aA
Nuo likimo nepabėgsi,- tikindavo mane močiutė, kai atsidurdavau gyvenimo kryžkelėse ir nežinodavau, kuria kryptimi pasukti. Ji mokė mane gyvenimiškos išminties, mokė klausyti savo širdies balso. Bet kaip dažnai aš jos neklausiau! Kaip dažnai nemokėjau skaityti ženklų, suprasti sapnų...
© Shutterstock nuotr.

Kaip naiviai galvojau, kad ženklai tampa ženklais tik todėl, jog jų laukiama. Ir tik išverkusi visas savo ašaras, galų gale supratau, kad puikybė gyvenimo kelią nutiesia atgal prie suskilusios geldos, ir kad ji kartais gali būti mielesnė už auksu tviskančius rūmus.

O nutiko viskas labai paprastai: vienu metu man simpatizavo ir asistavo du vaikinai. Vienas iš jų, Romas, dirbo vairuotoju miestelio, kuriame gyvenau, ligoninėje (kalba eina apie tuos laikus, kai Lietuva dar nebuvo atgavusi nepriklausomybės), o kitas, Laimonas, – mieste, projektavimo institute. Su Romu mokėmės vienoje klasėje, tačiau tik paskutiniaisiais mokykliniais metais pamažu ir nedrąsiai gimė mūsų jausmai.

Vakarais susitikdavome ir vaikštinėdavome paupiu arba dviračiais važiuodavome į vienkiemį pas Romo senelius, kartu ruošėmės abitūros egzaminams, svajojome apie ateitį, miestus ir kraštus, nuo mūsų atskirtus geležine uždanga, kuriuos norėtume aplankyti. Nuo Romo neslėpiau net savo slapčiausių ambicijų ir užmojų. Jis žinojo, kad mano didžiausia svajonė ištrūkti iš kaimo ir gyventi didmiestyje.

Aš žinojau, kad jis yra tikras kaimo vaikas, be to, labai prisirišęs prie savo močiutės ir giliai religingas, o paauglystėje net svajojo tapti kunigu. Turėjome savo paslapčių, kurios mus dar labiau jungė ir darė tarytum neperliejamus vandeniu, o apie tai, kas mūsų nesiejo, užsidėję rožinius meilės akinius, mudu paprasčiausiai net negalvojome.

Bet čia tarytum uraganas į mano gyvenimą įsiveržė Laimonas. Romo pusbrolis. Mums skinant senelės darželyje braškes jis įlėkė į kiemą, keldamas debesis dulkių, savo naujutėlaičiu, blizgančiu „aštuntuku“. Pro atvirą langą garsiai plyšojo muzika, o pakėlusi galvą pirmiausia pamačiau jo tamsią garbanotą ševeliūrą: nuo prakaito šlapius ir prilipusius prie kaktos plaukus atbula ranka jis vis braukė sau nuo akių ir plačiai šypsojosi, o iššokęs iš mašinos džiaugsmingai šūkavo ir apkabindamas net pakėlė nuo žemės mažutę, smulkutę savo močiutę.

Romas apglėbė atvykėlį savo raumeningom, tvirtom, įdegusiom rankom, net girdėjau, kaip subraškėjo jo kaulai. Laimonas buvo aukštas, bet gležnas ir plonas, kaip be šviesos išaugęs daigelis, tačiau šį išorinio vyriškumo trūkumą su kaupu kompensavo jo gyvos akys, džiugus balsas, humoro jausmas ir nesugebėjimas nustygti vienoje vietoje. Pusbroliai buvo absoliučios priešingybės: kaimas ir miestas; nuosaikumas ir veržlumas; vyriškumas ir gležnumas. Tačiau...

Kas galėtų pasakyti, kokia jėga pastūmėja mus mylėti vieną, ir net nežiūrėti į kitą? Kas apakina ir užtemdo mūsų protą, priversdamas padaryti didžiausias gyvenimo kvailystes?

Laimonas mane burte užbūrė jau pirmąjį vakarą, kai metę visus darbus visi drauge puolėme svečio garbei dengti stalą, kurti laužą ir kepti jo atsivežtus šašlykus. Miestietis pasakojo apie nuostabų miestietišką savo gyvenimą, plačias gatves ir švarutėlius šaligatvius, vitrinų stiklus, pramogas ir restoranus. Apie visa tai svajojau, todėl gaudžiau kiekvieną jo žodį, vis labiau ir labiau toldama nuo kaimiškos mano ir Romo būties. Savo pasakojimą Laimonas vis pasodrindavo išraiškingais rankų mostais, ir aš tarytum veidrodyje jau mačiau save, vaikštinėjančią plačiais misto šaligatviais.

Laimono akys kaip du rudi smeigtukai vis smigo ir smigo į mane. Troškau to žvilgsnio, bet kartu ir gūžiausi nuo jo. Bijojau, kad pasirodysiu šio žavaus ir šaunaus vaikino akyse tikra kaimietė saulės išblukintais plaukais. Slėpiau skreite savo nulūžinėjusius, blizgaus lako nemačiusius nagus, nes įsivaizdavau, kad merginos, su kuriomis Laimonas bendrauja mieste, yra tikros dabitos: segi trumpus sijonėlius, kaukši aukštakulniais bateliais, įmantriai kerpasi plaukus ir jų nagučiai net nepanašūs į manuosius, trumpus ir suskilinėjusius nuo lauko darbų. Tačiau privalumų, matyt, turėjo ir mano kaimiška išvaizda, nes Laimonas labai jau atvirai rodė dėmesį man, savo pusbrolio merginai. Mano skruostai kaito ir raudo, o kai kada net nesusizgribdavau, ką jam į jo suktas ir šmaikščias replikas ar klausimus pasakyti.

Miegoti Laimonas užsiropštė į palėpę. Mudu su Romu sėdome ant dviračių ir patraukėme į namus. Kitą dieną šaunuolio miestiečio pas senelius nebuvo likę nė kvapo. Vien tik mano prisiminimuose ir naujai užgimstančiose svajonėse jis kaip nesunaikinama ir neįkainojama vizija kvatojo, šypsojosi ir žiūrėdamas tiesiai į akis krovė į mano lėkštutę laužo dūmu kvepiančius mėsos gabalėlius.

Ką ir bekalbėti, aš visiškai praradau ramybę. O kartu su ramybe ir apetitą. Su Romu ir jo seneliais stengdavausi kuo dažniau užvesti kalbą apie Laimoną: norėjau kuo daugiau apie jį sužinoti, o ištartas jo vardas kaip gražiausia muzika kaskart nuskambėdavo mano ausyse.
Romas pokyčių nepajuto. Buvo man vis toks pat atidus ir geras. O aš kalendoriuje braukiau dienas ir vis skaičiavau, kiek jų dar liko, iki pagaliau išvažiuosiu studijuoti į savo išsvajotąjį miestą.

Paskutinė mano vasara kaime (taip apie ją tuo metu galvojau) prabėgo tiesiog nepastebimai. Vakarais laukdavau iš darbo grįžtant Romo, tačiau slapta mano akys vis žvelgė į tolį, laukdamos pakylant Laimono automobilio sukelto dulkių debesies.

Stebuklas įvyko tą dieną, kai mano lagaminas jau buvo sukrautas važiuoti į studijas. Romas sėdėjo akacijos pavėsyje nunarinęs galvą ir liūdnas. Aš nesusivokiau savyje: vienu metu ir troškau kuo greičiau palikti namus, ir liūdėjau, kad reikia išvažiuoti į man visiškai nepažįstamą ir svetimą aplinką, kuri truputėlį baugino. Ir štai tuomet kelio posūkyje pamačiau raudonąjį Laimono „aštuntuką“.

Pažinau jį iš tolo. Niekas kitas negalėjo atšvilpti tokiu neapsakomu greičiu ir drebinti visą kaimą man jau gerai pažįstama muzika.
Laimonas prisistatė, kad atimtų iš savo pusbrolio tai, ką šis brangino labiausiai. Be ilgų kalbų pareiškė, kad labai skuba, ir kad jis nukrito tiesiai iš dangaus, idant nuvežtų mane į miestą, tiesiai prie bendrabučio, kuriame turėjau apsigyventi, durų.

Štai taip po akimirkos aš jau skendau savo svajonėse, tapusiose realybe.

Laimono plaukai buvo dar labiau paūgėję, ir aš akies krašteliu stebėjau, kaip jie plaikstosi vėjyje. Svaigau nuo jo artumo, nuo greičio, nuo prieš mano akis atsiveriančios nuostabios ateities, nuo muzikos ir nuo kimaus Laimono balso. Ir negalėjau suprasti, ar jis tik juokauja, ar iš tiesų yra pasiryžęs padėti man tapti tikra miesto panele. Tačiau jo žodžiai iš tikrųjų sutapo su ketinimais.

Pirmaisiais mėnesius Laimonas tarytum parodė man „Laimės žiburį“: vakarus leisdavome kavinėse ir restoranuose, susikibę už rankų klajodavome miesto gatvėmis, su jo draugais eidavome į pirtį.

Žavėjausi savo atvaizdu, atsispindinčiu didžiulėse Laisvės alėjos parduotuvių vitrinose: pradėjau avėti aukštakulnius, nusirėžiau linines kasas ir nusidažiau plaukus, pasitrumpinau sijonuką, o žvelgdamas į mano nagučius net ir per klaidą niekas nebūtų galėjęs patikėti, jog vos prieš keletą savaičių tos rankos dirbo sunkiausius kaimo darbus.

Į kaimą grįžti nenorėdavau net ir savaitgaliais. O Romas vis skambindavo man į bendrabutį, tačiau dažniausiai sužinodavau apie tai tik parsiradusi iš pasimatymų su Laimonu iš savo kambario draugių.
Galiausiai Romas, neištvėręs nežinios, nešinas rudeninių astrų, kurias pati močiutės darželyje pasodinau, puokšte, atvyko tiesiai į mano bendrabutį. Buvau besiruošianti į pasimatymą su Laimonu, ir Romui nepavyko nuslėpti nustebimo dėl mano išorinių pokyčių.

Ak, jei jis būtų žinojęs, kad lygiai taip pat aš esu pasikeitusi ir savo viduje... Miesto gyvenimas pakeitė mane, paversdamas tikra „Daiva – pamaiva“ iš Egidijaus Sipavičiaus dainos – ji kaip tik tuo metu buvo be galo populiari. Bet aš pati sau tokia be galo patikau.

Be abejonės, patikau ir Laimonui, nes iš esmės buvau jo rankų kūrinys. Todėl Romui neliko nieko kito kaip tik nejaukiai pastoviniuoti tarpduryje ir apsisukus ant kulno grįžti atgal į kaimą. Supratęs, kad nėra labai lauktas ir pageidaujamas, jis net neužėjo vidun. Astrų puokštę radau padėtą koridoriuje ant palangės.

Paskui įvykiai klostėsi žaibo greičiu: aš pradėjau lauktis vaikelio, persikrausčiau pas Laimoną, paskubomis susituokėme, perėjau į neakivaizdinį studijų skyrių. Kitą vasarą pagimdžiau rudaakį, tamsiaplaukį berniuką. Lyg ir turėjau jaustis laiminga. Bet.

Laimonas nenorėjo kartu su manimi ir sūneliu kiauras dienas sėdėti tarp keturių sienų. Jam teberūpėjo draugai, restoranai, pramogos, pirtys. Kartais jausdavau, kad naktį į namus jis parsiranda „su kvapeliu“. Neilgai trukus – dvelkdamas moteriškais kvepalais. Nebuvau patenkinta, bet mano pretenzijos ir ašaros jo absoliučiai netrikdė ir nejaudino. Jis net nesivargindavo bartis su manimi, tik nusijuokdavo, nusibraukdavo nuo akių užkritusias garbanas, tylutėliai uždarydavo iš lauko pusės duris ir išburgzdavo savuoju „aštuntuku“, kuriuo mane, kaip vėliau supratau, atvežė ne į laimę, o į ašarų pakalnę.

Kai nešina sūneliu ir tuo pačiu lagaminu, su kuriuo išvažiavau iš namų, grįžau į kaimą, net bijojau pažvelgti į Romo sodybos pusę. Vis dėlto, praėjus mėnesiui jis pats atėjo pas mane. Vėl buvo ruduo, vėl žydėjo astros. Ir Romas vėl nedrąsiai mindžikavo tarpduryje, nedrįsdamas nekviečiamas užeiti vidun.

Tąkart abu tylėjome. Stengiausi nepravirkti.

Kitą vakarą Romas atėjo vėl. Tylėdamas priėjo prie Rokučio lovelės. Ilgai ilgai žiūrėjo į kūdikį, kol galiausiai pakėlė akis į mane ir tarė:

- Žinojau, kad sugrįši.

Dar po mėnesio persikrausčiau pas Romą. Jo mama priėmė mane nelabai draugiškai, bet aš buvau negailestingai gyvenimo pamokyta ir nuolanki, tad ilgainiui mes tapome gana artimos. Vaikinas, kurį palikau išlėkdama laimės ieškoti mieste, suteikė man begalybę laimingų akimirkų. Kartu sulaukėme dar dviejų sūnų. Ilgą laiką visiems kaime buvau „moteris ir keturi jos vyrai“. Laimonas į tų vyrų skaičių nepateko.

Dabar Romo jau nebėra. Jis paliko mus prieš trejetą metų netikėtai sustojus širdžiai. Viliuosi, kad priežastis nebuvo randai, kuriuos palikau jaunystėje pamynusi jo jausmus, nes vėliau stengiausi savo kaltę išpirkti ištikimai ir nuoširdžiai jį mylėdama.

Dangė

*******************

Šis rašinys yra atsiųstas konkursui „Mylėjau du, o teko pasirinkti vieną“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Į Rytų Ukrainą plūdo išskirtinė Rusijos technika: po mokymų rusų kariams nustatė vienodą diagnozę (175)

Prieš penkerius metus, antrojoje 2014 m. rugpjūčio mėnesio pusėje, vadinamasis „Ilovaisko...

Lietuvis daro tai, apie ką daugelis svajoja, bet nedrįsta: mano tikslas – pasiekti visišką dugną (43)

Prieš trejus metus prisidengęs Modus Vivendi slapyvardžiu 24-erių Edgaras Bajerčius sėdęs ant...

Pinigų tema lietuviams kalbėti gėda ne mažiau nei apie seksą: jei už žinias rašytų pažymį, dažnas gautų 4 (86)

Pinigų klausimas lietuviams kartais yra toks pats tabu kaip ir seksas ar politika. Dar labiau nejauku...

Kodėl lietuviški kurortai yra daug blogiau nei užsienio: turtingųjų pasaulis Interlakenas ir jo beprotiškos kainos (195)

„Niekada nevažiuočiau į lietuviškus kurortus“, „Palanga – brangi tragedija“, „Į...

13 daug antioksidantų turinčių produktų: valgydami juos kovojate su kenksmingais procesais organizme (7)

Antioksidantai yra junginiai, padedantys atitolinti ląstelių pažeidimus ar net galintys užkirsti...

Investuotojai nenurašo penktojo pagal dydį miesto: vaiduoklį keis nauja verslo oazė (18)

Nors per pastarąjį dešimtmetį Panevėžyje gyventojų sumažėjo daugiau nei dvidešimčia...

Iš „Misijos Sibiras“ grįžusi Amerikos lietuvaitė: dabar važinėsiu po Ameriką ir viską pasakosiu (106)

Tarp šešiolikos šių metų ekspedicijos „ Misija Sibiras “ dalyvių pirmą kartą buvo...

Bretanė – vieta, kur saugoma istorija ir gerbiamos tradicijos (13)

Gerai išvystytas Prancūzijos greitųjų traukinių (TGV) transporto tinklas suteikia unikalią...

Linkytė ir Vaitiekūnas papasakojo apie slogias mintis ir kaip pavyko pamilti save (75)

Laisvės pikniko metu „Rytojaus jaunimo“ diskusijų zonoje didelio susidomėjimo sulaukė...

Gamtos ženklus stebinti dzūkė jau žino, kokie bus rudens orai ir kada sulauksime pirmojo sniego (91)

Gamtos ženklus stebinti ir orus pagal juos prognozuojanti marcinkoniškė Janina Janušauskienė...