Štai vyras atsigula į lovą su moterimi. Galbūt jie mylisi. O gal vyras staiga supranta: jam nesinori mylėtis. Jis nori tik vieno: kad galėtų susisukti į kamuoliuką ir prisiglausti prie moters. Ir kad moteris glostytų jam plaukus. Tačiau ne! Juk jis - „kietas“ ir turi atlikti lytinį aktą energingais judesiais! Svajonės apie švelnų prisilietimą jam atrodo atgrasios, nevyriškos, o kažkokios vaikiškos. Jis - ne liurbis.
Todėl jis ryžtingai šias svajones atmeta ir... Lieka su mažyte nuoskauda: štai ir vėl jis atsisakė to, apie ką sielos gilumoje svajojo. Jo kryžius - „mačo“. Jis privalo paniekinamai atsiliepti apie „švelnius“ vyrus, vadinti juos gaidžiais ir nuolatos palaikyti su savo draugais pokalbius apie tai, kokie jie, draugai, vyriški, ir koks nevyriškas yra tas ar anas praeivis.
Jo ateitis - vis augantis suirzimas, agresija ir noras pasigerti. Tuomet jis atgauna tą trokštamą vaikišką būseną ir sugėrovų būry virsta mažu neatsakingu vaiku, prisiglaudusiu prie tokio pat išgėrusi draugo – „tėvelio“.
Kur dingsta blaiviame stovyje jo švelnumo poreikis? Kai jis buvo mažas berniukas, jį traukdavo prisiglausti prie mamos ar tėčio. Tačiau tėtis buvo atšiaurus, o mama užimta. Jis išmoko nustumti gilyn į sielą savo švelnumo poreikį. Šis poreikis virsta amorfine mase kažkur giliai viduriuose ir krūtinėje. Dabar šis poreikis turi teisę reikštis tik smarkiai išgėrus arba virsta kūniška liga - radikulitu, širdies kraujotakos sutrikimais ar opalige. Laimei, tai dažniau atsitinka brandžiame amžiuje. Organizmas gudrus. Juk tik tuomet – susirgęs - jis įgys teisę nebūti „kietu“. Jis gulės lovoje, o švelnios slaugės neš jam vaistus.
Tuo tarpu jo noras pabūti mažu vaiku su moterimi - visiškai natūralus. Jis netgi būtinas meilės santykiams. Juk laisvoje meilėje partneriai iš tiesų labai primena vaikus: jie maitina vienas kitą, glaudžiasi, krykštauja ir pokštauja - visai kai maži vaikai su savo tėvais! Tai ir yra normalios laimingos meilės dalis.
Priešingu atveju meilė virsta tiesiog spektakliu, sukurtu pagal pornografinio filmo siužetą – „kietas“ vyras „padaro“ moterį įvairiais būdais. Vargu ar jūs rasite moterį, kuri pasitenkintų tuo, kad ją „padarė“. Moterims reikia ir vyriško veržlumo, ir švelnumo. Tačiau moterims reikia dar kažko, kas kartais kertasi su „tikros moters“ įvaizdžiu.
Štai moteris susiduria su neteisybe. Kažkas ją apgavo, nuskriaudė ar tiesiog nuvylė. Greičiausiai jos vyras ar draugas elgiasi grubiai ar paniekinančiai, o gal jai pasirodė, kad jis ją atstumia. Moters krūtinę užpildo natūralus pyktis. Jai norisi pasiųsti savo draugą kuo toliau, pasakyti jam, kad jis nė velnio nesupranta apie moteris. O jei vyras elgiasi su ja ypač paniekinančiai, jai norsi jam užvožti.
Tačiau ji ryžtingai atmeta šį norą! Juk ji - moteris, o moterys neturi teisės būti agresyvios - šito ji tvirtai išmoko savo šeimoje. Užuot „paleidusi gerklę“ ir rankas, ji tiesiog graudžiai pravirksta. Ji ima verkšlenti: už ką tu taip mane skriaudi? Vyras paniekinančiai į ją žiūri. Jis nepakenčia moters verkšlenimo ir dar labiau ją niekina. Moteris dar labiau verkia. Kur dingo jos pyktis?
Kai ji buvo maža mergaitė ir lakstydavo savo miestelio gatvėmis, pykti jai buvo natūralu. Galbūt jūs neprisimenate savo vaikystės. Tuomet pasižiūrėkite į kieme lakstančius darželinukus: mergaitės lygiai taip pat pešasi, stumdosi ir šaukia, kaip ir berniukai. Idėja apie „trapias ir silpnas būtybes“- mitas.
Psichologiniai tyrimai parodė tik tai, kad berniukai agresyvesni ir judresni už mergaites. Tačiau niekas nepatvirtino, kad mergaitės išvis neagresyvios! Tai - aiški auklėjimo pasekmė. Subrendusios moters agresyvumas tiesiog išstumiamas iš sąmonės. Jam leidžiama pasireikšti tik kartą per mėnesį - prieš mėnesines. O kitais atvejais agresyvumas turi virsti savigrauža, migrena, skrandžio ir sąnarių skausmais.
Moteriai būti agresyvia – nereiškia mušti vyro ar daužyti brangių servizų. Agresija – tai tik energijos reiškimo būdas, tampriai susijusi su meile: nuo stipraus apkabinimo ir bučinio - vienas žingsnis iki smūgio bei įkandimo. Mūsų organizme nėra griežtų ribų tarp emocinių išraiškų, o sekse aktyvi moteris lengviau patiria orgazmą.
Energetine prasme meilė, kaip ir pyktis - tai energijos judėjimas iš kūno vidaus į periferiją - savotiškas „išsiplėtimas“. Jei agresija sulaikoma, kūnas giliai viduje iš raumenų sukuria savotišką „lukštą“, sulaikantį agresiją. Jį lydi nuolatinė baimė prarasti kontrolę: tokios moterys nuolat įsitempusios ir stengiasi užimti save atsakingais darbais. Dabar ir meilei nėra kaip pasireikšti. Moteris negali nei reikšti pykčio, nei mylėti. Ji graužiasi, depresuoja ir laiko save nevisaverčiu žmogumi.
O ką jei ji parėkautų, pastaugtų, padaužytų pagalvę ? O ką jei atsipalaiduos lovoje ir virs tigre?
Paskaičiuokime, kiek kartų per dieną mes susilaikome nuo savo „neleistinų“ troškimų.
Ir štai jūs pasakysite: juk tai taip banalu! Kas nežino, jog vyrams reikia atskleisti savo moteriškąją pusę, o moterims - savo vyrišką?
Taip, tai labai banalu. Mes tai žinome - ypač kai kalbama apie kitus žmones. Taip pat banalu tai, jog mes vis pasižiūrime iš ryto į veidrodžius ir užsivelkame ant savęs vis tuos pačius rūbus bei veido išraiškas - taip aktoriai grimuojasi ir ruošia kostiumus scenai.
O ką, jei rytoj tu pasižiūrėsi į savo atspindį veidrodyje kitaip - ne tam, kad įsitikintumei, jog gerai atliksi savo įprastinį vaidmenį? O naują, uždraustą? Gal tu gali pasiruošti visai naujam spektakliui? Pavyzdžiui, apie meilę, kurioje visi gali būti savimi?
