Esu tikra, kad kiekviena prisimena vieną savo labiausiai vykusį ir kitą visiškai nesėkmingą pasimatymą. Aš ir turiu savo sąrašą ir be abejo mieliausiai prisimenu geriausią savo pasimatymą, kurio nuotrupos atmintyje šildo mane vienišais žiemos vakarais.
Kadangi mėgstu užsieniečius ir į pasimatymus dažniausiai vaikštau svečioje šalyje – geriausi prisiminimai iš užsienio kelionių. Labai vertinu visą patirtį, naujus žmones ir džentelmeniškus mano pasimatymų herojus. Norėčiau papasakoti apie vieną iš jų. Šis susitikimas skyrėsi tuo, jog jis buvo mūsų pirmas ir vienintelis. Eidama į pasimatymą žinojau – daugiau jo nepamatysiu, bet vis tiek ėjau. Puikiai suvokiau, kad turime vieną vienintelį kartą ir daugiau tokio nebebus. Bet tai buvo geriausias mano pasimatymas ir aš jo niekada nepamiršiu. Bet apie viską iš pradžių.
Pora savaičių keliavau aplink Gruziją – neapsakomo grožio gamtos, nuostabių žmonių šalį. Paskutinę atostogų dieną praleidau puikiame Gruzijos kurorte Boržomyje. Tai mineralinių vandenų kurortas, kuriame gydomųjų druskų pilni vandenys trykšta jei ne iš dangaus, tai bent jau iš kiekvieno fontano. Sėdėjau kavinėje, žiūrinėjau nuotraukas bei mintyse jau planavau rytojaus kelionę atgal namo. Kiek tolėliau nuo manęs sėdėjo visai simpatiškas vyras, kuris dideliam mano nustebimui, žiūrėjo tiesiai į mane. Mūsų žvilgsniams susitikus, žavus nepažįstamasis netruko prieiti prie mano staliuko. Mandagiai pasisveikino, paklausė ar man patinka čia atostogauti, kur buvau, kiek dienų čia planuoju praleisti.
Deja, turėjau pasakyti, jog rytoj išvažiuoju. Kad ir kaip būtų keista, jis nė kiek nesutriko, o tiesiog pakvietė susitikti vakare. Bandžiau atkalbėti ir aiškinti, jog nelabai verta, juk liko tiek nedaug laiko. Jis pažvelgė man į akis ir nustebęs paklausė: „Kodėl neverta?“. Nelaukęs mano atsakymo tvirtai pasakė: „Žinoma, kad verta“.
Paskubomis susikroviau daiktus rytojaus skrydžiui namo, juk vėliau jau nebebus laiko, pasipuošiau lagamino dugne tinkamos progos laukusia suknele ir keliavau į pasimatymą su nepažįstamuoju. Prieš išeidama gavau žinutę, jog įsidėčiau ir maudymuką, galbūt eisime išsimaudyti mineralinių vandenų baseine. Šiek tiek jaudinausi, juk ėjau į pasimatymą su bene ką tik sutiktu žmogumi, bet moteriška intuicija kuždėjo, kad tokių gerų ir malonių akių savininkas yra vertas pasitikėjimo. Be to, turėjau per mažai laiko abejonėms ir pasvarstymams – buvo likę maždaug dvylika valandų iki mano išvažiavimo.
Nors visą dieną lijo, bet į pavakarę lietus aprimo ir mes nusprendėme nueiti į po atviru dangumi esantį baseiną, esantį maždaug kokie trys kilometrai nuo miesto. Ėjome parko keliu, mėgavomės gaiviu oru, kažkiek paėję priėjome upelį, kurį turėjome pereiti ir kuris, po visos dienos liūties patvino ir pasirodė neperbrendamas bei pavojingas. Rėkiau, klykiau ir visaip kaip isterikavau, mano palydovas vyriškai tylėjo ir stipriai laikė mane už rankos. Perbristi perbridom, bet su siaubu galvojau, jog tuo pačiu keliu reikės ir sugrįžti. Pagaliau pasiekėme miške esantį baseiną, kurių buvo bene trys, visi pripildyti ne šiaip kokių, o mineralinių vandenų!
Žmonių buvo mažai, po truputį temo, viską apgaubė tyla, romantiška prieblanda, aplink tik medžiai, dangus bei puiki vyriška kompanija. Jaučiausi kaip rojuje. Deja, laikas ne bėgo, o šuoliavo. Turėjome grįžti atgal namo. Kadangi jau buvo gana tamsu ir pradėjo lyti, tai ir kelias atgal buvo sudėtingesnis, slidus, kojos smigo į purvą, teko ir batus nusiimti, temstant mažytis žibintuvėlis nelabai ką ir padėjo, o dar reikėjo pereiti tą nelemtą upelį.
Antrą kartą peržengti savo baimę – upelį buvo lengviau, bet vėliau labai mumis didžiavausi. Mes ne tik nepabūgome blogo oro, įveikėme kliūtis, nesustojome vidury kelio, bet ir puikiai praleidome laiką. Maža adrenalino dozė padarė pasimatymą ne tik romantišku nuotykiu, bet ir ekstremaliu išbandymu. Čia panašiai kaip eiti per džiungles su tarzanu, taip ir aš jaučiausi klajodama po Boržomio parkus su žaviu nepažįstamuoju...
Grįžome į viešbutį jau sutemus, abudu buvome sulyti, purvinom kojom, bet patenkinti savo naktiniu žygiu. Pirmu taikymu įsibroviau į vonios kambarį ir, kol jis kantriai manęs laukė, bandžiau pavirsti iš sušlapusio bjauraus ančiuko į gulbę. O kai jau abu buvome atsigavę ir išdžiuvę, neturėjome laiko nei valgyti, nei plepėti. Laikas buvo mūsų priešas, nebuvo kada nei drovėtis, nei apsimetinėti ar kurti pasakas apie tai, kad susitiksim rytoj. Mums buvo viskas aišku ir suprantama. Naktį beveik nemiegojome, išnaudojome laiką visomis prasmėmis ir tik likus porai valandų iki ryto nusnūdome. Prieš tai jis mandagiai paklausė ar jam jau eiti, bet aš paprašiau pasilikti – nemėgstu prabusti viena.
Ryte įsodino į autobusą, po kelių valandų jau skridau namo. Niekada jo daugiau nemačiau, susirašėm žinutėmis ir tiek. Labai jo ilgėjausi ir galvodavau kas būtų buvę, jei būtume turėję daugiau laiko. Vis dėlto, mūsų vienos nakties pasimatymas buvo mano geriausias nuotykis, o prisiminimas apie romantišką, nuotykių pilną laiką su nepažįstamuoju man dar ilgai kėlė šypseną. Šito pasimatymo tikrai niekada nepamiršiu ir viliuosi tokių gerų susitikimų ateityje turėti kuo daugiau.
