aA
Esu 20 m. mergina. Nors labai dažnai po šitiek patirtų dalykų jaučiuosi visiškai susenusi ir sunykusi iš vidaus. Prarandu norą gyventi, siekti, tobulėti. Tikiu, kad Jus ne vienas žmogus apipila įvairiausiais klausimais, laiškais ir t.t. Bet pati nebepajėgiu susitvarkyti su savimi, su savo jausmais, su meile ir nuolat jaučiamu skausmu. Labai tikiuosi, kad bent jau minimaliai galėsite patarti, kaip elgtis toliau, kaip sudėlioti viską į savas vietas.
Kančia
© Shutterstock nuotr.

Su vaikinu esame kartu jau ketvirti metai. Pradėsiu istoriją nuo to, kad jis yra didžėjus ir renginių organizatorius. Mūsų draugystė buvo labai tvirta ir graži, paprasčiausiai galėčiau teigti, kad viskas buvo tobula: visada apie viską kalbėdavomės, ieškodavome kompromisų, stengėmės vienas dėl kito, palaikėm vienas kitą visose situacijose, kad abiems būtų gerai, nebūdavo dėl ko pyktis...
Jis elgėsi su manim be galo gražiai, mieli žodžiai, pagarba, atsakomybės jausmas, ištikimybė, atsidavimas...

Nebuvo prie ko prikibti. Nuolat kartodavo, kad gyvenime niekas, niekada neišskirtų ir nesužlugdytų mūsų ir mūsų meilės, nes ji paprasčiausiai buvo ir noriu tikėti tebėra labai stipri.

Tačiau viskas taip puikiai ir idealiai truko ne visada. Jo darbas: klubai ir nuolatiniai naktinėjimai, bei, savaime suprantama, „geri“ draugai, kurie apvertė mūsų gyvenimus aukštyn kojom.
Sužinojau, kad jis vartoja narkotikus, geria. (Seniau to nepastebėdavau, o gal bijojau pastebėti ir tai pripažinti, nes nepaisant visko, jis man buvo be galo geras, mylintis ir dėmesingas.)
Būdama nuolat su juo jo renginiuose šalia degraduojančio jaunimo net nepastebėjau, kaip pati įnikau į tai, į svaigalų pasaulį...

Pradėjom pyktis, bartis. Jis pasidarė šaltas, nepasitikintis manimi be priežasčių, kas vieną vakarą privedė viską iki to, kad apsvaigusi jį išdaviau bučiniu, tą pamatęs, jis iš pradžių išvadino mane bjauriausiais žodžiais, skaudino, kaip tik sugebėjo, padarė taip, kad jausčiausi kalta tik aš viena dėl viso to, kas dedasi tarp mūsų. Aišku, aš bjaurėjausi savo tokio poelgio ir dėl to labai kentėjau ir labai pergyvenau.

Kai pamačiau, kad žlugdau savo gyvenimą ir tolinu nuo savęs man brangius žmones, išsigandau ir pati viena, sukaupusi vis1 stiprybę ir drąsą, viską mečiau ir jau seniai į tą pusę net žiūrėti nenoriu. Nustojau lankytis klubuose, nustojau bendrauti su žmonėmis, kurie geria ir vartoja. Gyvenimas tapo gražus, tapo tikras, ir viskas būtų gerai, jei ne mano mylimasis...

Pamačiau jo žiauriąją pusę, apie kurią net nebūčiau pagalvojusi, kad tokia egzistuoja, nes jis niekada nebuvo toks... Jis nemetė vartoti, vartojo toliau ir net daugiau nei įprastai. Pasidarė piktas, nervuotas, grubus, nuolat kartojo, kaip viskas blogai, koks šlykštus pasaulis, kokios visos moterys nieko vertos, kaip jį visi erzina, kokie visi nevykėliai... Žodžiu, viskas jam buvo negražu, blogai ir visi jam idiotai ir dar nežinia kokie...

Buvom išsiskyrę, bet susitaikėm vėl, tik viskas kitaip tame, kad dabar jis sako, kad jam reikia laiko, kad jis nori, kad santykiai būtų slapti, kad taip bus geriau, nes niekas nesikiš į mūsų santykius ir t.t.

Kai pasakiau, kad myliu ir noriu gražių, normalių santykių be jokių vaikiškų slėpynių, jis pradėjo sakyti, kad daug darbų, daug reikalų ir nėra tiek laiko, kaip jis norėtų, tad dar ir dėl to negalim būti pora, nes tokiems santykiams nebus laiko, bet, kaip matau, tai visiška nesąmonė – laiko yra ir kartu būnam labai dažnai.

Aš jam kartoju, kad žmogus mylint turi stengtis ir ieškoti priežasčių būti kartu, o ne priežasčių nebūti. Bet toks jausmas, kad mano kalbos ir mano žodžiai nesuprantami jam. Stengiuosi į santykius atnešti ramybės, harmonijos, jaukumo. Bet viskas byra...

Jis mane ryja, ėda psichologiškai, tyčiojasi prieš draugus: „O, pilka masė atėjo“, „Kalė, namų šeimininkė, nieko verta“... Kartą su draugu apsvaigę mane už rankų ir kojų nutempė į mano mamos namus, įsviedė mane į koridorių, kaip kokį bulvių maišą, ir pasakė: „Pasiimkit savo kalę....“ (Dar nepaminėjau, kad prieš tai man pora kartų trenkė....)

Aišku, aš viską atleidau, nes myliu ir nemoku pykti, jis vienintelis žmogus, kuriam viską ir bet ką atleidžiu, nors vėliau verkiu ir sukandus dantis stengiuosi viską iškęsti tik tam, kad tikiu, kad viskas susitvarkys.

Viskas vilkinasi jau maždaug metus... Jei ne daugiau. Sunkiausia, kad nesu laiminga nei su juo, nei be jo, bet meilė liko tokia pat stipri ir kartais atrodo, kad dar stipresnė ir brandesnė. Į šiuos santykius dėjau ir dedu labai daug pastangų ir skausmas, kurį jaučiu, būtų niekis, jei tik galų gale susitvarkytų viskas.
Kai pasirinkau kovoti ir padėti jam būti vėl žmogumi, žinojau, kad kentėsiu, bet nesitikėjau, kad kentėsiu todėl, kad mano mylimasis mane šitaip tryps, šitaip niekins ir vis tiek kalbės man apie meilę. Nuolat kartoja man, kad niekas niekada taip manęs nemylės, kaip kad myli jis...

Aš dėl jo visada viską metu, viską paaukoju, kad tik būčiau su juo, kad padėčiau jam, bet jeigu aš jam pasiūlau ką nors įdomaus, ką nors, kas prablaškytų, suteiktų jam vidinės ramybės, jis atsisako. Toks jausmas, kad jam egzistuoja tik klubai, draugai ir svaigalai.

Visiems meluoju, kad esu laiminga, kad jis elgiasi su manimi gražiai, kad nežemina manęs, kad nustojo vartoti, kad susitvarkė gyvenimą ir viskas tik tam, kad būčiau šalia to, kurį myliu, nes kiek mėginau jį pamiršti, kiek mėginau įsileisti į širdį kitą žmogų – niekas nepavyksta. Visi aplinkiniai, o ypač tėvai ir artimi draugai eina iš proto dėl manęs, dėl to, kad esu su juo, sako, kad gadinu savo gyvenimą, kad aukoju savo gražiausius metus, kad jis nepasikeis ir nieko gero nebus....

Bet aš jų negirdžiu, suprantu, bet nekreipiu dėmesio, paverkiu ir toliau kovoju...

Man sunku į laišką sutalpinti visus savo jausmus, išgyvenimus ir viską, kas buvo, tačiau jaučiuosi nuolat menkinama, žeminama, ką bedaryčiau, kiek besistengčiau, visada sulaukiu skaudžių žodžių, patyčių, kalbų apie tai, koks jis geras, koks jis nuostabus ir tobulas ir kokia aš nieko verta, ir kad jis nesupranta iš viso, už ką mane myli.

Kartais pastebiu, kaip jo akys žybsi iš pasitenkinimo kai jis mato, kaip aš kenčiu. Iš pradžių iškamuoja, sumaišo su purvais, o vėliau glaudžiasi ir kalba, kaip negali be manęs, ramina, liepia nustoti verkti. Sako, kad esu per jautri ir viską imu į galvą, kad pasidariusi esu nesupratinga ir neįdomi, nes jis čia tik juokauja, o aš nebesuprantu juokų...

Kai kalbamės apie ką nors, kalbu tik aš, jis sako, kad jam atsibodo mano nesąmoningos ir bereikšmės kalbos, kad jis nežada keistis, nes nemato, ko jam keistis, sako, kad jis daug dirba ir nusipelnė sau leisti svaigintis narkotikais, nes jie jam nekenkia ir prie jų jis nepripranta, nors paskaičiavus, jau gerus 3 metus jis svaiginasi, o aš jau nebežinau, kaip man jam padėti.

Kaip galų gale padėti sau, nes jau ne tik aplinkiniai mato, kokia aš išsekusi ir kaip viskas eina blogyn. Man jau pačiai baisu žiūrėti į veidrodį ir matyti atspindyje kitą žmogų: suvargusį, nervų iškamuotą, perbalusį veidą su stiklinėm, negyvom akim.

Aš visados buvau gyvsidabris, nuolat kažką veikdavau, viskuo domėjausi, keliaudavau, na, būtų paprasčiau pasakyti, kad mane džiugino viskas, net patys menkiausi ir paprasčiausi dalykai. Aš švytėjau.

Rašau Jums, nes noriu sulaukti Jūsų nuomonės apie visa tai, noriu sulaukti patarimų, kaip turėčiau elgtis ar bent jau koks elgesys būtų teisingiausias. Jau senai mąsčiau apie apsilankymus pas psichologus, apie atvirą pokalbį su kompetentingu žmogumi.

Tikiuosi, turėsite laiko atsakyti man.
Ačiū už Jūsų dėmesį ir supratingumą.

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

KODĖL AKYS TURI ŠVYTĖTI DĖL KANČIOS?

Kaip jūs pastebėjote, jūsų santykiai su vaikinu neatsiejami nuo kančios. Kenčiate ir jūs, ir jūsų draugas. Tik jūs kenčiate nuo mazochistiškos pozicijos „čia viskas per mane“ bei „aš esu šalia tavęs tam, kad tau būtų gera“. O jūsų draugas kenčia nuo aplinkui jį esančio žmonių menkumo, neišprusimo, įskaitant ir jus. Taigi jis aiškiai užima poziciją iš viršaus: „jei kas nors blogo tarp mūsų atsitinka, tai dėl tavęs“ bei „su manimi viskas tvarkoje, aš ne narkomanas, o štai tu esi nenormali“.

Tuo pačiu jūs abu prisirišę vienas prie kito: jūs negalite jo mesti, o jis negali jums nepavyduliauti. Tai rodo, jog ne tik jis, bet ir jūs esate priklausoma nuo jo. Taigi kalbėdamas apie tai, kad niekas taip nemyli jūsų, kaip jis, jūsų draugas ne visai teisus. Gal jis ir jūs iš tiesų unikalūs žmonės, tačiau mazochistinis - sadistinis ryšys tarp jūsų yra pakankamai atpažįstamas, nes sieja pakankamai daug žmonių.

Apie tai ir populiarios knygos rašomos, kaip, tarkime, „Moterys, kurios myli per stipriai“ arba „Atsisveikinimas su aukos vaidmeniu“. Kaip matote, čia atsiranda žodžiai „myli“ ir „auka“. Tai - savotiškas, narkotizuojantis ir pririšantis žmones ryšys, kur vienas atiduoda daugiau, nei gauna. Atiduoda vaikiškai, kaip vaikas myli mamą, bijodamas jos netekti. Ir tam, kuris atiduoda, tas, kad jo mylimasis leidžiasi mylimas, atrodo pakankamai daug. Jam, besiaukojančiam, atseit, nieko nereikia, tik kad jo meilei būtų gera. O mylimasis gali jį ir žeminti, ir niekinti. Toks beatodairiškas atsidavimas netgi svaigina kaip narkotikas.

Tai, kad vartojantis tikrus narkotikus žmogus neigia kokią nors jų daromą žalą, yra klasikinis požymis: nei priklausomas nuo žmogaus, nei svaigalus, nei narkotikus, nei tabaką kelerius metus vartojantis nepripažįsta, kad tapo priklausomas. Jis neigia šį faktą tol, kol labai daug žmonių aplinkui ima jam sakyti, kad jis turi problemų.

Bet ir tuomet jis jas neigia, nes gina savo teisę į vaikišką sielos dalį. Gina taip, kaip patelė gintų savo kūdikį: „Šalin rankas! Noriu - ir vartosiu - čia mano reikalas, ir viskas mano rankose“. Ir tik tuomet, kai priklausomybė stumia į sunkias abstinencijas, arba kai atsiranda jausmas „atiduočiau bet ką už dozę“- tuomet toks žmogus prisipažįsta, kad gerokai įklimpo ir be pagalbos neapsieis.

O pagalba ši anaiptol nėra lengva ir greita, išlipti ir iš rūkymo, alkoholizmo, ir juolab iš narkotikų liūno nėra taip paprasta, kaip rašoma knygose iš serijos „Lengvas būdas mesti...“. Ir labiausiai nelengva tiems, kurie yra šalia. Jie tampa priklausomo žmogaus įkaitais, nyksta, pakenčia patyčias, kurias greitai pakeičia prisipažinimai meilėje, ir daro tai jie su pavydėtinu užsispyrimu. Nes visa tai vadina „meile“ ir netgi didžiuojasi: „Štai jūs visi man sakote, kad aš savęs negerbiu... Rankas šalin nuo mūsų meilės! Noriu - ir myliu, kaip moku, ir jūsų patarimų man nereikia“.

Jūs panašūs vienas į kitą šiuo požiūriu: abu ne tik sukeliate vienas kitam ir sau kančią, bet užsispyrę ginate savo teisę į šią kančią, nes jums tai - meilė, kuria jūs mokate mylėti.

Todėl aš neprisijungsiu prie tų jūsų tėvų bei draugų, kurie kartoja jums tai, ką ir pati žinote: „Kad gadinu savo gyvenimą, kad aukoju savo gražiausius metus, kad jis nepasikeis ir nieko gero nebus... Bet aš jų negirdžiu, suprantu, bet nekreipiu dėmesio, paverkiu ir toliau kovoju.“

Jūs nekreipiate į šiuos žodžius dėmesio, jūsų draugas nekreipia dėmesio į jūsų žodžius, taigi jūs turite visišką teisę ir toliau gyventi švytinčiomis nuo kančios akimis. Aš tik pasidalinsiu su jumis alternatyva, tai yra tuo, kokie dar galėtų būti santykiai, jei žmonės norėtų išeiti iš priklausomybės santykiuose.

Pirmas dalykas: santykiuose žmonės galėtų ne tik jausti ir mėgautis tais jausmais, bet ir suvokti, kas gi jie tokie per žmonės yra. Tai reiškia, kad vienas sako: „Žinai, aš visai savęs nemyliu ir žeminuosi, ir tai man vis mažiau panašu į meilę“. O kitas atsako: „Žinai, aš matau tik save ir savo darbą ir visai į tave neatsižvelgiu“. Ir po to - atkreipkite dėmesį!- neseka joks „atleisk - pasitaisysiu“. Ne, tai būtų labai vaikiškas ir neatsakingas prašymas. Po to skamba kitokie žodžiai: „Mums geriau pabūti toliau vienam nuo kito“.

Antras dalykas: santykiuose nėra nei karštligiško „viskas, metu tave“, nei „sugrįžk, aš viską atleisiu“. Niekas niekur nebėga ir niekas pas nieką negrįžta. Žmonės supranta, kad per daugelį metų yra prisirišę vienas prie kito, todėl jie susitaria tik nutolti, bet nenutraukti santykių. Nutolti –tarkime, reiškia „aš, kol tu vartoji narkotikus, miegu atskirai“. Arba „kai kuriuos vakarėlius, kur būdavome kartu, aš kurį laiką lankysiu be tavęs“.

Trečias dalykas: santykiuose nebėra iliuzijos „aš jį išgelbėsiu ir aš jį pakeisiu“. Jis yra jis, o jūs esate jūs. Pasikeitimai – kiekvieno asmeninis reikalas. Jeigu tu negali priimti jo tokio, koks jis yra - nebandyk keisti jo, o pripažink savo pralaimėjimą.

Ketvirtas dalykas: nebijoti išsiskirti, leisti sau patirti išsiskyrimo skausmą. Tai - kitoks skausmas, nei „kenčiu, bet lieku su tavimi“. Tai - gydantis skausmas, po kurio ateina metas kitaip sužibėti akims.

Ir šis kitoks sužibėjimas atsiranda tada, kai žmonių viduje pradeda švytėti laisvė nuo kito. Jūs minite tai, kai rašote, kaip jautėtės, nustojusi vartoti narkotikus. Tačiau jūsų laukia atsisveikinimas dar su vienu narkotiku - ir jūs žinote, kokiu.

Sėkmės jums,
Olegas Lapinas

***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Dėl trečio kėlinio sindromo nuogąstaujantis Jasikevičius renkasi „geriausią prieinamą“ naujoką (42)

Trys pralaimėjimai iš eilės, ir visuose juose Šarūnas Jasikevičius mato vieną bendrą...

Palygino žiemos atostogų kainas populiariuose kurortuose: kai kuriuose išleisite dvigubai daugiau (16)

Artėjant didžiosioms žiemos šventėms, dažnas nori bent šiek tiek atsipūsti ir ištrūkti nors...

Trečias pralaimėjimas iš eilės: „Žalgirį“ nuskandino taiklūs Calatheso tritaškiai (486)

Kauno „Žalgiris“ (3-6) krenta į duobę – Eurolygoje patyrė trečią pralaimėjimą iš eilės...

Įsisiautėjęs žvarbus vėjas atpūs snaigių (5)

Trečiadienį mūsų krašto orus daugiausia lems pietvakarinis arktinio anticiklono pakraštys,...

Lietuva seka Melanios Trump pramintu keliu: ar pakaks tik vieno skonio cigarečių? DELFI specialiai iš Londono (42)

Seimo narys Mykolas Majauskas siūlo uždrausti elektroninių cigarečių skystį, kuriame yra...

Šiurpūs liudininkų pasakojimai apie dvaruose klaidžiojančias mirusiųjų sielas: nuo kankinimų iki nelaimingos meilės (6)

Lietuvos dvarininkų gyvenimas XIII-XIX a. apipintas pasakojimais ir paslaptimis. Sklando ne tik...

Nausėda neslepia nusivylimo Narkevičiumi: veiklą pradėjo chaotiškai (39)

Jaroslavas Narkevičius savo veiklą pradėjo chaotiškai, sako prezidentas Gitanas Nausėda ,...

Tragedija Rusijoje: duobėje su verdančiu vandeniu žuvo du vyrai (180)

Rusijos Penzos mieste lengvasis automobilis įkrito į smegduobę, žuvo du vyrai, pradėtas...

Šiuose namuose jau spėjo pagyventi du garsūs aktoriai: žvilgtelėkite, kaip atrodo (3)

Kultinio serialo „Bręstantis blogis“ žvaigždė Aaron Paul kartu su savo žmona bei kūdikiu...