Vyras dažniausiai geidžia kelių moterų: kai kurių iš jų jis geidžia savo potraukiui patenkinti. Jei jam pavyksta išvystyti savo seksualumą, vieną išskirtinę moterį jis ima suvokti kitaip, nei visas - ne tik kaip tą, kurią norėtų „pripildyti“, ir tai nėra grynai seksualinis geismas.
Paauglystėje ir jaunystėje geismas iš tiesų būna pirmos rūšies, panašus į persipildymo jausmą, kurio norisi atsikratyti. Tokiu atveju jaunuolis tiesiogine to žodžio prasme nori „išsikrauti“, ir iš esmės seksas jam reiškia ne „pripildyti moterį“, o „ištuštinti save“.
Nieko nepadarysi: aktyvi testosterono veikla skatina kiaušinėliuose gamintis labai daug sėklos. Ir nei naktinės poliucijos, nei masturbacija nepakankama, kad sėklos atsargos būtų „patuštintos“. Taip yra dėl to, kad žmogaus giminė išsilaiko ne dėl kažkokių ypatingų prisitaikymo sugebėjimų, o dėl pakankamai didelio vislumo.
Kas atsitinka, kai vyras pažįsta tik tokį geismą, ir nepažįsta jokio kito, išaugęs iš jaunystės amžiaus, tapdamas vyru ir sendamas?
Dažniausiai jo požiūris į moteris lieka pakankamai ciniškas: pamatęs patrauklią moterį jis nevalingai ištaria: „Norėčiau ją išdulkinti“. Nori ne jo siela, o nori jo penis. Jam moterys - „skylutės“, kurias reikia „padaryti“, savotiški rezervuarai jo sėklai priimti. Tačiau jis netgi nesiekia pripildyti tų rezervuarų, iš tiesų tai tik padeda jam nuimti jo seksualinę įtampą.
Vedęs toks vyras greitai žmona nusivilia ir ima ieškoti naujų moterų. Tam jis turi natūralų pasiteisinimą: „Pažiūrėk į save, tu visiškai apsileidai“. Visuomenės papročiai palaiko tokiam vyrui savigarbą - jis jaučiasi „erelis“ ir „sekso gigantas“, kas skatina jį eiti nuo vienos moters link kitos, didinant savo „trofėjų kolekciją“.
Žinoma, jei jis eina tokiu keliu, tai anksčiau ar vėliau ima jausti tuštumą ir vienišumą. Natūralu, kad jis su nostalgija prisimena pirmus lytinius aktus, nes tuomet turėjo gerą potenciją ir turėdavo daug sukalbamų merginų. Po sekso toks vyras nuolatos jaučia tuštumą, nes iš esmės toks ir buvo jo tikslas.
Negalima būtų paaiškinti, kodėl tokie vyrai turi daug lytinių partnerių, jei nebūtų moterų, sutinkančių su tokiais vyrais mylėtis. Galima pasakyti, kad viešuose pasisakymuose tokie vyrai nėra labai populiarūs moterų tarpe, kadangi verčia moterį jaustis tik įrankiu, savotiška gyva lėle, kurios pagalba vyras masturbuojasi.
Tačiau supaprastintai žiūrėdamas į moterį, toks vyras supaprastina ir jos situaciją. Dažniausiai jis elgiasi su ja užtikrintai, nes dėl partnerių kaitos turi įgūdžių neslėpti savo norų ir eiti tiesiai prie reikalo. Tai pavergia moteris, kurios nenori pirmos demonstruoti savo geismo arba jo nepripažįsta, o gali pasiteisinti tuo, kad „viskas vyko labai greitai, nes jis mane „paėmė“.
Todėl realiai „paprasti vyrai“ yra populiarūs. Ir „porutčikas Rževskis“ iš anekdotų buvo teisus, atsakydamas į klausimą: „Kaip jums pavyksta suvedžioti tiek daug moterų - juk dauguma atsisako jūsų gašlių pasiūlymų?“ Porutčikas Rževskis atsakė: „Taip, tačiau daug ir sutinka“.
Dalis moterų, nors ir pripažįsta, kad tokie vyrai nėra labai patikimi partneriai, vis dėlto negali atsispirti užtikrintam veiksmui, kuris iš pradžių atrodo toks „vyriškas“. Vėliau moterys dažniausiai pavadina tokį vyrą „nesubrendusiu“. Tik moterys, atradusios savyje panašų seksualumą, dažniausiai nesmerkia tokių vyrų, kadangi žino, jog ir pačios gali tapti „patelėmis“.
Tai - dalis brandaus moters seksualumo, beje, visiškai nereiškianti, kad moteris virs „pasileidusia“. Gerai žinoti savo seksualumą – pakankamas pagrindas turėti retesnius, bet kokybiškesnius lytinius santykius. Nepažinti savo seksualumo - gal ir nepakankamas, tačiau būtinas pagrindas veltis į visokius seksualinius ryšius, nes „nežinau, ko noriu, bet vis ieškau“.
Bet kokio vyro seksualume slypi „paaugliukas“, t.y. hiperseksualus patinas, norintis save „ištuštinti“ . Jo ir neverta smerkti, kadangi dėka tokio nelabai išrankaus seksualumo galbūt ir išsilaikė žmonių giminė.
Tačiau nemažai daliai vyrų pavyksta subręsti iki kitokio geismo. Šiame geisme seksualioji dalis nueina į antrą planą. Moteris suvokiama kaip nepaprastai brangus objektas, kuris vien savo buvimu duoda tau tiek daug, kad jį natūraliai norisi „pripildyti“, t.y. atiduoti geriausia, ką turi. Sėkla šiuo atžvilgiu - per daug primityvi „dovana“. Siela, o ne sėkla – štai vertinga dovana.
Vyras, siekiantis pripildyti moterį, dažniausiai jaučia ne tiek varpos, kiek savo sielos troškimą pasidalinti, atsiduoti, ir tą, kuriai šis sielos judesys skirtas, aiškiai išsiskiria iš kitų. Vietoj ciniško požiūrio į ją jis ją idealizuoja ir pervertina. Žinoma, brandesnio amžiaus vyras sugeba ir neidealizuodamas moters siekti jai kažko suteikti. Todėl pripildančio geismo išraiška dažniausiai yra jaunatviškas įsimylėjimas.
Toks geismas gali netgi sustiprėti, jei seksualumas vyrui yra uždraustas ar nepriimtinas. Beje, toks romantizuotas požiūris į santykius, užgimęs Viduramžiais, buvo ypač aukštinamas krikščioniškuose kraštuose. Jūs galite jį sutikti minezingerių bei trubadūrų eilėse, Petrarkos lyrikoje, Getės romanuose. Čia geismo įtampa iš tiesų pasiekia fantastišką laipsnį, jokiu testosteronu nepaaiškinamą ir į jokias „padaryti ją“ bei „išsituštinti“ sąvokas netelpančią.
Atvirkščiai, vyras tokiuose santykiuose nori moterį „išsaugoti, pakelti ir pripildyti“ geriausiu, ko tik jis turi. To išraiška - ne tiek seksas, kiek kūrybos vaisiai. Kas turi humoro - pripildo humoru, kas turi poezijos - poezija, kas turi pinigų - pinigais. Tačiau atskirtas nuo pirminio - grynai seksualinio pagrindo - toks geismas taip pat moterį nuvilia. Tik nuvilia kitaip, nei pirmasis.
Šioje situacijoje vyras gali taip pat likti paaugliu tol, kol bijos, jog patiniškoji jo geismo dalis sunaikins jo mylimąją. Kadangi jis moterį idealizuoja, tai įsitikinęs, jog sueidamas su ja į intymius santykius jis subanalins šį veiksmą, pavers jį paprastu kopuliacijos aktu, o pats virs patinu, savo išrinktąją versdamas būti paprasta patele. Jis taip nori duoti moteriai, kad bijo patenkinti tik save patį, kaip maitinanti motina bijo pavalgyti, kol nepavalgė jos vaikas.
Anksčiau ar vėliau moteris ima jaustis nepatogiai šalia tokio vyro, ir nors iš pradžių jaučia jam dėkingumą už jo geismą, vėliau nejaučia, jog šalia jo - pilnavertė siela. Ją ima erzinti toks savęs „sudievinimas“. Todėl tokiam vyrui verta nusivilti mylimąja ir subręsti iki būsenos, kurioje „ištuštinti save“ - „pripildyti ją“ priešpriešos nebelieka. Ir tik kai abu – vyras bei moteris - pakankamai atsipalaidavę siela bei kūnu, tuomet jie gali džiaugtis gavimu - davimu.
Tuomet geismas ir seksas iš atskirų veiksmų – „darau tik dėl savęs“- „darau tik dėl kitos“- pavirsta džiaugsmingu ratu, primenančiu įsitraukusių į žaidimą vaikų būseną. Čia neaišku, kas kiek duoda, nes abu žmones ima „pagauti“ kažkas, kas yra daugiau, negu atskiras žmogus.
Indų raštai vadina tai „Lila“ - Dieviškas žaidimas. Įsivaizduojate, ką reiškia džiaugtis seksualumu, meile ir sielos mainais tiek, kiek gali džiaugtis dievybės?
