Mano pasiteisinimas - vis labiau jaučiausi nesaugi, kaupiau pyktį, kad jam svarbesni draugai, žolytė ir pasilinksminimai. Bandžiau sakyt, kad man tai nepatinka, kad man blogai, bet nebūdavau išgirsta. Sakiau arba/arba. Grasinau, kad išeisiu, bet jis nepriėmė to už rimtą.
Prasidėjo pykčiai ir konfliktai, nekalbadieniai, susitaikymas būdavo trumpas, o kitas barnis dar skambesnis. Buvo liūdna ir taip tuščia širdyje, nusivylimas ir apatija viskam tapo kasdienybe. Aš jaučiausi taip, lyg tas geras žmogus, kurį mylėjau dingo, apgavo mane..
Skyrybos buvo tokios sunkios. Širdis plyšo, ašaros, kaltinimai ir toks stiprus ilgesys kankino...
Šiuo metu mes esam drauge, po pusmečio. Stengiamės kalbėtis, rodos, kad tapom artimesni kaip niekad, jis toks geras ir atsidavęs, mylintis, o aš laiminga ir rami. Bet mus pradėjo kamuoti kita bėda.
Jis negali pamiršti skausmo, kurį suteikiau jį palikdama, nes jam tai buvo visiškas šokas. Mūsų santykiai lyg amerikietiški kalneliai- ryte vaikštom susikabinę už rankų, o vakare jis pradeda kibti dėl menkniekių, bambėti, kaltinti, greit supyksta ir užsiplieskia.
Tada prisimena skyrybas ir ima priekaištauti, ir nors pripažino, kad elgėsi netinkamai praeityje, bet supykęs sako, kad tai tik mano prisigalvojimai, kad tai aš pati keldavau konfliktus, o jis nemato jokio problematiško elgesio, kuris ir privedė mus iki skyrybų.
Paskutiniu metu pasipylė kaltinimai, kad aš tuomet nepagimdžiau jam vaiko, nes viskas būtų kitaip dabar, o jis šiuo metu nežino ar nori vaiko išvis. Ar nori vaiko būtent su manim... Vėliau apsisukęs sako, kad mane tikslingai norėjo įskaudinti... Net prie draugų kelis kartus šiurkštesnį žodį išgirdau, ko seniau nebūdavo.
Aš labai stengiuosi būti supratinga. Jaučiu kaltę, kad jį taip įskaudinau, stengiuosi būti kantri ir išklausyti jo priekaištus, ką jis išgyveno kai palikau. Stengiuosi neįsitraukti į konfliktus, noriu pamiršti praeitį ir daryti viską šiandien, kad rytojus būtų ramus ir geras būti kartu. Tačiau kur yra ta riba kai norint suprasti kito skausmą pati pradedi jausti skausmą? Gal galite rekomenduoti literatūrą.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Tai, ką girdžiu jūsų laiške, yra tarsi supimasis ant sūpynių, kur vienas viename jų gale, o kitas kitame. Ir jei vienas yra viršuje, tai kitas būtinai turi atsirasti apačioje. Tai labai būdingas bendravimo būdas santykiuose, kur sunkumai bandomi priskirti kokiam nors šaltiniui, o dar dažniau konkrečiam asmeniui.
Saugumas tokiais atvejais sukuriamas priskiriant kiekvieną blogą jausmą, nesusikalbėjimą, nesusipratimą, nesugyvenimą vienam iš poros narių. Tarsi surandant kaltąjį, tą kuris dabar turės labiau stengtis ir „atpirkti“ įvykusią negandą.
Kaip jau minėjau, tai yra neretas bendravimo būdas, bet jis įtraukia į kaltinimo, kaltės, nusivylimo vienas kitu ir savimi ratą. Taip pat tai tampa kovos erdve, kurioje vienas įgyja daugiau teisių nei kitas. Tarsi atsiranda „gerojo“ ir „blogojo“ vaidmenys. Tas, kuris kenčia ir tas, kuris yra atsakingas už tos kančios sumažinimą, pasitraukimą.
Kuomet kalbate apie jūsų draugo negalėjimą atleisti jums, tuoj pat minite savo kaltę, tarsi pasigailėjimą dėl to, kad buvote priėmusi sprendimą pasitraukti. Ir atrodytų, kad šios situacijos sprendimas tarsi atiduotas į jūsų vienos rankas, kas verčia atsisakyti savęs, nerimauti dėl kito emocijų, reakcijų ir jaustis atsakingai už kito elgesį, interpretacijas, nuoskaudas.
Santykiai yra dviejų žmonių reikalas. Banali, dažnai naudojama frazė, tačiau judviejų atveju svarbu ją pasakyti. Santykiuose egzistuoja „skriaudėjas“ dėl to, kad juose yra „auka“. Vyras ir moteris būna vienas su kitu reaktyviai. Ta prasme, kad abu jie išgyvena savo asmeninius jausmus, savo būsenas šalia kito, nuoskaudas, nepriėmimus, nesusipratimus ir daugybe kitų dalykų, bet tai yra dviejų žmonių erdvėje vykstantis procesas.
Jūs esate tarsi du skirtingi siūlai, kurie pindamiesi tarpusavyje sukuria kažkokį raštą, audinį. Ir tas audinys yra toks ne dėl to, kad vienas siūlas yra juodas, o kitas baltas, o todėl, kad tie siūlai pynėsi būtent taip kaip pynėsi.
Taigi bandant susivokti santykiuose pirmiausia reikia atsitraukti nuo polinkio kaltinti ir keisti vienas kitą bei siekti suteikti atsakomybę kitam už tai, jog kažkuriam jūsų skauda. Tai, ką galite padaryti dėl savo santykio, tai abiems grįžti prie savęs. Prie savo norų, nuoskaudų, jausmų, su kuriais gyvenate. Ir žvelgiant į tai, ko kiekvienas jūsų trokšta ir nori, kur link siekia judėti ir kur link gali judėti, verta rinktis ar tas judėjimas yra pakeliui.
Net jei tai suteikia kitam asmeniui skausmą, jūs turite galimybę rinktis lydėti ar ne kito asmens pasirinkimus, ypatingai tol, kol nesate įsipareigoję vienas kitam, o tai reiškia, pasirinkę vienas kito.
Galvojant apie kelią, kuriuo būtų galima išeiti iš jėgos santykio į lygiavertį bendravimą, jis neretai yra akistata su sunkumais ir vienas kitu, tokiais, kokie esate. Tai dažniausiai poroms pavyksta padaryti lydėjimo erdvėje: grupėje, konsulatacijoje, bendravime su kitomis poromis.
Kitu atveju išties galima nugrimzti į gilų vienas kito kaltinimą ir nemeilę ne tik kitam, bet ir negebėjimą būti savimi bei turėti tam jėgos. Dėl to labai drąsinčiau pasinaudoti tiek knygomis, tiek gyva konsultacija, kad galėtumėte išeiti iš „geresnio“ ir „blogesnės“ vaidmens į dviejų asmenų buvimą ir tuomet galėjimą rinktis.
Vaida
Rekomenduojama literartūra:
1. Arturo Cattaneo; bendradarbiaujant Frankai ir Paolo Pugni. Santuoka iš meilės: gyvenimas poroje. 2008 m.
2. Gintautas Vaitoška. Lengvas gyvenimas. 2007 m.
3. Valerio Albisetti. Santuokinės meilės terapija. 2000 m.
4. Verena Kast. Atsisveikinimas su aukos vaidmeniu. Gyventi savo gyvenimą. 2001m.
5. M. Scott Peck. Nepramintuoju taku. 2009 m.
6. E.M. Zurhorst. Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis. 2009 m.
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
