aA
Su draugu esame kartu septinti metai. Beveik tiek pat laiko gyvename kartu. Visų akyse esam graži pora, neapsimetinėjame prie žmonių, bet ir neskalbiam savo apatinių rūbų kitų akivaizdoje. Tikroji situacija net iš tolo neprimena idilės...
© Shutterstock nuotr.

Mūsų didžiausia problema yra ta, kad mes pykstamės. Dėl niekų - buities smulkmenos. Taip - smulkmenos. Neturim jokių didelių problemų, kurios būna didelių ginčų ir nesutarimų priežastys kitose šeimose, pvz., neištikimybė, nepagarba, girtuokliavimas. Mažos kasdieninės buitinės problemos atvedė mus abu į kryžkelę - galvojame pailsėti vienas nuo kito vienam iš mūsų išsikraustant iš namų.

Abu esame vienmečiai, ambicingi tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Turime gerus darbus, esame baigę mokslus, atrodo, nieko netrūksta, bet... Nei vienas nebesam tikras, ar mes norime kurti šeimą kartu ir turėti vaikų, kai esame dabartinėje situacijoje. Atėjo toks laikas, kai kažkada didelius norus susituokti bei turėti šeimą užgožė pykčiai. Galvojame, ar verta tęsti bendrą gyvenimą, jei negalime sutarti, kas šį vakarą plaus indus ir siurbs kilimus? Juk iš smulkmenų ir susideda visas gyvenimas.

Abu esam užsispyrę ir nusileisti nei vienas,  nei kitas nenorime. Atrodo, jei vienas nusileistų, tai gyventume nuostabiai gražiai ir taikiai, bet to pas mus nėra. Manau, kad problema ta, kad abu tiesiog esam per daug užsispyrę ir pilni ambicijų. Du avinai, įsirėmę ragais į sieną, ir net negalvojantys atsitraukti. Nežinau, ar įmanoma sukurti ir turėti šeimą, kai abu žmonės nori, kad jų žodis būtų paskutinis. Širdis sako "gali", bet protas prieštarauja ir tvirtina atvirkščiai. Pasimetę abu.

Bandau moterišką be galo kvailą gudrybę, sakydama, kad jei mane mylėtum, tai pasiaukotum ir nusileistum. Jis atsako tuo pačiu ir tai yra suprantama. Taip ir sukamės užburtam rate.

Gailiu savęs (kaip kvaila!!) sakydama, kad jei mylėtų, tai kažką darytų, o pati tuo tarpu nedarau absoliučiai nieko. Jaučiu, kad paskutiniu metu jį atstūmiau nuo savęs. Jis bando prieiti, o aš einu tolyn. Nežinau kodėl - kartais atrodo, kad save ruošiu išsiskyrimui. Mintys jau pradėjo veikti šiuo režimu. Ir tada klausiu savęs, ar nedarau didžiausios klaidos savo gyvenime?

Kodėl bandau stumti nuo savęs protingą, gerą ir ištikimą žmogų? Taip - jis dvejoja kaip ir aš, ar būti kartu, ar ne, bet kaip pats sako, daug mažiau nei aš. Mudviejų gyvenimo sampratos, kas yra santykiai, skiriasi iš esmės. Jis mano, kad skyrybas gali įtakoti tik dideli įvykiai šeimoje, pvz. neištikimybė ar besaikis gėrimas. Aš galiu išsiskirti su žmogumi, jei jaučiu, kad nesu visiškai su juo laiminga. Man svarbu jausti, jis vadovaujasi logika ir protu.

Dar vienas įvykis privertė mane sunerimti bei išsigąsti. Įvyko kai kas, kas privertė mane manyti, kad jis gali pasipiršti man. Kaip aš išsigandau, atrodo, net žemė susvyravo po kojomis!!! Kodėl? Kodėl aš apsidžiaugiau, kodėl palengvėjo, kad jis nesipiršo, o ten buvo tik nesusipratimas, gal greičiau mano interpretacija?? Visa savo esybe žinau, kad taip neturi būti. Kad kai būni su žmogumi, turi norėti būti kartu, tuoktis bei turėti gražią šeimą... Ir aš noriu, tik nežinau ar noriu to su juo.

Atrodo, kad nebežinau ar jį myliu. Jis sako, kad nežino ar myli mane.

Šiuo metu jis ruošiasi išsikraustyti ir pagyventi atskirai. Galbūt mėnesiui ar panašiai. Turiu pasakyti, kad  šita mintis kilo man. Pasakiau, kad man reikia pabūti vienai ir pagalvoti. Tiesiog pabūti su savo mintimis ir pasverti daug dalykų. Nematant jo bei nesipykstant. Jis mano, kad su jo išėjimu bus pabaiga mūsų santykiams. Aš tikrai ir nuoširdžiai galiu pasakyti, kad nežinau kaip bus. Galbūt po kelių dienų aš suprasiu, jog jis - mano žmogus ir prašysiu grįžti? O gal suprasiu, kad vienai būti man geriau? Žinau, kad niekas negali atsakyti į šitą klausimą, tik mes abu ir laikas.

Negalim pasitarti su tėvais, jie būtų be galo nustebinti, kad kažkas negero vyksta tarp mūsų. O be to, tai ir neturėtume jiems ką pasakyti- juk patys dar nežinom kaip pasisuks mūsų santykiai.

Parašykite savo mintis, šiuo metu mums reikia, kas galėtų pažiūrėti į mūsų situaciją iš šono ir patartų. Nešališka nuomonė mums kaip niekad reikalinga. Galbūt mes kažko nematom ir nesuprantam, juk dviejų žmonių santykiai yra sudėtingesnis reiškinys nei gali atrodyti.

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

Sveiki, jūs labai aiškiai apibūdinote savo santykius: „Abu esam užsispyrę ir nusileisti nei vienas, nei kitas nenorime“. Tik sprendimas, kurį jūs priėmėte: „pagyventi atskirai“, atrodo, bus iš tokių, su kuriuo jūs abu sutariate. Kaip bebūtų keista, jūsų abiejų slaptas susitarimas - labiau saugoti savo laisvę, nei savo ryšį. Abu jaučiate vienas kitam pagarbą – tai seka iš jūsų draugo apibūdinimo - ir abu nenorite per daug artimų ir įpareigojančių santykių.

Visa tai rodo, kad susitiko žmonės, panašiai vertinantys savo nuomonę, savo tvarką, savo asmeninę erdvę. Tegul jo asmeninę erdvę daugiau užpildo logika, o jūsų - jausmai, tačiau abiems ši dalykai yra brangesni, nei kito žmogaus logika ir jausmai. Jei jiems leistumėt giliai užimti šias jūsų erdves, tuomet jūs prarastumėte dalį savo „ego“. Jūs instinktyviai bijote šito, kaip instinktyviai įsitempia bet koks gyvis, kai į jo teritoriją braunasi kitas. Prisimenant, kaip jūs sureagavote į įsivaizduojamą pasiūlymą tuoktis, matosi, kokia stipri ši jūsų apsauginė reakcija - ne, tik ne vedybos!

Taigi, jei jūs žmogus jaučiantis, tai jausmai jūsų nemeluoja: iš tiesų apie vedybas su šiuo žmogumi jums galvoti per anksti. Tačiau kodėl tuomet jūs gyvenate kartu jau septynerius metus?

Jūs rašote, kad jūsų pora daug kam atrodo „graži“. Ir draugas jūsų yra protingas, geras ir ištikimas, taigi, tikrai vertingas. Ir tėvams negalima nieko sakyti apie jūsų išsiskyrimą. Ką jie pasakys sužinoję, kad jūs prarandate tokį gražų ir vertingą asmenį? Tačiau vertė ši, kaip ir pats žodis „gražus“, tai žodžiai apie tai, kaip atrodo žmogus ir kaip atrodo jūsų pora KITIEMS. O kiti nemiega su jūsų meilužiais ir sugulovais, nelaukia jų po lietumi, nekenčia dėl jų ir netrokšta jų.

Jie tiesiog OBJEKTYVIAI vertina juos pagal tam tikras sąlygas, arba kriterijus. Taigi, jūsų ryšys aiškiai tenkina jūsų ir jūsų aplinkos žmonių ambicijas - juk jūs abu esate ambicingi. Ambicingas žmogus negali sau leisti NEGRAŽIŲ santykių, jis ir negalėtų visur rodytis su kvailu, blogu ir neištikimu partneriu, juk tuomet jo ambicijos aiškiai nukentėtų. Pats prancūzų žodis „ambicija“ reiškia „užaštrintą savimeilę“, jautrumą išoriniams pagarbos ženklams. Toks protingas, geras ir ištikimas partneris GARANTUOJA išorinę pagarbą, todėl jo turėjimas glosto jūsų savimeilę. Greičiausiai ir jūsų draugo savimeilę glosto gyvenimas su jumis. Tačiau su meilės jausmu yra kiek kitaip.

Mylėdama žmogų jūs greičiausiai pasakytumėte: „Ne, jis turi visokių trūkumų, tačiau AŠ VIS VIEN JĮ MYLIU“. Neretai aplinkiniai sakytų: ką tu jame radai? O jūs atsakytumėte: "Nežinau, tiesiog aš jį myliu". Čia jau išoriniai pagarbos ženklai ir savimeilė kažkur pasislėptų. Ir atsirastų išlaisvinantis meilės jausmas. Priklausomai nuo žmogaus būdo, šis jausmas galėtų būti daugiau ar mažiau:

savininkiškas (tu - mano, ir tiktai mano);
žaismingas (tu man patinki, o aš tau ?);
skausmingas (pakankinsiu tave, o tada nusileisiu);
aistringas (šalin protą!);
ramus palaikantis (kaip gerai, kad tu esi!)
auklėjantis-vystantis (aš padėsiu tau realizuoti tai, ką tavyje numatė Dievas ir nerealizavo tėvai).
Ir t.t. ir pan.

Atkreipkite dėmesį: iš visų meilės rūšių jūsų santykiuose galima įžiūrėti tik ramios palaikančios meilės šešėlį - jūs abu žinote, kad atitinkate vienas kitą. Jūs abu saugote vienas kito savimeilę. Tačiau to mažoka, kad tai būtų meilė.

O kaip su konfliktais dėl „smulkmenų“? Galbūt jie kalti dėl to, kad jums tenka nutolti?

Maži konfliktai neišvengiami santuokose ir iš tiesų sukelia daugiau galvos skausmo, nei didelės traumos. Jie yra pagrindinė pykčio priežastis. Tačiau jie nėra santuokos griovėjai, jei žmonės giliai širdyje vertina savo ryšį labiau, nei savo požiūrius, įsitikinimus, kitaip sakant, savo ambicijas.

Greičiausiai konfliktai tik užaštrina tuos dalykus, kuriuos jūs vertinate skirtingai. Skirtingai žiūrite ir į tai, dėl ko verta skirtis. Jūs, tarkime, skiriatės, nes nesijaučiate visiškai laiminga. Matyt, bėda ir yra ta, kad jūs negalite jaustis visiškai laiminga, tačiau jūsų partneris čia nieko dėtas.

Matote, visiškai laimingais gali jaustis maži vaikai, atviri pasauliui. „Maži“, reiškia, DAR NEIŠMOKĘ jausti ambicijų. Jie visi žaidžia kartu ir jiems įdomu. Jie dar nemoka vertinti „gražių“ ir „negražių“ santykių, nes išvis jų nevertina, o tiesiog gyvena jais, nesirūpindami, kaip tai atrodo iš šono.

Kiekviena ambicija, atsirandanti jų gyvenime, mažina jų galimybę jaustis laimingais. Nes laimė prieštarauja ambicijoms, nes laimingas žmogus nesirūpina nei savimeile, nei kaip kam atrodo jo laimė. Jis išvis nesirūpina, o tiesiog atsiveria pasauliui tokiam, koks jis yra. Ir atsiveria žmogui tokiam, koks jis yra.

Ambicijos uždaro mus nuo pasaulio ir nuo kito žmogaus. Užgautos ambicijos gali aklinai uždaryti mus nuo viso pasaulio.

Kas gi per žvėrys toks tos ambicijos? Ir kodėl mes vertiname šį žodį- „saugantis garbę“, o žmogų neambicingą nuvertiname?

Jūsų ambicija labai susijusi su sąlyga, gimusia jūsų tėvų šeimoje: jei jau tu nori būti mūsų šeimoje, tai būk toks mielas ir laikykis tam tikrų taisyklių (tarkime, nenusileisk, nusileisk; būk racionalus, nebūk toks rimtas; pareik laiku, nebūk pedantas; būk mandagus, būk tiesus ir atviras; nesikeik, keikis; būk švarus, nebūk „zanūda“, ir t.t.).

Jei tu elgiesi kitaip - tu užgauni iš pradžių mano tėvų, o vėliau - mano pačios savimeilę, nes man šitie dalykai, ant kurių tau „nusipjauti“ - mano meilės sąlygos. Aš pati su šiomis sąlygomis išaugau, jos įsigėrė į mano kūną ir sielą, ir kai tu spjauni į jas - tu spjauni į mano kūną ir į mano sielą.

Matote, kaip baisu? Atvirumo pasauliui vietą užima reikalavimas: laikykis MANO sąlygų. Ir aš nenusileisiu - nes MAN tai šventa. O kas šventa tau - tavo reikalas. Na, žinoma, jei mūsų sąlygos sutaptų - mes nesipyktumėme. Bet jos nesutampa.

O ar galima atsisakyti ambicijų? Ar galima iš principo sugyventi žmonėms, kurių sąlygos skiriasi?

Galima, tik radikalus kelias - tapti mažais vaikais ir atsiverti vienas kitam bei pasauliui. O neradikalus kelias – sistemingai aiškintis, kodėl kam yra taip brangu ir taip svarbu šios sąlygos, dėl kurių jūs tampate, jūsų žodžiais tariant, „dviem avinais įsirėmusiais ragais į sieną“.

Ateina metas, kai avinams atsibosta įsiremti ragais ir jie pradeda domėtis vienas kitu. Tuomet jie pastebi, kad yra daugiau panašūs, nei skirtingi. Nors jų „sienos“ ir skiriasi. Ir kitas avinas pasidaro įdomesnis už „sieną“. Ir tuomet neaišku, kas pirmas „nusileidžia“. Greičiausiai tas, kuris yra smalsesnis ir kuris pirmas ima juoktis iš savo „sienos“.

Tačiau šis sugebėjimas – juoktis - vėl siejasi su gebėjimu tapti mažu vaiku. Paklauskite savęs, kiek jūs tam pasiruošusi, o klausimas, ką jums daryti su savo „besiilstančiu draugu“, išsispręs savaime.

Sėkmės jums
Olegas Lapinas

***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Automobilių mokestis įgauna aiškius kontūrus: gautas pirmas pritarimas Seime (105)

Seimas antradienį priėmė svarstyti „valstiečių“ įstatymo projektą dėl transporto...

Seimas pritarė „valstiečių” siūlymui išplėsti NT mokestį (39)

Seimas antradienį pritarė „valstiečių“ frakcijos siūlymui išplėsti nekilnojamojo turto (NT)...

Psichologinis viršininko ar kolegų spaudimas: kaip gintis ir kurių profesijų atstovai kenčia dažniausiai

Geras mikroklimatas darbovietėje – kone vienas svarbiausių dalykų, tačiau ne visuomet visi...

Rinktinės kapitonė Jocytės atėjimą apibūdino vaizdžiai: buvo dugnas, o dabar – toks saulės blyksnis

Lietuvos moterų krepšinio perlas 13-metė Justė Jocytė kartu su rinktine pirmadienį...

Karbauskis ruošiasi naujam balsavimui: Pranckiečio situacija gali pasikartoti (77)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) pirmininkas Ramūnas Karbauskis tikino,...

Plastikos chirurgo Sauliaus Vikšraičio šeimoje – skyrybų drama: žmona į teismą kreipėsi dėl vyro kaltės, dalinsis solidų turtą (64)

Šalyje žinomas plastikos chirurgas, kaunietis Saulius Vikšraitis skiriasi su žmona Aurelija....

Krūtų implantus gaubiančios kalbos apie mirtiną ligą – tiesa ar blefas? grožio mitų griovėjos

Legendinė Coco Chanel teigė, jog rankos – moters vizitinė kortelė, kaklas – jos pasas,...

Mandarinai – skaniausi paspaudus šaltukui: ko dar nežinojote apie šiuos citrusus (4)

Kiekvienas metų laikas į maisto racioną atneša tik jam būdingus produktus. Jei vasarą...

Kas ves Lietuvą į Tokiją? Atėjo Maskoliūno metas, o gal bus sugrąžintas Sireika? laida „Krepšinio zona“ (55)

Visą savaitę iki LKF Vykdomojo komiteto posėdžio, kuriame turėtų paaiškėti naujasis Lietuvos...

Naujų mokesčių prakeiksmas kabo virš Seimo: tokių pokyčių neplanuota net per didžiausias krizes (395)

Premjeras Saulius Skvernelis tikisi, kad kitų metų biudžeto projektas bus priimtas gruodžio 10...