O.Lapinas: Kur “veža” geismas?

Geismas „veža”. Ir veža jis mus į labai prasmingus dalykus - į dėmesį kitam žmogui, į bendravimą, į giminės tęsimą. Netgi į meilę. Juk ne paslaptis, kad jaunas, o ir nejaunas žmogus kreipia dėmesį į kitos lyties atstovus ne dėl kilnios idėjos. Ne todėl, kad gražu kreipti dėmesį į kitą žmogų ir visai nesuvokus savo kilnios misijos: štai imsiu ir pratęsiu aš savo giminę. Būna ir taip, tačiau vieną kartą iš dešimt. O devynis kart iš dešimt tiesiog „užsiveda“ vyras nuo kažkokios figūros, balso, akių... ir „pameta galvą” moteris nuo kažkokių akių ir balso. Ir staiga užsinori jie su tuo žmogumi būti arčiau, arčiau... dar arčiau.

Geismas užeina, kitaip tariant. O tada, jau susipažinus ir paaiškėja, ar bus čia tęsinys, ar verta dėti pastangas, ar yra čia artumo ir ar visa tai telpa į „meilės” sąvoką. Tik vėliau.

O vėliau atsitinka taip, kad, susituokę ar ne, žmonės apsigyvena kartu. Mylisi dažnai arba nelabai dažnai - tačiau kuo dažniau mylisi, tuo dažniau nori. Ir keičiasi per tą laiką jų darbovietės, savigarba ir visa kita. Ir gimsta vaikai. Kas per tą laiką atsitinka su geismu – čia jau kiekvienam individualiai. Tačiau neretai ateina atšalimo laikotarpis. Ir štai vyras į žmoną mažiau kreipia dėmesio, o moteris vis teisinasi, kad negali mylėtis, nes skauda galvą, ir atsitinka taip, kad jie konstatuoja: nebetraukiame mes vienas kito. Gyvename kaip brolis su seserimi. Ir kam? Gal geriau skirkimės?

Šitaip mąstyti – reiškia atskleisti savo požiūrį. Anksčiau tas požiūris garsiai jų suformuluotas nebuvo, tačiau dabar paaiškėja. Vadinasi, giliu taip sakančio įsitikinimu, gyventi buvo prasmė tol, kol buvo geismas. Seksas su geismu, vadinasi ir yra pagrindinis santuokos pagrindas. Tačiau, nepaisant to, kad šis požiūris labai paplitęs, jam prieštarauja pakankamai daug gyvenimiškų faktų.

Pirmiausia, jei santuokos pagrindu būtų geismas, santuoka egzistuotų tik tol, kol yra geismas. O geismas – labai kaprizingas dalykas. Pabandykite įsivaizduoti, kaip mūsų protėvius vyrus dažnokai gąsdindavo gyvenimas – tai epidemija, tai karas, tai koks nors tigras, tai žemės drebėjimas. Ir ne geismas tuomet būdavo jų galvose, o... kaip išnešti kudašių? Neatspėjote. Jam visuomet buvo svarbiau išnešti sveiką savo garbę. Kad jį gerbtų kiti genties nariai. Tame tarpe ir moterys. Juk į jauną medžiotoją jau senokai pažvelgdavo kokios nors laukinės akutės... kaip jis pasielgs pavojaus atveju?

Todėl nuo seno vyrų pasąmonėje vystėsi ne tiek „geisk ir užkariauk”. Kiek „elkis kaip tikras vyras ir tuomet užkariausi”. Taip susikurdavo jo „reitingas” gentyje. Taigi santuokos sėkmė priklausė ne nuo jo testosterono, o nuo to, kiek „vyriškai” jis sugebėdavo elgtis. Ir santuoka padėdavo jam ne tiek geismo prasme („galiu dabar mylėtis, kiek noriu), kiek statuso prasme („esu vedęs vyras, gerbiamas žmogus”).

Na, o kaip su dailiąja lytimi? Čia kiek painiau. Na, yra, yra tas moteriškas „geidžiu šito dailaus vaikino”. Tačiau moterims gi po viso to reikia dar pastoti, išnešioti, pagimdyti ir išmaitinti. Maža smulkmena, ar ne? Tačiau realybėje - didžiulis darbas kokiai dešimčiai metų, už kurį atlyginimo niekas nemoka, tik kad vyras tave išlaiko. Štai ir išeidavo, kad moters geismas būdavo smarkiai įtakojamas kitų jausmų, hormonų ir psichologinių scenarijų- ir „noriu labiau vaiko, nei vyro”, ir „šiandien per daug pavargusi”, ir „nežinau, kas man šiandien darosi”, ir „šiandien savęs taip nekenčiu, kad imkite bet kas ir darykite su manimi, ką norite”. Pasąmonės ir nuotaikų žaismas, trumpai tariant. Todėl moterims tas “geismo sumažėjimas”- dalykas iš vis natūralus ir periodiškas. Ir jokios dramos iš jo normali moteris nedaro.

Kitaip yra vyrui. Kadangi jo seksualumas yra labai smarkiai susijęs su savigarba („noriu moters - stengiuosi jai savo vertę įrodyti- stengdamasis užsitarnauju pagarbą - laimiu ją ir įtvirtinu savo statusą”), tai ir geismo kritimas labai su tuo statusu bei su ta savigarba susijęs. Kas ką labiau veikia - ar statuso kritimas mažina geismą ar sumažėjęs geismas mažina savigarbą?

Štai vadovaujantis vyras prarado darbą. Ir mylisi jis su žmona kokį kartą per kelis mėnesius. Tai vadinama depresija. Kai atsistato jo padėtis visuomenėje - atsistato ir geismas. Ryšys čia lyg ir aiškus. O štai vyras tiesiog nustoja žmonos geidęs. Streso darbe nepatyrė, netgi padarė karjerą. Kas jam yra? Aaa, jis ne visai žmonos negeidžia, jam kažkodėl ėmė labai patikti viena jauna praktikantė. Ir vis jis su ja Ovaliajame kabinete užsidarinėja... Pasikeitė jo statusas ir dabar mylėti pasiekiamą žmoną jam negarbinga. O dar ji vis komanduoja ir žemina jo statusą.

O štai mylėti jauną - garbė. Įsijungė senas scenarijus: „padaryti įspūdį merginai, pelnyti pagarbą ir užtvirtinti ją”. Archaiškas, žmonos orumą žeidžiantis, bet veikiantis. Ne be reikalo verkia tokiose situacijose žmonos: jis mane nurašė! Nurašė, ir dar kaip. Žinoma, kita – žmogiškąja ir dvasingąja, visai ne archaiška savo smegenų dalimi jis myli savo žmoną ir nemeluoja jai apie tai. Bet statusas yra statusas.

Tiesa, ir moterims taip atsitinka - pakyla moters statusas ir atsiranda meilužis. Tuomet tai, kad geismas vyrui lyg ir sumažėja - tai tik išraiška padidėjusio siekio pelnyti pagarbą kitoje srityje. Statusas yra statusas.

Na, o gali būti, kad geismas du žmones visam gyvenimui sujungia? Taip, jei jie patys rūpinasi vienas kito savigarbą palaikyti. Tada ir sakoma: „jis/ji man - geriausias gyvenime patarėjas ir pagalbininkas”. Ir kol gyvi, nereikia mums kito. Jūs nematėte knygyne knygos „Šimtas laimingiausių porų istorijoje”? Ir aš seniai nemačiau. Žaibiškai išperka tokias knygas žmonės... Tikriausiai apima juos kažkoks pažintinis geismas.