Kai atsikrausčiau pas jį gyventi, už viską mokame per pusę. Net pradėjau rinkti čekius, ko gyvenime nedariau, kad galėčiau mėnesio pabaigoje suskaičiuoti, kiek išleidau maistui. Beje, maisto produktais dažniausiai aprūpinu aš, o kai einame kartu į parduotuvę, jis beveik niekada nesumoka už juos, tarsi savaime suprantama, kad tai turiu daryti aš, nors tokio susitarimo nebuvo.
Jaučiuosi kvailai. Su pavydu stebiu kitas poras, kai vaikinas atveria piniginę, o merginai telieka pirkinius sudėti į maišelį. Vis dar negaliu atsakyti sau į klausimą, koks mano draugas yra: taupus, skūpus, savanaudis ar kt... Kavinėse kiekvienas mokame už save. Jei važiuojame kur į kitą miestą, duodu pinigų benzinui... ir jis paima.
Man tai atrodo taip nevyriška. Kad ir dėl mokesčių. Sutikau gyventi kartu tik iš 2 kvietimo (nuomojausi butą, pati save išlaikiau). Jis save taip pat sėkmingai išlaikė, tad buvo kiek netikėtas jo pasiūlymas viską per pusę skaičiuoti, "abiems bus patogu, pigiau gyventi, tau nereikės už nuomą mokėti..."
Būdama vyru, man atrodo, kad aš niekada taip nepasielgčiau, džiaugčiausi, kad mergina sutiko su manim gyventi ir stengčiausi kiek įmanoma sukurti jaukų " lizdelį". Tiesa, kuriame tą "lizdelį", bet vėlgi, bendra sąskaita. Butas remonto nematęs 40 m, tad investicijos beprotiškos.
Pradedu jausti įtampą, nes taip išeina, kad aš pastoviai lieku skolinga draugui tai už naują lovą, tai už spintą ir pan. Nors dirbu 2 darbuose, tačiau pinigų nematau. Visi "sudega" maistui, namų jaukumui. Save seniai pamiršau.
Mama pakraupusi nuo mūsų tokio finansinio modelio. Man tai irgi nepatinka, bet nežinau, kaip apie tai pasakyti draugui ir ką pasiūlyti kitaip. Pasakyti, kad visų mano draugių antrosios pusės elgiasi vyriškai ir prisiima finansinę atsakomybę? Nenoriu jo įskaudinti. Bet galvoje sukasi daug klausimų. Nejau taip būtų ir susituokus? Kaip jis išlaikytų šeimą, jei sėdėčiau namie su mažu vaiku? Ar tuomet reikėtų kišenpinigių kaulyti?
Tuo požiūriu žiūrint, jis man nebeatrodo toks patikimas gyvenimo palydovas ir jei dabar pasipirštų, nežinau, ar pasakyčiau "taip"... Prašau, patarkite, kaip man elgtis. Ačiū.
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
AR VYRAS TURI MOKĖTI DAUGIAU?
Manau, kad jūsų požiūris į vyrą yra labai tradicinis. Tai reiškia, jog jo laikosi dauguma moterų. O ta mažuma, kuri sutinka už viską mokėti po lygiai, greičiausiai susidaro iš porų, kur moterys pirmos pasisiūlo: norime mokėti už save pačios. Arba: pinigai turi būti mano valdomi, nes vyras nepatikimas (tarkime, priklausomas nuo alkoholio ir narkotikų).
Kodėl tradicinės moterys laikosi kitokio modelio? Kodėl joms reikia, kad vyras imtų ant savęs finansinę atsakomybę?
Taip yra ne dėl racionalių bei logiškų priežasčių, o dėl suprantamos istorinės atminties. Ir patinai žmogbeždžionių šeimose, ir mūsų protėviai žmonės dėl ilgo nėštumo ir vaiko auginimo laikotarpio turėdavo pasiskirstyti materialinę naštą nevienodai. Patelės nešioja, žindo, prižiūri vaikus - patinas tuo metu medžioja grobį ir saugo savo šeimą. Moteris nešioja, maitina ir augina vaiką - vyras medžioja žvėris, žvejoja, renka šakniastiebius. Jis aria, ji prižiūri namus ir mažylius.
Šiuolaikinė moteris nebegyvena gamtoje, dažnai pati dirba kartu su vyrais, ir visi iš miško bei lauko yra seniai persikėlę į ofisus. Tačiau istorinė atmintis vis dar sako: geras vyras - tas, kuris aprūpina moterį resursais. Ne todėl, kad ji to negalėtų, be todėl, kad tai jo, kaip potencialaus gynėjo bei maitintojo ženklas.
Todėl džentelmeniškumu vis dar laikomi logiškai nepagrįsti, bet akimirksniu įvertinami kaip asistavimas veiksmai:
Pasiūlymai vyrui prisidegti cigaretę;
Prašymas pavaišinti restorane;
Moters pavėžėjimas ar palydėjimas iki namų;
Pats faktas, kad vyras uždirba daugiau už savo žmoną;
Fizinio pranašumo demonstravimas: panešti sunkų krepšį, prilaikyti paltą moteriai nusirengiant.
Ir t.t. ir pan.
Taigi, jūsų noras, kad vyras mokėtų ar bent mokėtų daugiau – tradicinis ir tai jūsų protėvių moterų balsas, kylantis iš jūsų kolektyvinė pasąmonės. Ir šis balsas šaukia: vyre, elkis vyriškai!
Šiam balsui būtinai reikia suteikti garsinę išraišką. Ne isterišką, ne tokią, kai jau trūksta kantrybė, o sieloje prisikaupia nuoskaudos. Pakalbėkite su juo apie tai dabar, ir pakalbėkite labai rimtai. Paklauskite jo, kaip jis žiūri į tai, kad vyras mokėtų pirmas ir mokėtų daugiau už moterį.
Ką į tai atsakytų jūsų draugas?
Jūsų versija - kad jis tiesiog perdėtai taupus, t.y. skūpus. Ne veltui jau dešimt metų jis gyvena atskirai - tai ir išmoko praktiškumo. O švaistytis pinigais, kad padarytų merginai įspūdį - ne jo įprotis. Ne husaras gi jis koks nors, o tvarkingas ūkininkas. Kitaip sakant, jis susirūpinęs ne išleisti, o sukaupti pinigus. Tokiu atveju gal jūs galite pažiūrėti į tai su pagarba? Gal sutaupyti pinigai galės atitekti būstui, vaikui, kelionėms ir t.t.?
Tačiau iš jūsų laiško matosi kitas dalykas. Panašu, kad vyras tiesiog labai teisingas. Ir užuot laikęsis tradicinio vyro vaidmens, laikosi principo: pas mus viskas bus po lygiai. Arba dar geresnio principo: „moteris turi pasirūpinti vyru, kaip gera mama - vaiku“. Nesinori manyti, kad tai kaip tik toks infantiliškas jo požiūris, nors ir trečio dešimtmečio vyrų tarpe infantilizmas yra pakankamai paplitęs. Imkime geresnį variantą - idėjinį.
Tarkime, jis pasakytų ką nors apie lyčių lygybę. Apie tai, kad nuo to laiko, kai moterys emancipavosi, kai ėmė uždirbti lygiai su vyrais, džentelmeniškumas neteko prasmės. Kad teisinga yra dalintis per pusę, o neteisinga - dalintis nelygiai, nes tai – vyro diskriminacija. Taip pat jis galėtų pasakyti, kad šiuolaikinės moterys pačios kovojo už savo laisvę, pačios norėjo lygybės su vyrais, tad kaip jos gali reikalauti nelygybės? Kodėl jūsų vyras taip pasakytų? Todėl, kad skūpus?
Greičiausiai todėl, kad jis nejaučia viduje ryšio su savo vyrais protėviais. Jis tiesiog svarsto, pateisindamas savo šeimos įsitikinimus. Galbūt jūs žinote jo šeimą, jo papročius, ir jums lengviau apie tai spręsti. Jūs galite pasišnekėti apie tai su jo tėvais. Ir jei vėl paaiškėtų, kad jų šeimoje taip priimta, gerai pagalvokite. Jums būtų lengviau gyventi su žmogumi, kurio šeimos ideologija, kultūra bei pažiūros panašios į jūsų. O gal jums pavyktų susitaikyti su tuo, kad vyro požiūris yra kitoks?
Pasverkite, nes tai bus ne pirmas ir ne vienintelis kompromisas. Prisiminkite, kad santuoka - tai apskritai kompromisų mokykla. Bet kokiu atveju jūsų draugas, tapęs jūsų vyru, keltų jums tam tikrą nepasitenkinimą tai dėl šio, tai dėl ano – juk jis ateina iš vienos šeimos, o jūs - iš kitos.
Tačiau jei finansinis klausimas jums yra principinis, pagalvokite, ar galėtumėt jūs tiek prisitaikyti ir tiek pakęsti. Finansai lydės jus visą gyvenimą ir meilė meile, bet šiuolaikinėje šeimoje pinigai yra labai svarbus, įkyrus ir daug lemiantis faktorius. Kitaip sakant, jums, ko gero, dažniau teks skaičiuoti pinigus, nei, tarkime, mylėtis ar bendrauti „atvira širdimi“.
Žinoma, priimta manyti, kad jaunus žmonės pirmiausiai jungia meilė. Tačiau kad išskiria pinigai - tai irgi tiesa.
Būkite apdairi.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
