12
Kitas

Komentuoja psichologė Inga Dirsytė

Studijuoju trečiame kurse, norimą specialybę, ir tas yra velniškai gerai, nes kaip ir turiu praktikos, vietą irgi žinau, ką noriu veikti ateityje. Nuo praeitos savaitės gavau darbą, kuriame sekasi puikiai. Atrodo, ko gi žmogui daugiau reikia, darbas, karjera. Draugų taip pat turiu, pažįstamų ratas gana platus, su šeima sutariu neblogai ir ją labai myliu.

Tačiau kartais suprantu vis, koks yra beviltiškas mano gyvenimas ir kad aš esu niekam tikusi. Paklausit kodėl? Esu šauni mergina, visi man taip sako, esu protinga, įžvalgi, komunikabili, graži, sutariu su visais, daug laiko skiriu savo pomėgiams ir darbui ir dėl to esu laiminga. Bet…

Tas „bet“ man net miegoti naktimis neleidžia ir kas dieną jis labiau padažnėja, tada dingsta noras, motyvacija kažką daryti. Kodėl aš vis dar vieniša? Man jau 21, manau jog esu verta būti mylima ir turėti žmogų, dėl kurio galėčiau stengtis, su kuriuo galėčiau susitikti ir prie kurio nurimti.

Neužsikeliu dideliu tikslu, tiesiog žmogaus paprastumas, nuoširdumas yra svarbiausi reikalavimai, o visa kita galime pasiekti kartu, tai dar labiau motyvuotų. Per savo gyvenimą turėjau tik vieną vaikiną, su kuriuo išbuvau tik du mėnesius, ir nežinau ar tiksliai, tikrai jį mylėjau, tik žinau, kai jis mane paimdavo už rankos, būdavom abu kartu, viskas tarsi sustodavo.

Vaikinai man rodo dėmesį, bet aš nuolat save vėl įstumiu į tas mintys, kad kas bus, jei nesugebėsiu išlaikyti santykių ir pradedu pati nutolti, nes per greitai susižaviu žmonėmis ir prisikuriu įvairių iliuzijų, atseit man taip bus paprasčiau gyventi, bet kiek pragyvensim svajonėm? Bet tas besąlygiškas noras turėti mylimą žmogų, tiesiog žlugdo, kodėl kiti laimingi, džiaugiasi gyvenimu, turi mylimą žmogų, viską, ko kada nors norėjo, o tu vis dar viena. Ar tau dar ne laikas? Ar keisti savo bendravimą? Ar taip greitai nesusižavėti žmonėmis? Tiek daug klausimų ir tiek mažai kas gali į juos atsakyti, o pats atsakymo niekaip nerandi.

Pagal zodiaką esu žuvys – labai jautri, švelni, norinti dėmesio ir romantikos asmenybė. Ir ta mintis, kad galėtum šią akimirką prie kažko prisiglausti, tiesiog neduoda ramybės. Noriu būti mylima, bet kartais pagalvoju, gal tai ne man, gal nesu to verta, gal mano asmenybė dar pilnai neatsiskleidus.

Net nežinau kas yra tas tikras meilės jausmas, kai žmonės dėl jo pameta galvą ir linkę daryti visokias kvailystes, kaip bepročiai nakties vidury rėkti ir kai ant visų jiems yra nusispjaut. Meilė reikalauja abipusių pastangų, bet aš noriu tai patirti, noriu pamilti, pyktis, taikytis, man to reikia.

Neprašau jūsų nuspręsti, ką man daryti, noriu tik išgirsti jūsų nuomonę, kaip manote, kaip man elgtis toliau? Ir ką blogai darau? O gal tiesiog viską paleisti ir tikėti, kad kada nors sutiksiu savo žmogų?

Tiesa, dabar bendrauju su vienu vaikinu ir nenoriu nustoti bendrauti su juo, nes, kaip jau minėjau, labai greitai priprantu prie žmonių, bet ir nebenoriu skubėti, gal tai yra man suteiktas šansas?

Dėkoju už jūsų nuoširdumą ir atsakymą.

12
Kitas

Komentuoja psichologė Inga Dirsytė