Kartais mūsų santuokos primena sūpuokles. Vienas pasveiksta - kitas suserga. Vienas pralinksmėja - kitas nusimena. Kodėl taip yra ir ką su tuo daryti?
Pora, sūpuoklės, suptis
© Corbis/Scanpix
Šiaip mes tokiais dalykais netikime. O kuo gi mes tikime? Tuo, kas turi akivaizdžią priežastį. Tarkime, liga. Skauda pilvą - “turbūt kažką suvalgiau”. Skauda gerklę - “persišaldžiau”. Skauda galvą - “persidirbau”. Todėl jei mūsų šeimoje kas nors kenčia nuo ligos, o pasveikus iškart suserga kitas - mums tai nesuvokiama. Mes tam kitam žmogui ieškome atskiros priežasties: ”ji kažką suvalgė, o jis persišaldė”. Tas pats ir su nuotaikomis. Štai žmona sėdi nusiminusi - “tau kas, priešmėnesinis sindromas?” O antai vyras suirzęs - “tave gal pagirios kamuoja?” Vaikas liūdnas - “mokykloje trejetą gavai?”

Mes mėgstame, kad pasaulis būtų paprastas ir paaiškinamas viena priežastimi. Todėl emocinės ir kitokios “sūpuoklės” mums atrodo labai netikėtu dalyku. Na, geriausiu atveju, “gal ir yra tokia teorija, na ir kas?”

Tuo tarpu dar pokario laikotarpiu fon Bertalanfis sužavėjo visus tuo, kad pradėjo aiškinti reiškinius ne viena priežastimi, o ratu – “pasekmė veikia savo priežastį” - kas ir tapo sisteminės teorijos kertiniu akmeniu. O septyniasdešimtais metais psichoterapeutė Mara Selvini Palazolli sukūrė Milane sisteminę šeimos psichoterapiją. O Murray Bowenas - savo šeimos sistemų teoriją Amerikoje. Jo tėvynainė Virdžinija Satir – charizmatiška asmenybė - ėmė konsultuoti šeimas ir aiškintis su jų kūno kalbą.

Jie gana sėkmingai tyrinėjo bei koregavo ne atskirus, viena linija susijusius reiškinius (“išgėriau - galvą skauda”), o sisteminius ryšius šeimose, arba ryšius “ratu” - ”ji nusimena, matydama vyro sėkmę ir pagalvoja, kad vyras jos dabar nebevertins,- jis, matydamas jos nusiminimą, nenori su ja dalintis savo sėkme,- ji matydama jo nenorą flirtuoja su kitu – jis, matydamas jos flirtą, pyksta – ji, matydama jo pyktį, nusimena”.

Matote, čia tik dviejų žmonių ryšio sūpuoklės, ir dar ne “aukštyn žemyn”, o įvairiuose lygiuose pereina ir už šeimos ribų (o su kuo ji flirtuoja?). Atgalinis ryšys šiuo atveju teigiamas - pasekmė stiprina priežastį ir išeina “sniego lavinos” efektas. Kuo labiau jie emociškai vienas į kitą reaguoja, tuo labiau nutolsta vienas nuo kito. Nutolsta to nenorėdami, grynai gindamiesi nuo nerimo.

Tačiau prie šių ryšių prisideda vaikas. Netgi vienas. Todėl sistema, susidedanti netgi iš trijų narių, veika dar įdomiau: ”vaikas, matydamas jų pyktį, nusišalina - pamačiusi jo nusišalinimą, mama ima su juo arčiau bendrauti - tai sukelia vyro protestą - protestas dar labiau nutolina vaiką - tai sukelia vaikui nerimą - jis ima šlapintis į lovą - tėvelis ima jį vedžioti pas specialistus - tai kuriam laikui suartina tėvą ir vaiką”- uff...

Matote, sistemoje atsirado ne tik “sniego lavina”, bloginanti santykius, bet ir šiokia tokia kompensacija. Tėvelis susidomėjo vaiku. Atgalinis ryšys tapo neigiamas – pasekmė - vaiko šlapinimasis į lovą - mažina priežastį ir sistema pagaliau atgauna pusiausvyrą. Tačiau kokia kaina? Vaiko ligos. Dabar gydys ir gydys jį - ilgai ir nuobodžiai - pas ekstrasensus ir gydytojus, psichologus ir fizioterapeutus...

Šeimos sistemos specialistai iš Milano šioje vietoje mažiausiai akcentuoja vaiko šlapinimąsi. Jie kviečiasi visus šeimos narius ir užduoda jiems “klausimus ratu”: “kai jus paaukštino pareigose, kaip tuo metu sureagavo žmona?” , “kai žmona nusiminė, kaip sureagavo vaikas - ar ėmė dažniau sėdėti name, ar žaisti kieme?”, “kai vaikas ėmė šlapintis į lovą - ar tėtis rečiau ėmė bartis su mama, ar dažniau?”.

Patarimų jie neduoda, nebent pasielgia paradoksiškai - paaiškina šeimai, kad simptomas reikalingas artumui palaikyti, nes yra ne kas kitas, o pasiaukojimo išraiška. Vaikas paaukojo savo sveikatą tam, kad šeimoje tarp tėvų įsiviešpatautų ramybė. Kas, tiesą sakant, šeimai kažkur giliai ir taip yra žinoma. Todėl po tokio pozityvaus paaiškinimo šeimos dažniausiai kažkaip susitvarko. Ir vaiko simptomas išnyksta. Tačiau... paūmėja santykiai tarp sutuoktinių - jie dažniau barasi,ima kalbėti netgi apie skyrybas.

Čia jau ateina Murray Bowenas su savo šeimos psichoterapija. Nepagalvokite, kad ateina iš tiesų. Nebėra jau gyvųjų tarpe minėtų specialistų, tačiau yra aibė jų mokinių. O Lietuvoje? Taip pat yra, tik sisteminės idėjos vangiai skverbiasi į mokyklines programas. Žino, kam reikia, kas domisi, ir tiek. O publika vis dar “linijiniu būdu” mąsto.

Taigi, ką mes turime? Aha, vaikas pasveiko, tėvai barasi. Bowenas šioje vietoje sako: šeimoje ėmė reikštis “neužgesintas reaktyvumas”. O kas jį gesina? Iki šiol jį gesindavo vieno iš šeimos nario - žmonos, o po to - vaiko - vidinės problemos. O kai ir žmona, ir vaikas nebeturi vidinių problemų? Jei iškyla problema tarp sutuoktinių - ji tarsi iš vidaus perbėga į santykius. Na, lyg kiekvienas iš savo sielos šiukšles imtų nešti lauk. Kaip dabar daryti? Vėl aukotis vienam iš narių ir susirgti? Taip, vaikas vėl gali imti šlapintis į lovą, o žmona depresuoti arba dar geriau - susirgti migrena. Tačiau įmanomas kitas kelias.

Uošviai? Jūs pagalvojote apie uošvius? Teisingai. Nėra šeimų, kuriuose nebūtų gyvų ar negyvų uošvių. Kartais jie paima dalį sutuoktinių problemų ant savęs. Mes to kažkodėl deramai nevertiname ir vadiname “kišimusi į sutuoktinių gyvenimą”. Tačiau posakis “Gana! Aš išvažiuoju pas mamą”- kartais visai logiškas ėjimas. Šioje vietoje dalis problemos persikelia į mamos ir dukros santykius - jei jos ima nesutarti. O jei mama staiga suserga? Dukrai tenka ja rūpintis, ir konfliktas su vyru išblėsta ilgam. Matote - sistema, kuri netikėtai gauna stimulą iš išorės, gali šį stimulą panaudoti savo pusiausvyrai atstatyti. Todėl mes ir sakome: ”iš kur semtis resursų?” Iš kur, iš kur - iš tėvų, aišku.

Boweno gydymo sistemoje svarbi dalis - aplankyti savo senstančius tėvus ir pasikalbėti su jais. Jis rekomenduoja tai daryti kiekvienam sutuoktiniui, o kartais netgi kviečiasi juos į susitikimus. Tik susitikimai šie skirti ne išsirėkimui, o išsiaiškinimui. Boweno nuomone, perdėtas emocinis reagavimas – tai toks neįsiklausymas ir nesusigaudymas, kad nerimas neišvengiamai ieškos sau problemos, kur galėtų realizuotis. Problema jį, tą nerimą, tarsi gesina.

Kaip? Arba per vaiko ligą, arba per vieno iš sutuoktinio “laikiną išprotėjimą” ar neurozę, ar per tikrą ligą. Invalidas šeimoje - štai ir ramybė dvidešimt metų. Bet kam taip žiauriai? Jei žmonėse emocijų daugiau nei proto, tai visai be problemų jie negali gyventi - ima konfliktuoti tarpusavyje. Viduje problemų lyg ir nedaug, tačiau įtampa santykiuose didelė. O tam, kad nebūtų nei to, nei ano - ką reikia padaryti? Teisingai, reikia, kad vietoj nerimo sutuoktiniai imtų vadovautis protu. Tik tai anaiptol nereiškia “jokių nervų, tik šaltas protas”. Ne, Bowenas kalba apie “diferencijuotą “ asmenybę. Kas tai “diferencijuota”? Ogi tai reiškia, kad žmogus susigaudo, atskiria, kur yra kas. Tai reiškia ne aklai emocingai sakyti “jis iš viso manęs negirdi!”, o atskirti - “jis manęs negirdi, kai aš spiegiu, o kai ramiai jam ką nors pasakau - girdi”.

Jausmai čia neišnyksta, jie lieka, todėl tai nėra grynai “šaltas protas”. Tačiau ir jausmai, ir protas jau ėmė diferencijuotis arba paisyti niuansų. Vietoj jodai baltos logikos atsiranda daug spalvų. Štai tuo ir užsiima šeimos psichoterapeutai - padeda šeimos nariams diferencijuotis - pastebėti, kas kaip reaguoja ir į ką. O jei to nepadarytų, o tik duotų vaikui vaistų nuo šlapinimosi - šeimoje kas nors atsitiktų kitam nariui. Juk reaktyvumo lygis nepasikeitė, nerimas pereina į kitą žmogų, ir šeimos sistema ieško naujos pusiausvyros.

Tai ką mums dabar daryti? Domėtis, stebėti ir skubėti ką nors suprasti šiose sūpuoklėse, kurios ir vadinasi Gyvenimas. Ir nebijokite apsvaigti besusupdami - iš pradžių visiems galva svaigsta, po to ima patikti – pats iš patirties žinau.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Dvyliktasis Dakaro etapas: ilgiausią išbandymą atlaikė visi Lietuvos ekipažai Juknevičius artėja link rekordo (282)

Išbandymų dieną atlaikė visos Lietuvos komandos. Antanas Juknevičius ir Darius Vaičiulis...

Po paslaptingos modelio žūties Klaipėdos viešbutyje – sukrečiantis pokalbis (89)

Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Lietuvą sukrėtė netikėta merginos žūtis – Klaipėdoje,...

Orai: jums tai patiks – bus dar daugiau sniego, o po to ir šalčio (9)

Šiuo metu šalyje tikra žiema: apylinkes puošia sniegas, o šaltis neskuba trauktis, priešingai,...

Lemiamą šturmą atlaikęs „Žalgiris“ dramatiškoje mačo pabaigoje įveikė Ispanijos čempionus (281)

17 taškų persvarą iššvaistęs Kauno „Žalgiris“ (12-7) sugebėjo išsaugoti pergalę savo...

Liūdnai pagarsėjęs „Lexus“ vairuotojas: gavau nuo pareigūnų normaliai (297)

Ketvirtadienį į Vilniaus miesto apylinkės teismą atžygiavo liepos mėnesį siautėjęs...

Programišių ataka: įsilaužus į Lietuvos portalą apšmeižtas ministras Karoblis kibernetinio saugumo centras pradėjo tyrimą (351)

Įsilaužus į naujienų portalą tv3.lt, jame ketvirtadienio vakarą paskelbta išgalvota melaginga...

Aistros apimto senolio žmona baiminasi, kad akto metu jis nenumirtų (116)

Aš ir mano vyras gulime pataluose, švytintys nuo to momento intensyvumo. Mūsų kūnai susipynę ir...

Pergale pasidžiaugęs Jasikevičius lenkė galvą prieš savo auklėtinius ir prašė laisvos dienos (7)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai išgyveno dar vieną trilerį Eurolygos rungtynėse namuose. Po...

Juknevičius po 12-ojo etapo: vienas mėgstamiausių mano greičio ruožų (4)

Po vienuoliktojo greičio ruožo, vos tik išlipę iš savo bolido Antanas Juknevičius ir Darius...

Darbo vietą susikūrė atsidūrusi gyvenimo duobėje: liko viena su dvynukais ant rankų (77)

Su Lina Šukiene susitikome jos įkurtame vaikų žaidimo kambaryje. Švelniais spalvų tonais...