Kiek kartų jums atsitikdavo toks dalykas: kuo labiau bandote užmigti, tuo sunkiau išeina... Vyrai puikiai žino tuos momentus, kuomet specialiai ruošdamiesi „nuostabiai sekso nakčiai“ su savo partnere, jie patiria fiasko lovoje. Drovieji, bijantys parausti viešoje vietoje, parausta dar stipriau, kuo labiau su raudimu kovoja. Mikčiojantys, bandydami kalbėti lygiai, mikčioja dar stipriau. Bijantys paspringti valgydami žmonės negali praryti kąsnio. Ar tai - dėsninga?

Taip, tai dėsninga. Ir štai kodėl: miegas, varpos erekcija, odos paraudimas, kalbos lygumas, rijimas ir kiti procesai mūsų smegenyse valdomi ne sąmoningos kontrolės pagalba, o autonominės nervų sistemos, kuri dėl to ir vadinasi „autonominė“, kad veikia pati, be mūsų įsikišimo.

Bandydami sąmoningai kontroliuoti šiuos procesus, mes elgiamės kaip įsibrovėliai. Ir autonominė nervų sistema ima priešintis. Nes tai yra jos prigimtyje.

Autonominė nervų sistema turi įgimtus apsauginius refleksus, paveldėtus iš kitų gyvūnų. Palieskite kirmėlę ar sraigės „ragiukus“ - jie susitrauks. Štai miegas - panaši į miegą būseną apima daugelį gyvių artėjant žiemai. Dienos metų didelė jų dalis, išskyrus daug miegančius naminius gyvūnus, snaudžia vos kelias valandas. Tačiau gyviai vis vien turi „būk dėmesingas ir budrus“ režimą.

Sąmoningas įsibrovimas į snaudimo procesą sukelia apsauginį būdravimą: dėmesio - pavojus!

Bandydami dirbtinai palaikyti erekciją vyrai jaučia nerimą, o nerimas – autonominei nervų sistemai – taip pat pavojaus ženklas. Centrui, sukeliančiam erekciją, nerimas - tai ženklas, kad svarbius dauginimuisi organus reikia apsaugoti - sumažinti ir netgi įtraukti į pilvą.

Kai drovus žmogus kitų akivaizdoje bando paslėpti savo sumišimą, jis padvigubina savo nerimą: „nerimo dėl nerimo“ reakcija dėsningai kyla kaip dvigubo uždavinio pasekmė: „Ne tik jaučiu diskomfortą, bet ir privalau nuslėpti tą diskomfortą - bet juk mano veidas puikiai matomas!“

Įsikišdami į kalbėjimo tempą mes trikdome vidinę kalbą – išorinės kalbos programą - konkuruojančia programa: „Svarbu ne ką aš sakau, o kaip aš sakau!“

O ką nors ryjant baimė paspringti automatiškai sutraukia rijimo organus - taip organizmas refleksiškai neleidžia pateikti į vidų pavojingiems aplinkos elementams.

Norėdami paprastai suprasti, kodėl mūsų organizmas nemėgsta prievartinės kontrolės, įsivaizduokime, kad visi organai, atsakantys už šiuos procesus - tai paaugliai. Ir kiekvieną pastabą ar netgi labai geranorišką pagalbą jie suvokia kaip kėsinimąsi į jų autonomiją. Tuomet jie ima maištauti: miegas visai išnyksta, lytiniai organai visai nereaguoja, veidas dar labiau rausta, kalba dar stipriau sutrinka, ryklė visai susitraukia ir t.t.

Ir kaip bebūtų keista, šie organai ima puikiai veikti tuomet, kai mes numojame ranka į jų veiklą. Ir nureikšminame jų atliekamą funkciją.

Priešingu atveju, kai mes labai sureikšminame savo fiziologines funkcijas, mes patenkame į labai klastingą būseną - „laukimo neurozę“. Kai mūsų funkcija sutrinka vieną kartą, mes imame laukti, kad ji sutriks vėl ir vėl. Mums iš anksto kyla nerimas, o šis nerimas, žinoma, ir palaiko funkcijų sutrikimą. Artėjant nakčiai, lytiniam aktui, viešam pasisakymui, pavalgymui, mes imame jausti augantį nerimą.

Todėl susidūrę su fiziologine problema, kuriai jūs imate skirti labai daug dėmesio, mums gali padėti tam tikras atsainumas.

Nureikšminkime funkciją. Taip, patikėkime, kad visos tos kalbos apie „būtinumą išsimiegoti“, „parodyti aukštą klasę lovoje“, „padaryti įspūdį savo pasitikėjimu“, „gražiai pakalbėti“ ir „sveikai maitintis“ - visa tai ne kas kitas, o PERFEKCIONISTIŠKO REIKALAVIMO pagimdytas idealas.

Ne, išsimiegoti SĄMONINGOMIS PASTANGOMIS nebūtina, o miego deficitą organizmas pats kompensuoja trumpais „užmigimais“ dienos metu – įrodyta, kad 15 minučių dieninio pasnaudimo visiškai užtenka poilsiui.

Tikrai NEREIKIA rūpintis savo erekcija, nes didesnė dalis sekso partnerių vertina ne kietą varpą, o pasitikėjimą, žaismingumą ir dėmesį jai, partnerei, o ne savo instrumentui.

Daugumai viešoje vietoje susirinkusių žmonių rūpi ne jūsų veidas, o JŲ PAČIŲ išvaizda jūsų akimis, dėl ko ir yra tokie populiarūs šou žvaigždžių posakiai: „Aš jus visus myliu!“
Žmonės nereikalauja iš mikčiojančio kalbėti sklandžiai, o netgi laiko užsikirtimą savotiškai simpatišku.

Maistas, kurį jus valgote, tikrai atsidurs jūsų viduje, jeigu jis jums BŪTINAS, nes mitybos refleksas yra įgimtas, ir organizmas pats žino, kaip neleisti jums išbadėti.

Joks gyvis pasaulyje, išskyrus įsitempusį, neurotišką žmogų, nesistengia nei miegoti, nei daugintis, nei pasirodyti, nei maitintis. Gyviai išvis nesistengia! Gamtos vaikai daro tai taip, kaip jiems išeina. Ir visai nesirūpina pasekmėmis.

Kiekvieno iš mūsų viduje gyvena natūrali „organizmo vertinanti tendencija“, vidinis balsas, žinantis, ką ir kaip mums daryti. Ir jeigu mumyse apsigyvena kitas balsas: „Dėmesio - tai labai svarbu!“- mums vertėtų „prisukti“ šio balso skambėjimą mūsų galvoje - greičiausiai tai viena iš tėvų ar senelių programų, visiškai nekritiškai perduotų mums per nuogirdas ir tėvų įsitikinimus.

Na, o jeigu jūs rimtai „įklimpote“ į laukimo neurozę, tuomet elkitės paradoksiškai: nusiteikite neleisti sau miegoti, o kas tris valandas keltis ir tvarkyti namus; neleiskite savo varpai sukietėti ir visą „darbą“ lovoje atlikti rankomis ir liežuviu; rauskite stipriau už pomidorą, kad visi susirinkusieji jus aiškiai pamatytų; parodykite „aukštą mikčiojimo klasę“ ir neleiskite ne vienam maisto kąsniui praslinkti į vidų! Darykite tai ryžtingai ir atkakliai. O po kelių dienų pažiūrėkite, kas bus.

Nesirūpinkite rezultatu. Svarbu kitkas - galbūt jūs pagaliau išmokote gerbti savo vidinį „maištingą paauglį“?

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)