Bet vis po pykčių rasdavome kelią vienas pas kitą ir vėl būdavo viskas gerai, būdavome laimingi kartu, tačiau kaskart periodiškai ir vėl susipykdavome.
Paskutinius draugystės metus apsigyvenome kartu, bet ir toliau neišvengėme pykčių, jis norėjo daugiau laiko praleisti su draugais, vis rečiau kviesdavosi laisvalaikį leisti kartu, o tuo tarpu aš būdavau namie ir laukdavau jo, priekaištaudavau, kad mane palieka, o pats leidžia laiką su draugais.
Bandžiau pasikalbėti su juo kas negerai, jis sakė, kad aš vadovauju, kontroliuoju, atsibodę pyktis.
Jutau, kad tolsta nuo manęs. Mes mylime vienas kitą, traukiame vienas kitą, abiems labai liūdna būna, kai susipykstame, po pykčių susitaikę būnam labai laimingi, nepaleidžiam vienas kito iš glėbio, rūpinamės vienas kitu.
Bet galiausiai priėjome ribą, kai nebeužtenka jausmų santykiams palaikyti, mano vaikinas pasakė, kad jis nusiteikė išsiskirti. Kai siūliau dar paskutinį kartą pamėginti būti kartu, sakiau, kad nesipyksime, kad aš stengsiuosi (nes šis emocinis lūžis pakeitė mane, suvokiau savo klaidas, suvokiau kaip turėčiau elgtis), kad viskas bus dar gerai, jis atsakė netikintis, mes išsiskyrėme, apsigyvenome atskirai.
Aš jį labai myliu, manau, kad ir jis myli mane, tik pavargęs nuo pykčių, atėjęs jo užsispyrimas tai ištverti ir paleisti mūsų meilę. Kaip man jam įrodyti, kad mes dar galime būti laimingi kartu? Kaip atgaivinti gražius santykius? Mes galime išmokti nesipykti, suprasti vienas kitą, aš tam pasiryžusi, kad tik vėl jį susigrąžinčiau.
Ar vis dėlto susitaikyti ir man su tuo ir jį paleisti? Bet tada kaip?
Jam 28-eri, man 26-eri.
Ačiū jums. Man reikalinga pagalba, aš pasimetusi ir sutrikusi.
Pataria individualiosios psichologijos analitikas Viktoras Šapurovas:
Ši situacija primena ne tiek meilę, kiek priklausomybę. Yra išbandytas daugelis galimybių, bet trauka stipri. Pirmiausia siūlyčiau kalbėti tik už save, nes niekas iki galo tiksliai nežino ką jaučia ir mąsto kitas. Gyvūnai funkcionuoja sutinkamai su instinktais, žmogus paprastai turi ne mažiau 2 mąstymo variantų.
Padėtis yra gana sunki, nes laikas vis eina, o laimės nėra. Verta prisiminti „Kamasutros“ išmintį: meilė susideda iš 3 dalių – jausminio, protinio ir fizinio artumo. Visai realu, kad šiuo atveju tam tikri skirtumai vertybių srityje, kas trukdo sugyventi ilgą laiką. Deja, klaidų suvokimas yra protinis veiksmas, reikalingi gilesni pokyčiai. Sprendimai nekartoti klaidų neilgai veža, nes žmogus negali ištisai savęs kontroliuoti, ypač jei suskausta dėl partnerio elgesio. Tuomet suveikia įprastinė emocinė reakcija, susiformavusi vaikystėje ir vėl atsinaujina konfliktas.
Šioje istorijoje galima pamatyti jausmų perkėlimą iš vaikystės į dabartį. Tikėtina, kad kas tai iš tėvų laikėsi šalčiau, buvo nepakankamai pasiekiamas. Tuomet mergaitei vis teko siekti kontakto, gaudyti dėmesį.
Tai matyt atsikartoja santykiuose su mylimu žmogumi. Ši priklausomybė yra skausminga. Kiekvienas laisvas vyro poelgis (kad ir susitikimas su draugais) suvokiamas kaip atitolimas. Atrodo, kad jis vis sprunka, o ji vis vejasi. Tai žeminanti padėtis, kuri negali būti ilgalaikių tvarių santykių pagrindu. Gerai sugyventi gali žmonės, kurie jaučiasi lygūs ir kurie daug maž atitinka vienas kitam pagal „Kamasutros“ kriterijus. Tiesa, gyvenimo eigoje šeima patiria dinamiką (pasikeitimus) dėl objektyvių dalykų: vaiko atsiradimas, ligos, finansiniai pokyčiai ir kt. Vien gimdymas pusę šeimų verčia iš naujo pertvarkyti intymųjį gyvenimą. Taigi iššūkių netruks. O ši gyvenimo istorija nežada nieko gero. Reiktų su analitiku išanalizuoti vidinę žmogaus situaciją ir kartu nuspręsti, ar įmanoma ir ar tikslinga kurti santykius su tuo pačiu žmogumi. Jeigu bus nespręsta šalinti priklausomybę, atsivers kelias į lygius santykius su šiuo ar kitu vyru.
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
