Pirmas santuokos rifas - meilė, virstanti nelaisve. Taip, meilės jausmas natūraliai pririša jus prie sutuoktinio, ir iš tiesiog simpatiško, patrauklaus, bet laisvo žmogaus jis virsta jūsų nuosavybe. Stiprus prisirišimas padaro iš dviejų laivų sunkiai valdomą gremėzdišką konstrukciją, kuri nesunkiai gali užplaukti ant uolos.
Žiūrėdami į šį povandeninį akmenį atidžiai, mes pačiu laiku pasakome: „Čia aš tave savinuosi“, ir mūsų santuokos laivas sėkmingai išvengia susidūrimo. Mes, žinoma, nesijaučiame gerai, kai mūsų partneris demonstruoja savo laisvę: nori turėti laiko sau, praleidžia vakarą su draugais, kartais atsisako sekso. Mus neramina toks elgesys, mes imame įtarti neištikimybę ir atšalimą. Tačiau dažniausiai reikalas tik tas, kad mes nepaliekame sutuoktiniui erdvės.
Laivų negalima surišti lynais, tuomet jie negalės manevruoti! Tarp sutuoktinių turi būti šioks toks atstumas, pasireiškiantis tuo, kad viena pusė, kad ir nelabai noriai, suteikia kitai tam tikrą veiksmų laisvę. Jūs pasakysite: o jeigu sutuoktinio laivas išvis nuplauks į šoną? Tuomet tiesiog paaiškėja, kad bendrų tikslų ir bendros krypties nebuvo nuo pat pradžių.
Bandyti dirbtinai sulaikyti kitą pusę šalia savęs - patikimas būdas susilaukti maišto. Tuomet vietoj to, kad eitumėte tuo pačiu kursu, jūsų laivuose prasideda kova: kas ką. O kur kova, ten ir aukos. Todėl anksčiau ar vėliau į santykius ateina nerimas. Jo požymis - auganti kontrolė.
Antrasis santuokos rifas - rūpestis, virstantis kontrole. Rūpintis mylimu žmogumi yra natūralu, tačiau neretai manydami, kad rūpinamės, mes iš tikrųjų kontroliuojame savo sutuoktinį. Pretekstu gali tapti sutuoktinio problemos, savotiškas jo siunčiamas SOS signalas: liga, menkesnės pajamos, išsilavinimo stoka, tam tikros priklausomybės, tarkime, alkoholizmas.
Natūralu, kad iš pradžių mes norime sutuoktiniui padėti: perkame jam vaistus, jei serga; duodame jam pinigų, kad jis apsipirktų ar įgytų išsilavinimą; padedame jam susirasti darbą; bandome padėti jam susitvarkyti su priklausomybe. Tačiau anksčiau ar vėliau partneris ima reaguoti į mus priešiškai: vietoj dėkingumo mes susilaukiame protesto, kaltinimų įkyrumu ir prašymu palikti jį ramybėje.
Šis povandeninis rifas – kontrolė, kurią mes per savo aklumą suvokiame kaip rūpinimąsi. Skirtumas tarp jų tas, kad besirūpindami žmogumi mes jaučiamės saugiai, o kontroliuodami jaučiame nerimą. Iš tikrųjų mūsų įkyrus klausinėjimas, kiek jam reikia pinigų, bandymai vos ne jėga jį pagydyti, išgelbėti, išmokyti ar atpratinti nuo svaigalų – visa tai skirta mūsų pačių nusiraminimui. Tai - mūsų egoistiškas būdas nusiraminti, mažinant jo kančią, užmaskuotas taip, kad atrodytų kaip pasiaukojanti meilė.
Povandeninio kontroliavimo rifo galima išvengti laiku paklausus savęs: kuo aš labiau rūpinuosi- savimi ar sutuoktiniu? Meilė žmogui yra nuoširdi, kai jos objektu, be kita ko, esate ir jūs pats. Bet koks kitoks rūpinimasis, kad ir kaip kilniai jis atrodytų, sukelia mūsų globotiniui nepakeliamos skolos jausmą. Todėl jis instinktyviai ima mus menkinti - beje, tuo paaiškinamas ir dažnai tėvų nesuvokiamas reiškinys: kuo labiau rūpiniesi paaugliais, tuo labiau jie tavęs nekenčia.
Šis santuokos rifas labai klastingas, nors mums atrodo natūralu: duodi žmogui tiek, kiek gali, ir jis turi atsakyti mums dėkingumu. Visiškai kitaip: jis atsakys mums dėkingumu, jei pamatys, kad mes sugebame pasirūpinti ir savimi, ir tik po to – juo. Taip jis nesijaučia skolingas. Ir nesielgs žiauriai su tokiais „geraširdžiais“ jūrininkais.
Trečiasis santuokos rifas - atvirumas, galintis virsti žiaurumu. Kartais sutuoktinis, aiškindamas, kad tarp artimų žmonių neturi būti paslapčių, ima pasakoti savo antrai pusei apie savo meilės nuotykius, audringą praeitį arba tiesiog pradeda be jokių skrupulų jį kritikuoti. Jis kritikuoja sutuoktinio charakterį, išvaizdą, įpročius, ieško jo problemų sąsajų su vaikyste ir gyvenimas su juo virsta nuolatine psichoanalizės parodija.
Sutuoktinis ima jaustis taip, tarsi jo laivą nuolat bombarduotų piratų patrankos, atrandančios vis daugiau ir daugiau pažeidžiamų vietų. Dažniausiai tokie pokalbiai maskuojami kaip „atviras pasišnekėjimas“, tačiau už jų slypi savotiškas sadizmas: aš priversiu tave išgirsti tai, kas tau bus nemalonu.
Atvirumas santykiuose anaiptol nereiškia kito asmens žeminimo ir jo bruožų analizės. Atviras sutuoktinis atviras savo jausmais: jei jis liūdnas, jis pasako, kad liūdnas; jei piktas - pasako, kad piktas. Sutuoktiniui gali būti įdomu išgirsti, kas naujo jo draugo darbe ar gyvenime, tačiau vargu ar jis trokšta sužinoti, kokį patrauklų kitos lyties žmogų jūs esate sutikęs šiandien arba kokia, jūsų nuomone, yra svarbiausia jo problemų priežastis.
Priešingu atveju sutuoktinio laivas būna taip sėkmingai subombarduotas, kad sutuoktinis ima mums atrodyti apgailėtinas. Jis lieka sumenkintas ir verkia arba pyksta. Pamiršę, kas jį tokiu padarė, mes nuoširdžiai nustembame: ko tu verki ir pyksti? Aš gi tik buvau su tavimi atviras! Santykiai virsta kankyne.
Pastebėti šį rifą ir išvengti jo padeda laiku atlikta savistaba: kažkas mane šiandien skaudina, kažkuo aš šį vakarą nepatenkintas. Tuomet prieš pradedant „atvirumo sesiją“ mes tiesiog pasakome: šįvakar aš nepatenkintas. Jei antrai pusei įdomu, kodėl, galima pasakyti: aš tikėjausi to ir ano. Tai ir bus atvirumas.
Taigi, plaukiodami gyvenimo jūromis, mes galime užplaukti ant rifų, o galime jų išvengti. Neužplaukti ant jų - reiškia nieko neišmokti. Įgydami skausmingos patirties, mes išmokstame pastebėti nematomus rifus. O tapdami dviem patyrusiais kapitonais, mes galime paversti mūsų jūros kelionę nepamirštamu nuotykiu!
