: kiaušinis ar višta? Tai filosofinis klausimas. Abu renkasi vienas kitą. Nėra aišku, ar fizikoje pliusas traukia minusą ar atvirkščiai. Jie vienas kitą tiesiog traukia. Praktiškai tai yra pasąmoninis fizikinis procesas. Žmogaus psichikoje užkoduota, kokį partnerį jis turės.
- Kaip paprastai vyrai vertina tai, jeigu moteris yra linkusi rodyti daugiau iniciatyvos užmezgant santykius?
- Jeigu moteris linkusi rodyti iniciatyvą, vadovauti, yra aktyvi, tai ji paprastai pritraukia pasyvesnį vyrą, mėgstantį plaukti pasroviui. Tokia moteris jam tinka, patinka ir tokie žmonės įsimyli. Jeigu moteris susiduria su vyru, kuris ir pats yra aktyvus, tuomet atsiranda trintis. Tokiam vyrui iniciatyvi moteris nepatiks.
- Bet gal skirtingais gyvenimo etapais žmogui keičiantis ir partnerio reikėtų kitokio?
- Dažniausiai mes nesikeičiame. Paprastai žmonės yra linkę stabilizuoti savo būseną ir deda visas pastangas, kad išliktų tokie, kokie yra. Žmogaus asmenybė susiformuoja iki 18 m. ir keičiasi labai retai. Pokyčiams įtakos gali turėti nebent stiprūs gyvenimo sukrėtimai: pavojus gyvybei, visiškas bankrotas, sutuoktinio neištikimybė… Reikia labai stipraus impulso, kuris paskatintų keistis.
- Jeigu teigiate, kad žmogaus asmenybė susiformuoja iki 18 m., tuomet ir šiuolaikiniai tvirtinimai, jog nereikėtų anksti kurti santuokos, netenka prasmės?
- Tuoktis reikia tada, kai žmogus subręsta santuokai. Amžius visiškai nieko nesako apie psichologinę brandą. Jeigu žmogus tik laukia, kol jam kas nors duos šilumos, tai nesvarbu, ar jam bus 60 m., ar 15 m., vis tiek tokie santykiai bus pasmerkti žlugti.
- Kokios įtakos renkantis partnerį turi išvaizda?
- Išvaizda – viena iš komplekto dalių. Kiekvienas žmogaus išvaizdos bruožas atspindi ir asmenybę: charakterį, įpročius, polinkius ir pan. Išvaizda padeda žmogui pasąmoningai atpažinti tuos bruožus, kurių ieškoma.
- Ar iš tiesų vyrai bijo protingų moterų, o moterys ieško už save protingesnių vyrų?
- Visada ieškoma to, ko trūksta. Jeigu vienas protingas, jam nereikia kito tokio paties. Du protingi pradeda konkuruoti vienas su kitu. Tada įvairiais klausimais vyksta mūšiai-diskusijos.
- Tvirtinama, kad kiekvienas žmogus turi savo odos, plaukų kvapą ir vyrai bei moterys vienas kitą renkasi būtent pagal jį. Ką apie tai žinote?
- Kvapas atskleidžia informacijos apie žmogaus asmenybę, jo vidinį pasaulį. Šis archainis pasąmoninis būdas padeda sužinoti, ar tai tas žmogus, kurio ieškoma. Čia panašiai kaip gyvūnai pauostę maisto žino, ar jis tinkamas , ar ne.
- Kaip vertinate jaunesnio vyro ir vyresnės moters santykius? Koks amžiaus skirtumas santykiams gali būti kliūtimi?
- Kliūtimi gali būti bet koks amžiaus skirtumas. Jeigu vyras ir moteris bendraamžiai – tai taip pat gali būti kliūtimi. Nėra tokio varianto, kad viskas būtų gerai. Visada būna kažkokių problemų. Mitas, kad mes galime susirasti partnerį, su kuriuo būtų viskas gerai. Prisiimdamas pilną atsakomybę tą galiu patvirtinti. Vienais atvejais problema gali būti amžiaus skirtumas, kitais – partnerio išlaidumas, treti nesutaria dėl vaikų auklėjimo.
Santykių baigtis priklauso nuo to, ar mes esame linkę bėdas spręsti ir ieškoti būdų, kaip tą daryti, ar nutraukiame bendravimą ir dairomės kažko kito. Žmogui, ieškančiam partnerio, su kuriuo nebūtų problemų, teks nusivilti ir po 15 nesėkmingų draugysčių. Šitai reikia labai aiškiai suvokti. Problemos kyla ne dėl to, kad mes pasirenkame netinkamą partnerį, o todėl, kad nemokame jų spręsti. Neverta tikėtis sutikti į save panašų partnerį, su kuriuo viskas būtų paprasčiau. Tokio žmogaus nėra. Net jeigu jį ir surasite, jus pykins nuo jo, nes pliusas pliusą stumia.
- Sakoma, kad vyras pasąmoningai ieško moters, panašios į motiną, o moteris – vyro, panašaus į tėvą. Ar tai mitai, ar vis dėlto tame yra tiesos?
- Tame yra pakankamai daug tiesos. Vaikas pirmaisiais gyvenimo metais mato du pagrindinius žmones – mamą ir tėvą. Jo akimis tėvai – viską mokantys ir viską galintys. Savaime suprantama, kad mažajam jie – autoritetas. Augdamas vaikas mato tėvų kuriamus santykius, kurie formuoja jo nuostatas. Šie patys pirmieji įspūdžiai vaiko sąmonėje įsitvirtina labai giliai. Vaikas tėvus pavyzdžiu laiko mažiausiai iki 10 m. amžiaus. Paaugęs jau pastebi ir kitokius santykių modelius, tačiau ir suaugęs dažnai net nesuvokdamas ieško to, ką matė vaikystėje.
- Jeigu tėvai nesutarė, vis tiek siekiama atkartoti jų santykius?
Tai, jog tėvų santykiai nėra tokie, kokie turėtų būti, vaikas supranta tik vėliau – paaugęs. Pirmaisiais gyvenimo metais jis dar negali palyginti tėvų ir kitų žmonių santykių. Net jeigu ir yra nepatenkintas tėvų santykiais, priima juos de facto, kitaip tariant, neįsivaizduoja, kad gali būti ir kitaip. Vėliau nuo to gali būti labai sunku atsiriboti. Dažnai žmogus net ir stengdamasis nebūti toks kaip kitas, negali to išvengti. Kaip sakoma, į ką žiūrime, į tą ir panašėjame.
- Koks turėtų būti sveiko proto ir pasidavimo jausmams santykis renkantis antrąją pusę? Kada reikėtų klausyti širdies balso, o kada – remtis logika?
- Žodis reikėtų čia nėra visai tinkamas. Žmonės renkasi skirtingai. Čia panašiai kaip ir perkant automobilį: vieni nori vienokio modelio, kiti – kitokio. Nusakyti kriterijus, kaip reikėtų elgtis, yra labai sunku. Mes galime įsivaizduoti, kokio partnerio norėtume, bet ne visada susižavėsime sutikę žmogų, kuris pasižymi tomis savybėmis. Jeigu antrąją pusę mėginsime rinktis pagal protą, nieko neišeis. Partnerio pasirinkimas – pasąmoninis procesas. Čia kaip fizikoje: pliusas traukia minusą.
- Norite pasakyti, kad dviejų žmonių charakteriai turėtų labiau skirtis, nei būti panašūs?
Susitikę du vienodi žmonės gali protingai pasišnekėti, bet vienas kito visiškai netrauks. Kokia prasmė būtų turėti arba tik du vienodus raktus, arba dvi vienodas spynas? Jokios. Norint atrakinti duris reikia spynos ir rakto. Santykių prasmė – vienam žmogui papildyti kitą. Žinoma, gali būti sunku, jeigu asmenybės skiriasi ir kardinaliai. Tačiau kuo nepanašesni žmonės susitinka, tuo stipresnius jausmus patiria įsimylėję vienas kitą.
- Į kokias savybes rinkdamiesi antrąją pusę atkreipia vyrai ir moterys?
- Kaip jau minėjau, pasąmoningai mus traukia priešingomis savybėmis nei mes pasižymintys žmonės. Jeigu esate tylus, tikėtina, kad jus trauks emocionalus partneris. Ramus vyras dažnai susiranda kūrybišką, spontanišką moterį. Ir priešingai – jeigu vyrui sunku priimti sprendimus, jis susiranda linkusią vadovauti, kontroliuoti moterį. Mes ieškome to, ko mums trūksta. Nereikia to, ką ir taip turime. Juk sotus maisto neieško. Kiekvienas nori harmonijos, o ji sukuriama susitikus dviem priešingybėms, papildančioms vienai kitą.
- Bet ar tie charakterio skirtumai vėliau netampa santykių kliūtimi?
- Paprastai taip ir būna. Iš pradžių du skirtingi žmonės pritraukia vienas kitą, tačiau kiekvienas savo viduje turi taisykles, kurios pradeda trukdyti santykiams. Pavyzdžiui, jau minėtas ramus vyras susiradęs kūrybingą, spontanišką moterį iš pradžių jaučiasi gerai. Tačiau laikui bėgant mylimosios spontaniškumas jį pradeda trikdyti. Tuomet jis ima galvoti: „Kodėl ji taip elgiasi? Juk taip negalima. Viską reikia daryti protingai ir apgalvotai.“ Ir atvirkščiai, emocionalios moters, susiradusios pragmatišką vyrą, viduje po kiek laiko irgi kyla prieštaravimų: „Kodėl jis toks šaltas, bejausmis, ir logiškas?“ Taigi tai, kas mus pritraukia, vėliau pradeda stumti. Kitam žmogui mes pradedame įrodinėti, kad elgtis taip, kaip jis yra įpratęs, negalima. Konfliktai atsiranda pradėjus teisti, kritikuoti, auklėti.
- Nuo ko priklauso konfliktų baigtis?
- Nuo žmogaus sąmoningumo. Šį išbandymą turi išlaikyti visos poros. Jeigu sąmoningumo trūksta, sąjunga nebūna laiminga. Tuomet galimi du variantai. Pirmuoju – žmonės kovoja vienas su kitu, antruoju – stengiasi neliesti probleminių taškų ir vaizduoja, kad viskas yra gerai. Pastaruoju atveju jokio artumo, šilumos ir meilės nebelieka. Paprastai kiti žmonės linkę galvoti, kad tokių porų santykiai – idealūs, tačiau iš tikrųjų tarp jų vyksta šaltasis karas. Tokia pora kartu gali būti labai ilgai, bet paprastai nuolat jaučia nepasitenkinimą, nes tokiuose santykiuose nėra likę nei aistros, nei jausmų. Lieka forma be turinio.
- Kokios priežastys dažniausiai lemia poros nesutarimus ar net santykių baigtį?
- Tai vidinė atmetimo reakcija, nesusitaikymas su tuo, kad partneris yra kitoks. Ši reakcija kyla todėl, kad žmogus linkęs neigti kažkurią savo pusę. Tokiu būdu jis neleidžia pasireikšti savo savybėms, kurias traktuoja kaip nederamas. Paradoksalu, bet būtent tų savybių, kurioms neleidžiame pasireikšti, pasąmoningai ieškome kitame žmoguje. Paprastai tokį žmogų ir pritraukiame. Tačiau po kiek laiko prasideda atmetimo reakcija. Kitaip tariant, jeigu kažko neleidžiama sau, savaime suprantama, kad neleisime ir kitam.
- Tuomet kuriais atvejais santykiai būna pasisekę?
- Natūraliai – jokiais atvejais. Natūraliai galimi tik du variantai: arba žmonės kankinasi ir konfliktuodami toliau gyvena kartu, arba išsiskiria. Nei vieni santykiai natūraliai neatveda prie kažko šilto ir gero. Prie to prieinama tada, kai žmonės pradeda sąmoningai dirbti su savimi, kurdami gražius santykius. T.y. tada, kai mokosi vienas iš kito, kalbasi, ieško kompromisų ir būdų, kaip kurti o negriauti.
- Ar reikėtų tam tikrose srityse partneriui nusileisti?
Nusileidimai neturi jokios prasmės. Prasmę turi kompromisų ieškojimas. Jie padeda ir vienai, ir kitai pusei patenkinti savo poreikius. Norint turėti gerus santykius, žmonės turi ieškoti kompromisų, o ne nusileisti vienas kitam. Jeigu vienas partneris linkęs nusileisti kitam, laikui bėgant pradeda jausti nuoskaudą. Tai meškos paslauga, nes tas, kuriam nusileidžiama, ima tuo piktnaudžiauti.