Prostitutė ar prekybos auka?
Moters vaidmeniu tiek šeimoje, tiek viešajame gyvenime Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė prof. Dalia Leinartė domisi jau daug metų. Mokslininkės tyrimų sritis itin plati: nuo istorinės perspektyvos XIX a. iki šių dienų situacijos.
D. Leinartė visada domėjosi, kaip paaiškinti vieną ar kitą reiškinį moters, šeimos, visuomenės gyvenime, o 1996 metais mokslininkės dėmesys pakrypo į tuo metu itin aktualią problemą – prostituciją ir prekybą moterimis.
„Buvo dvi priežastys. Visų pirma visa viešoji erdvė buvo sklidina žinių apie prostituciją ir prekybą moterimis. Buvo akivaizdu, kad tai vyksta ir vyksta ganėtinai dideliu mastu, – sako D. Leinartė. – Antra priežastis buvo ta, kad visos moterys, kurios prekiavo arba buvo priverstos prekiauti savo kūnu, buvo vadinamos prostitutėmis. Tokio termino, kaip „prekyba moterimis“ nebuvo.“
Pasak pašnekovės, per pirmąjį dešimtmetį po Nepriklausomybės atkūrimo moterų, kurias apgaulės būdu gabeno į užsienio viešnamius, buvo nemažai. Vis dėlto tuo metu jos nebuvo įvardijamos kaip prekybos moterimis aukos – tos moterys paprasčiausiai vadintos prostitutėmis, sekso vergėmis, baltosiomis vergėmis, ir tiek.
Nėra vieningo portreto
Pažangesnės šalys terminą „prekyba moterimis“ vartojo anksčiau.
„Mudviem su kolege buvo svarbu šį terminą įteisinti ir Lietuvoje. Tai pavyko, tačiau susidomėjimas pačia tema po to nedingo – norėjosi sudaryti kolektyvinį prostitutės arba prekybos moterimis aukos portretą. Atlikau daugybę interviu su tomis moterimis, rinkau duomenis, tyriau“, – pasakoja mokslininkė.
Merginos buvo ir panašios, ir drauge skirtingos.
„Žinoma, buvo stoties rajono prostitučių, tačiau buvo ir tokių, kurios dirbo butuose įrengtuose viešnamiuose, – sako D. Leinartė. - Visai kita kategorija – apgaule į užsienį išvežtos ar Lietuvoje laikomos moterys. Jos buvo tikros prekybos moterimis aukos. Jeigu šioms moterims pavykdavo pasprukti, jas priglausdavo Dingusių žmonių šeimų paramos centras.“
Per tuos metus vieningo prostitutės portreto mokslininkei sukurti nepavyko, tačiau žinių buvo sukaupta labai daug – netgi sukurtas pirmasis dokumentinis filmas apie prostituciją ir prekybą moterimis lietuvių kalba „Mergaitės“.
Bet kuri moteris
Pasak pašnekovės, akivaizdu tai, kad tuo metu seksualines paslaugas už pinigus teikiančių moterų Lietuvoje buvo galima rasti bet kurioje socialinėje grupėje.
„Aš nesakau, kad visos moterys galėjo būti prostitutės, tiesiog seksualines paslaugas teikiančių moterų tipai buvo labai įvairūs. Jos galėjo būti bet kokio išsilavinimo, bet kokios profesijos, iš bet kokios šeimos, bet kokio amžiaus, bet kokios etninės ir religinės grupės, – sako D. Leinartė. – Bet kuri moteris galėjo verstis prostitucija dėl itin sunkios finansinės padėties ar būti apgauta, įkalbinta ir parduota.“
Pasak pašnekovės, socialistinės santvarkos virsmas į kapitalistinę buvo ta terpė, kai niekas negalėjo jaustis saugus ar finansiškai stabilus.
„Buvo sunku ir vyrams, ir moterims, tačiau moteris tai palietė gerokai labiau“, – sako mokslininkė.
Pasak jos, buvo ir kita priežastis, kodėl bet kuri Lietuvos moteris potencialiai galėjo įklimpti į meilę už pinigus.
„Į mūsų šalį staiga ėmė plūsti masinė kultūra iš Vakarų. Mes buvome pakankamai infantili visuomenė, viską priimanti už gryną pinigą. Paauglės, jaunos merginos, moterys žiūrėjo Pietų Amerikos serialus ir svajojo apie sotų bei gražų gyvenimą, kurį moteriai sukuria vyras. Tam tikri filmai formavo nuomonę, kad meilė už pinigus gali būti graži, ir tai nėra blogai, – pasakoja D. Leinartė. – Visos šios aplinkybės drauge suveikė labai stipriai. Moterys norėjo gražesnio gyvenimo, tačiau pasiūlyti mainais galėjo nebent savo kūną. Tokia padėtis vyravo beveik visą pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį. Vėliau, žinoma, viskas keitėsi.“
Akis į akį
D. Leinartė buvo sudariusi sutarimą su policija, tad kaskart, kai nauja mergina būdavo pagaunama už vertimąsi prostitucija, mokslininkė skubėdavo į komisariatą.
„Daugiausiai tarp jų buvo jaunų merginų, kurios bandė pabėgti nuo sunkaus gyvenimo mažame miestelyje ar kaimelyje. Žmonės provincijoje pradėjo girtauti, darbo nebuvo, o tos merginos bandė ištrūkti iš tokios realybės, – sako mokslininkė. – Žinoma, stotyje suteneriai jų specialiai nelaukė, tačiau anksčiau ar vėliau jie susitikdavo. Mergaitės kartais nė neturėjo kur glaustis, likdavo stotyje, kur po kelių dienų jas pastebėdavo suteneriai. Tos merginos ir likdavo dirbti stotyje.“
Kartą D. Leinartė komisariate pamatė maždaug 50 metų moterį, kuri buvo atvykusi iš Baltarusijos. Ji Vilniuje dirbo bute įkurtame viešnamyje.
„Moteris prisipažino turinti nuolatinių klientų. Tam tikrą dalį pinigų ji mokėjo suteneriui, likusius pasilikdavo sau“, – sako pašnekovė.
D. Leinartė pastebi, kad viešnamių prostitutės anksčiau ar vėliau dažniausiai vis tiek atsidurdavo stotyje.
„Prostitucija – viena žiauriausių žmogaus išnaudojimo formų. Kad būtų lengviau, dažna moteris savo noru ar per prievartą vartodavo alkoholį arba narkotikus. Vėliau tai įtraukdavo ir ją visiškai sužlugdydavo“, – sako pašnekovė.
Profesoriaus dukra
Kaip dabar, taip ir prieš dešimtmetį buvo ne tik stoties ar viešnamių, bet ir elitinių prostitučių. Tiesa, jų – vienetai.
„Prisimenu vieną labai gražią, protingą, išsilavinusią merginą – ji buvo profesoriaus dukra. Mes bendravome, bet neilgai. Ta mergina laikėsi itin oriai. Šiandien atrodo, kad tada ji psichologiškai buvo brandesnė net už mane“, – prisimena D. Leinartė.
Vis dėlto ir elitinės, ir stoties prostitutės tampa panašios – visos jos pasižymi tam tikromis savybėmis.
„Šios moterys įgyja cinizmo, chamiškumo, tampa patologinėmis melagėmis. Tai tam tikras aukos sindromas. Jis sunaikina išskirtinumą ir padaro visas prostitutes vienodas – tai moterys, nesugebančios realiai įsivaizduoti savo gyvenimo. Jos negali sustoti, manyčiau, tos moterys jau niekada nebetaps visavertėmis asmenybėmis“, – sako mokslininkė.
Paskui iliuziją
Prekybos moterimis aukos tuo metu būdavo viliojamos tuščiais pažadais, dideliais pinigais. Jos važiuodavo dirbti auklėmis ir padavėjomis, o atsidurdavo viešnamiuose – būdavo parduodamos ir perparduodamos.
„Merginos tikėjo, nes trūko žinių apie kapitalistinę rinką, apie Vakarų realijas. Manau, kad prekybos moterimis aukomis tapdavo itin naivios mergaitės. Tokių buvo ne tik užsienio viešnamiuose – jas „įdarbindavo“ ir Lietuvos didžiųjų miestų butuose. Aš kalbu apie 1997–1998 m. Kai klausdavau tų merginų, kodėl jos dirba suteneriui, atsakydavo, kad nori gyventi normalų gyvenimą. O kas tas normalus gyvenimas? Jos sakydavo, kad normalus gyvenimas – tai šeima (vyras ir keli vaikai) bei nuosavas namas ant Nemuno kranto. Ganėtinai stereotipinis įsivaizdavimas“, – sako mokslininkė.
Pasak jos, tuo metu gyvenimas Lietuvoje buvo skurdus.
„Atlyginimai buvo menki, nepriklausomai nuo to, ar tu dirbi parduotuvėje, ar universitete. Tų paprastų mergaičių gero gyvenimo vizija buvo šeima ir namai. Kaip jiems uždirbti, jeigu gauni grašius? Suteneriai žadėjo milžiniškus pinigus, tad moterys ir ryždavosi tam darbui“, – sako D. Leinartė.
Prostitutėmis tampa savo noru
Keitėsi visuomenė, keitėsi požiūris į moterį, pinigus, darbą. Maždaug nuo 2000 metų, pasak mokslininkės, nesame didelio masto prekybos moterimis ar prostitucijos šalimi, kur kiekviena moteris nori greitai praturtėti ir yra pasiryžusi už tai atiduoti bet ką.
„Galime tik pasidžiaugti, kad po dviejų Nepriklausomybės dešimtmečių susiformavo labai stiprus jaunesnės kartos lietuvės tipas. Ji žino, ko nori, kaip tai pasiekti, suvokia išsilavinimo svarbą – tokia moteris nėra linkusi visą savo likimą ir karjerą atiduoti į vyro rankas. Iš tokios moters negali suformuoti nei prostitutės, nei prekybos moterimis aukos, – sako D. Leinartė. – Prie to prisidėjo ir atsivėrę keliai į Vakarus, ir geresnė finansinė padėtis, ir migracija, kai žmonės nuvažiuodavo į kitas šalis, pamatydavo kitokį gyvenimą, o grįžę apie tai pasakodavo.“
Tiesa, pašnekovė pripažino, kad moderni visuomenė visiškai negali atsikratyti prostitucijos ir prekybos moterimis, tačiau svarbu dėmesį atkreipti į mastus. „Ši veikla gerokai sumažėjo. Mano nuomone, šiandien prostitucija verčiasi tos merginos ir moterys, kurios tam apsisprendžia ir pasiryžta sąmoningai, arba tos, kurios yra labai silpnos finansiškai, neturi išsilavinimo arba specialybės, todėl negali savimi pasirūpinti pačios“, – sako D. Leinartė.
Pasak pašnekovės, kitokios šiandien ir prekybos moterimis aukos. „Niekas joms nemeluoja – tos mergaitės žino, kur važiuos ir ką dirbs. Prekybos moterimis aukomis jos tampa, nes patenka į baisias sąlygas, yra skriaudžiamos, išnaudojamos. Galbūt joms ir nepasakoma, kad per dieną teks aptarnauti 30 vyrų ir taip dirbti septynias dienas per savaitę. Tačiau dar būdamos Lietuvoje jos žino, kad dirbs prostitutėmis, ir tam pasiryžta pačios“, – sako D. Leinartė.
Kliento portretas
Visais laikais buvo vyrų, kurie meilę pirkdavo už pinigus.
„Tuo metu, kai darėme tyrimą, matėme, kad prostitutes perka greitai praturtėję vyrai arba nimfomanai. Stebėdavome kelias naktis iš eilės ir matydavome tuos pačius klientų veidus, – sako mokslininkė. – Dabar viskas pasikeitė: prostitučių klientas gali būti bet kuris vyras.”
Taip nutiko todėl, kad moterys Lietuvoje laisvėjo ir stiprėjo. Feministinės idėjos, kurias populiarino nevalstybinės organizacijos, padėjo įveikti patriarchalinį moters vaidmenį bei sovietmečio patirtį. O štai vyrais laiku pasirūpinta nebuvo.
„Jie liko arba sovietmetyje, arba XIX a. patriarchalinio vyro vaidmenyje, kai moteris vyrui tebuvo aptarnaujantis personalas. Prie to dar prisidėjo masinė kultūra iš Vakarų. Rezultatas toks, kad turime atitinkamą „miksą“ – patriarchalinį mačo, kuris primygtinai reikalauja, kad moteris atitikti jo skonį, reikalavimus bei vertybes. Tokie vyrai ir perka moteris, – sako D. Leinartė. – Be abejo, bus vyrų, kurie nesutiks su tokiais mano žodžiais, teigs, kad neperka moterų už pinigus, kad tam yra ir kitų būdų. Tačiau vakarienė, alkoholis – tai taip pat būdas nusipirkti moterį.“
Tam tikra moterų pirkimo forma, mokslininkės nuomone, yra ir partnerystė. Jeigu tai ne preliudija prieš santuoką, kaip tai yra, pavyzdžiui, Prancūzijoje, tuomet toks gyvenimas yra tik priedanga. Juk labai patogu: yra, kas ruošia maistą, tvarko namus, gula į lovą, o tam, kad taip būtų, nereikia nė šampano pirkti.
Pasak pašnekovės, mačizmas yra rimta šių dienų problema.
„Mūsų vyrus reikia gelbėti. Jiems būtina aiškinti, kad gyvenimas yra daug daugiau, nei seksualinių poreikių tenkinimas“, – sako pašnekovė.
Sekso turizmo šalis?
Profesorė pastebi, kad tokie patriarchaliniai mačo jaunoms merginoms ir moterims savo moters įsivaizdavimą įpiršo taip giliai, kad neatitinkančios to įvaizdžio jaučiasi vienišos, sunkiai susiranda draugą lietuvį. Tuo metu bet koks užsienietis sugeba gražiai pakalbinti ir gauna viską.
„Man kelia nerimą ir liūdina tai, kad Lietuva pamažu tampa sekso turizmo šalimi. Tai, ką mes šiandien matome, yra labai gėdinga ir pragaištinga. To nepavadinsi prostitucija – tai elementarios pagarbos sau, išdidumo nebuvimas. Nežinau, kaip kitaip pavadinti tokią situaciją, kai kažkoks užsienietis gražiai pakalbina mūsų merginą, pavaišina ją kokteiliu ir taip nusiperka ją nakčiai“, – sako D. Leinartė.
Deja, kai kurios mūsų merginos vis dar tiki, kad turtingas užsienietis atvažiuos į Lietuvą, įsimylės ir pakeis jos gyvenimą į sotų ir turtingą.