Bet... neskubėjome, kažko delsėme... Bėgo dienos, tačiau vis nesiryžome priešais altorių ištarti žodžius „iki pat mirties“, „skausme ir varge“. Buvo sunku ne todėl kad nemylėjome vienas kito bet, kad rimtai žvelgėme į santuoką ir neatsakingai nesimėtėme tuščiais pažadais. Galutinai pasiryžtant reikėjo daug ką permąstyti...
Paanalizuokime kartu.
Užsimetus rožinius akinius gal ir paprasta tikėtis kad suradai sau idealiausią, nuostabiausią, ir patį pačiausią partnerį; kai romantiški jausmai ima viršų, nesunku ištarti: „myliu, noriu, negaliu be jo(-os), išteku (vedu).“ Tačiau... puikiai žinome, meilės laužas anksčiau ar vėliau priges, visą gyvenimą nevaikščiosi su rožiniais akiniais, teks išgyventi visas meilės spalvas. Bus priartėjimų ir atitolimų nuo vienas kito, nes daugelį dalykų gyvenime keičia ciklai: šventę - kasdienybė, dieną – naktis, gyvenimą – mirtis. Reiks išgyventi ne tik šviesias, malonias akimirkas, bet ir tamsias, niūrias. Kas tada?
Nesutapę požiūriai, skirtingi poreikiai, norai, galimybės ir t.t. ir visa tai reikės kažkaip pakelti?! Sugebėti atleisti, kai širdis plyšta iš skausmo. Nusivylus vėl patikėti? Neleisti nuoskaudoms įsisiautėti? Aukotis?!
Daugybę klausimų ir abejonių, ir taip kasdien, vis delsiant atidedant, bijant įsipareigoti.
Žinojome, kad gyvenimas ne pasaka, tad ar pajėgsime mylėti nežiūrint visko? Ar visada bus jėgų šypsotis ir kartoti: „myliu, negaliu be jo (-os)?“ Ar būsime pakantūs vienas kitam kai nebeliks nė lašo kantrybės? Jei sąmoningai suvoki, kiek įvairiausių išbandymų laukia ateityje – nelengva nei užduoti galutinį klausimą „ar tekėsi“, nei į jį atsakyti.
Meilė reikalauja daug abipusių pastangų, netgi pasiaukojimo. Be to, negimėme mokėdami mylėti. Net ir turėdami geriausius ketinimus dažnai klystame. Mokėti suprasti save - tikras menas, suprasti kitą - šedevras. Ar tik nebus paprasčiau likti viengungiu?
Paprasčiau, bet... Žmogus visada ieško artumo, nori būti apkabintas, išklausytas, mylimas. O jei dar jauti, kad tas šalia esantis žmogutis galėtų tave padaryti dar laimingesne (-iu), gal vis dėl to verta rizikuoti?
Taigi, taip ir padarėme, rizikavome. Susiėmėme ir nusprendėme – laikas pribrendo, tuokiamės. Kas nerizikuoja, tas negeria šampano! O jei jau tuokiamės, tai ir piršlybų būtinai reikia.
Pamažėle nuteikiau vyrą, kad norėčiau sulaukti gražaus pasiūlymo (mes, moterys mėgstame romantiką ir panašiai ir taip toliau). Taigi, reikia ir kad širdelė suspurdėtų, ir kad rankos sudrebėtų. Esmė – turi būti gražu.
Pagaliau piršlybos!
Viskas klostėsi štai taip. Vieną dieną gavau dovanų knygą. Knygoms nebuvau abejinga, mane buvo lengva pradžiuginti tokia dovana. Paprastai vos gavusi ją, iš karto su nekantrumu perversdavau visus puslapius ir paskaitydavau nors pastraipą, bet šį kart neišdrįsau taip pasielgti. Galvojau, kad galiu pasirodyti nemandagi, nukreipdama visą savo dėmesį į dovaną, kai tą vakarą su draugu taip romantiškai sėdėjome prie vakarienės stalo žvakių šviesoje. Tad akimis tik permečiau viršelį ir padėkojusi pasidėjau knygą šalia savęs.
Priėmusi dovaną tęsiau pokalbį, tačiau draugo akyse pajutau nusivylimą. Man šnekant, jis akivaizdžiai vis žvilgčiojo į šalia manęs padėtą knygą, tarsi kažko dar lauktų. Ir nors pritariamai linkčiojo galvą, lyg nieko nebūtų nutikę, tačiau atrodė visiškai abejingas prieš tai jį dominusiam pokalbiui. Akimirką net suabejojau, ar jis vis dar girdi mane kalbančią?
Nutariau nedelsti, išsiaiškinti. Paklausiau: „Ar viskas gerai, mielasis?“
Išgirdau ne atsakymą, o klausimą: „-Neatversi knygos?“
Aišku, nusprendžiau, greičiausiai įsižeidė, nes jam pasirodė, kad šaltai priėmiau jo dovaną... Ar tik nebus ne taip mane supratęs, pagalvojęs, kad nebevertinu jo staigmenų?
Bandydama pagerinti situaciją be žodžių pačiupau nuo stalo knygą ir nedelsdama atverčiau pirmus puslapius. Tai ką išvydau knygoje mane nustebino...
Į knygą buvo įdėtas papildomas lapas, kuriame didelėmis spausdintinėmis raidėmis buvo parašyta:
„AR TEKĖSI UŽ MANĘS?“
Toliau kita frazė: „Jei sutiksi su manimi tuoktis, pradėsime kartu rašyti savo gyvenimo kelionės knygą“.
Dabar man jau buvo aiškus jo nerimas dėl nepavartytos knygos. Draugui buvo taip svarbu ir nekantru, kad aš knygą atversčiau būtent dabar, sėdint prie stalo, žvakių šviesoje.
Kol aš nustebusi spoksojau į užrašytus žodžius, jis dar spėjo priklaupti ant vieno kelio priešais mane ir pakišti priešais akis dėžutę su sužadėtuvių žiedu. Netrukus išgirdau ir klausimą iš jo drebančių lūpų: „Tai ar tekėsi už manęs ?“
Stipriai suspurdėjus širdelei ištariau lemtingą „TAIP“ ir su palengvėjimu apkabinau jį!
Pagaliau pasiryžome!
Irma V.
