Artėjant dvidešimtajam gimtadieniui pradėjau labai rimtai nerimauti, kad taip ir liksiu viena. Tiesą sakant, tai jau buvo net ne nerimas, o didžiulė baimė likti vienai, didelis nepilnavertiškumo kompleksas ir dar didesnis noras turėti artimą žmogų šalia.
Pradėjau laukti Jo. Nuo ryto iki vakaro. Tai jau tapo patologiška. Atsikėlusi ryte galvodavau, kad galbūt šiandien sutiksiu savo būsimą vaikiną. Susipažinusi su kokiu vyriškiu iš karto mintyse susituokdavau ir pagimdydavau jam vaikų.
Jaučiausi idiote, kad taip desperatiškai visur nuolatos ieškau Jo. Aš gyvenau nuolatiniame laukime. Kada tai įvyks? Kada nebebūsiu vieniša? Tas laukimas varė mane iš proto, nes atrodė, kad tik Jo sulaukusi tapsiu rami ir laiminga.
Po dvidešimt pirmojo gimtadienio pagaliau atėjo mano laimės valanda. Buvau nešiojama ant rankų, dievinama ir mylima. Man buvo pažadėti aukso kalnai, amžina aistringa meilė ir panašiai. Žinoma, kad viskuo tikėjau. Juk aš Jo taip laukiau, kitaip ir būti negali. Na, o vėliau įvyko, tai kas dažniausiai ir įvyksta tokiose "amžinose" meilėse. Mane paliko, rado kitą. Beprotiškai skaudėjo ir skauda iki šiol, nors praėjo daugiau negu metai laiko.
Ir aš vėl laukiu. Tik dabar dar su didesne baime ir nerimu. Tai nereiškia, kad sėdžiu prie langelio ir laukiu bernelio. Ne. Aš stengiuosi gyventi pilnavertį gyvenimą, dirbu neblogą darbą, turiu pomėgių, draugų. Tačiau tas laukimas mane varo į neviltį. Aš vėl laukiu kažkokio išgelbėtojo, kuris numarintų mano vienatvę ir baimę visą likusį gyvenimą būti vienai. Aš nebenoriu turėti to jausmo.
Nebenoriu laukti Jo, nes jaučiuosi kaip kvaila maža mergaitė. Tas laukimas, jausmas, kad kažkas ypatingo dar tik įvyks, tik ne šiandien ir ne rytoj, o kažkada vėliau mane varo iš proto. Noriu gyventi dabar.
Nors ir vieniša, bet noriu nelaukti kažko neaiškaus, nes tai trukdo mano kokybišką gyvenimą. Taigi mano problema tokia - aš laukiu. Laukiu vyro, kuriam patiksiu aš, o jis man. Laukiu ir labai bijau, kad nesulauksiu. Kaip išmokti nesitikėti visokių likimo malonių? Džiaugtis dabartimi? Kaip atsikratyti ilgesio ir laukimo jausmo?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Būti artimame santykyje, išgyventi romantiškus jausmus, patirti priėmimą ir reikšmingumo jausmą kitam yra vienas esminių žmogaus poreikių ir troškimų. Šliejimasis prie kito žmogaus yra tam tikras prigimtinis dalykas, kuris teikia emocinį pasitenkinimą bei saugumą ir leidžia save patirti tarsi pilnesnį, užbaigtą.
Jūsų noras ir svajonės apie ryšį su vyru, kuriame galėsite visa tai išgyventi, labai natūralus bei žmogiškas, ir vargu ar įmanoma jo visiškai atsisakyti, nuo jo atsiriboti ir susikurti sau tikėjimą, jog visa tai yra nesvarbu, mažiau reikalinga jūsų gyvenime nei kiti dalykai, kuriuos šiuo metu išgyvenate.
Dėl to net jei jūsų klausimas yra apie tai, kaip atsikratyti ilgesio ir laukimo, aš jį labiau formuluočiau apie tai, kas atsitinka, kad jūs taip besiilgėdama santykių, neleidžiate jiems atsirasti? Gali skambėti neįtikinamai ar nelogiškai, juk to norite labiau už viską. Tačiau labai tikėtina, jog kažkuri jūsų asmenybės dalis neleidžia patirti norimo artumo, gal net jo vengia.
Skaitydama jūsų pasidalinimą, regiu emocinį sunkumą, kuriame renkatės vaidinti gana pasyvų vaidmenį. Tarsi esate laukiančiosios stebuklo išsipildymo pozicijoje. Be to, kad laukimas reiškia tik kito gerą valią ir kito galimybę pasirinkti, nuspręsti kaip nors pakeisti, tai ką jūs šiuo metu išgyvenate. Buvimą su kitu jūs dar suvokiate ir kaip stebuklą, dalyką, kurio išsipildymu netikite. Tai yra tam tikra žinia jums, kaip tai, kuri laukia princo, bet vis mažiau tiki, jog jis egzistuoja.
Labai nelengva savarankiškai atrasti dalykus, kurie plika akimi nėra regimi, bent jau jums pačiai. Visgi labai tikėtina, kad čia išsakytas bendrystės su vyru ilgesys po savimi slepia kažką, kas jūsų elgesyje, pasirinkimuose, į išorę siunčiamuose signaluose skleidžia kiek kitokią žinią, kurią gauna šalia esantys asmenys, tame tarpe ir priešingos lyties atstovai.
Tais ženklais gali būti bet kas nesuvokto, sunkiai pažįstamo, atėjusio iš vaikystės santykių patirties, neracionalių įsitikinimų, baimės ne tik likti be santykio, bet ir būti jame, netikrumo, netikėjimo savimi ir panašių dalykų.
Kaip jau minėjau, atpažinti, kas stabdo kurti ryšį, kas be to, jog išgyvenate nuolatinį nusivylimą ir laukimo sukurtą negalėjimą gyventi čia ir dabar, verčia atsisakyti minties sutikti jums artimą žmogų, gana nelengva. Tam reikia tiek asmeninio nusiteikimo susitikti su savimi giliau, dažniausiai nebūtinai su maloniais praeities išgyvenimais, požiūriu į save ir žmones, tiek kito asmens įsileidimo kaip to, kuris jums galėtų padėti (mintyje turiu psichologo ar psichoterapeuto konsultacijas).
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
