Atsiradus vaikui vienam ar abiem sutuoktiniams ima trūkti dėmesio iš kitos pusės ir jis jaučiasi apleistas. Dažniausiai tokiais momentais abi pusės su nuoskauda pajaučia, kad jiems trūksta brandumo. Žinoma, iš pradžių tuo kaltinama kita pusė. Vėliau ateina suvokimas, kad ir pats elgiesi kaip mažas vaikas. Kas gi čia darosi?
Įsivaizduokime, kad brandi asmenybė - tai vienetas, primenantis vaistų kapsulę. Žinote tas kapsules, kurių viduje yra vaistai, o pačią kapsulę galima padalinti į dvi dalis? Tuomet nebrandi asmenybė - tai tik pusė kapsulės. Natūralu, kad kuo žmogus jaunesnis, tuo jis labiau panašus į pusę kapsulės, kurios antroji dalis tik turi „išaugti“.
Tačiau jaustis „puse“ pasaulyje baugu ir sunku. Todėl jaunam žmogui natūraliai atsiranda noras susirasti antrąją pusę. Neretai ji turi savyje bruožų, kurių neturi pats: aš nemoku reikšti jausmų, o ji - emocinga; aš - išsiblaškiusi, jis - praktiškas; aš drąsus, ji - baili; aš sugebu užsidirbti, ji per daug romantiška.
Susiliejęs su kita puse žmogus, besijaučiantis „puse kapsulės“, pagaliau sudaro vienetą - „sveiką kapsulę“. Be jos jis jaučiasi siaubingai apleistas. Tik būdami kartu jie sudaro vienetą - sveiką asmenybę. Todėl tarp „pusių“ yra simbiozė ir pusiausvyra: jie lengvai apkrečia vienas kitą jausmais arba funkcionuoja pagal principą „Aš nieko negaliu - tu gali viską“.
Pusiausvyra šioje „gražioje šeimoje“ yra labai trapi. Dažni kaltinimai egoizmu. Juo labiau, jei dviejų tokių „pusyčių“ santuokoje atsiranda vaikelis. Jis aiškiai atima iš kiekvieno sutuoktinio kitą, ir tuomet viduje kyla siaubingas nerimas, pyktis ir priekaištai:
• Tu skiri dėmesį tik darbui, o aš čia sėdžiu uždaryta su tuo vaiku!
• Aš pareinu namo pavargęs, o vietoj vakarienės mane sutinka priekaištais!
• Įdomu, kas pirmas tuos priekaištus pradėjo!
• Tu manęs nemyli!
Atrodytų, visa tai taip pažįstama ir taip natūralu? Iš tiesų, mes turime miglotą jausmą, kad tai beveik natūralu. Nes žmogus, kuriam be kitos „pusės“ kyla grėsmė iš asmenybės virsti tik „puse asmenybės“, natūraliai jaučia nerimą, kai vietoj savo trūkstamos pusės gauna tik „trečdalį“ ar „ketvirtį“. Jis negali nesijausti stokojantis dėmesio. Ir šis dėmesys ne tik dėmesys. Tai - mano „aš“ papildinys.
Ar jūs norėtumėte iš vieneto virsti puse vieneto? Nerimas šioje situacijoje visai natūralus. Lygiai taip pat natūralu tokioje situacijoje kelti pavydo scenas, jaustis nemylimu, eiti iš proto be artimo žmogaus ir niekaip nebūti juo patenkintu iki galo, kai jis pasirodo. Juk sutuoktinio funkcija - papildyti tavo nepilnos asmenybės jausmą. O argi jis pasirašė būti jūsų psichoterapeutu, treneriu ar koučeriu? Ar jis žadėjo tapti jums geresne mama ir geresniu tėvu, nei jūsų tikri, bet netobuli mama ir tėvas?
Išoriškai tai atrodo štai kaip: atsiradęs mažas vaikelis verčia jauną mamą ir jauną tėvelį pačiais virsti vaikais! Taip, tie žmonės, kurie tarsi gamtos sukurti būti tėvais, iš tiesų jaučiasi vaikais:
• Kai mažiukas niekaip neužmiega ir reikia jį migdyti visą naktį;
• Kai jis verkia ir nežinia, ko jis nori;
• Kai jis suserga ir jam kažkas gresia;
• Kai sutuoktinis nesugeba paguosti ir palaikyti, o elgiasi egoistiškai.
Tuomet jauna mama ir jaunas tėvelis aiškiai jaučiasi bejėgiais vaikais. Jie verkia, šaukia, o kartais ir mušasi kaip vaikai. Ir tik seneliai sugeba įsikišti į šį procesą, ir, atrodo, tik jie ir gali nesijausti vaikais. Žinoma, pasitaiko ir vaikiškai įžeidžių senelių, tačiau visgi tikėtina, kad jų asmenybių branda lenkia jų vaikų brandą. Atrodo, tik tapę seneliais mes sugebame iš tiesų tapti pakankamai gerais tėvais!
Žinoma, tai kraštutinis variantas. Tačiau pažiūrėkime, kas atsitinka, jei santuoką kuria ir vaikus gimdo vyresnio amžiaus žmonės. Tarkime, ne devyniolikmečiai, o tie, kam yra gerokai virš trisdešimties.
Dažniausiai tai brandesnės asmenybės. Kaip tai atrodo?
Žmonės, perkopę trečią dešimtmetį ir „dirbę su savimi“, dažniausiai sugeba atskleisti savyje „trūkstamas savybes“. Jie mokosi išgyventi patys, be kitos pusės nepuldami į paniką. Jie mokosi būti atviri ir eiti į kompromisus. Jie sugeba suvokti, pamatyti ne tik kitos pusės trūkumus, bet ir savo ydas. Jie sugeba išgirsti kitą. O svarbiausia - jie mokosi priimti ir save, ir savo sutuoktinį ne kaip „trūkstamą pusę“, o kaip atskirą, kitokią asmenybę.
Visa ši branda pasiekta per išbandymus, per ašaras, per kančias, per realią patirtį. „Pusė kapsulės“ tarsi išsivystė į „beveik pilną kapsulę“. Tai reiškia, kad susijungia ne „pusės“, o „kapsulė“ su „kita kapsule“. Išeina nauja „molekulė“, kuri kiekvieną asmenybę ne tiek papildo, kiek praturtina. Juk kiekvienas turi ne tik save (beveik visą, be jokių „pusių“), bet ir kitą - vientisą asmenybę, o dar ir trečią darinį – „mes su tavimi kartu“. Įdomu, kad jei pirmame variante vienas trukdo kitam vystytis, tai šiame - atvirkščiai: kiekvienas gali išgyventi be kito, bet su tuo kitu jam gyventi įdomiau. Tai ir vadinkime „brandžia santuoka“.
Todėl pripažinkime pagaliau, kad „jaunos gražios poros“ – fikcija. Jų nėra pasaulyje. O kas yra? Yra žmonės, besivystantys ir anksčiau ar vėliau suvokiantys, kad pirmiausiai reikia išmokti jaustis vientisa asmenybe, o tik po to tikėtis sutikti kitą vientisą asmenybę. Na, o jei paskubėjai ir susituokei vos ne vidurinėje mokykloje - netrukdyk nei sau, nei kitam vystytis atskirai nuo savęs. Baugu? Nesinori?
Niekas nesakė, kad šiame gyvenime būti brandžiu žmogumi - tai norma. Greičiausiai tai tik toks uždavinys. Iššūkis. O kas mes būsime, jei nekelsime sau iššūkių?
