Publikuojame labai gražią ir prasmingą istoriją, kuria maloniai sutiko pasidalinti jos autorius Simonas Saimis Urbonas, parašęs ją savo FB paskyroje. Dėkojame Simonui!
© Shutterstock nuotr.

*********************************

Aš džiaugiuosi, kad užrašyti šią istoriją garbė teko man. Dalinuosi trijų dalių pasakojimu. Jūs jau esat skaitę pirmas dvi dalis, bet dabar galit perskaityti viską ir išgyventi tai, ką išgyvenau aš. Meilė - tai nuostabus jausmas tiesa?

Skiriu žmonai Ievai. Su visa pagarba ir meile.

#ArtiMirties

Einu į baseiną ryte, o tai sau gali leisti tie, kurie nori sau leisti, dar bedarbiai ir, aišku, senjorai:) Po valandos plaukimo visada krentu į burbulinę sūkurinę vonią, kad raumenis padaužytų ir kūnas atsistatytų. Šį kartą su manim ja dalinosi gerai sudėtas, plika blizgančia galva ir ilgais riestais ūsais pensininkas. Man jis atrodė lyg pasakos herojus.

Aš žvilgsnio nenuleidau nuo jo, jis - nuo plaukimo takelio, kuriame tuo metu plaukė daug galimų jo buvusių klasiokių :) Užsimerkiau, jau lyg buvau užmigęs, kai išgirdau ramų: „atsiprašau galima?“ Į mūsų vyrišką kompaniją brovėsi dar vis gražių kūno formų, ryškiai mėlynu maudymuku moteris. Žinoma, raukšlės ant rankų negalėjo paslėpti jos tikrojo amžiaus. Mano pasakos herojus tiesiog nušvito ir pradėjo vieną nuoširdžiausių, mano gyvenime girdėtų, dialogų:

- Nuostabiai plaukėte.

- Ačiū.

- Žinot, visą gyvenimą dirbau sporto treneriu. Tokius dalykus matau, net sunkiai įmatydamas :)

Nusijuokė ir ji:

- Žinot, prieš 40 metų buvau ir medaliu plaukime apdovanota. Bet metai bėga...

- Manau, dar ir dabar daugeliui reiktų labai pasistengt norint Jus įveikt, - toliau komplimentus dalino ūsuotis. - Tiesa, aš Vladas.

- Veronika,- su vis dar nenukrentančia pamaloninta šypsena veide atsakė dama.

- Gal surizikuosiu, nes kiek čia mums liko to gyvenimo, kad praleist jo teikiamus šansus. Veronika, ar nueitumėte su manim kavos kol dar gyvi? ;)

- Jums pasisekė, Vladai, kad mano vyras jau 10 metų kaip miręs. Žinoma, kodėl gi ne ;) Tik praplauksiu dar kelis šimtus.

- Puiku, o aš pastebėsiu, nes tai džiugina mano širdį,- atsakė Jis.

Žinot, jie juokėsi ir atrodė laimingi, o man išbėgo džiaugsmo ašara. Tai buvo tiesiog nuostabu, o dar nuostabiau, kad jie man priminė, koks trumpas yra gyvenimas ir kaip mes turime jį mylėti, mylėti kiekvieną akimirką, kiekvieną duotą šansą, kiekvieną sutiktą žmogų ir svarbiausia - mylėti save. Būkit laimingi ir išnaudokit šią dieną, kad turėtumėte, norėtumėte tai atsiminti. Pasakykite myliu, tai nėra labai sunku.

#MeilėsIstorija

Pamenat istoriją apie baseine susipažinusius senjorus? Šiandien juos sutikau parke. Sėdinčius ant suoliuko ir geriančius arbatą iš geltono termosiuko. Jiems tikriausiai buvo keista, kai prie jų prisiartino treninguotas jaunuolis ir paklausė, ar gali prisėsti, nors aplinkui buvo pilna tuščių suolų. Krapnojo.

- Ar galiu jus nufotografuoti?- paklausiau, bet pats susigėdau tokio klausimo.

- Nereikia,- atsakė dama.

Vyras taip pat purtė galvą, kurią šildė ryškiai salotinė kepurė.
Papasakojau jiems, kaip mane ir Jus sužavėjo jų susipažinimas, net perskaičiau ką parašiau tąkart facebooke.

- Klausaisi pokalbių?- su šypsena veide paklausė Jis.

- Negalėjau kitaip, tai buvo nuostabu, o be to, sėdėjome vienoje vonioje,- atsakiau ir šypsena atgal. Vyriškis nusijuokė.

- O man labai patiko. Labai. Mes kaip filmo ar knygos herojai, Vladuk, žiūrėdama į tolį atsakė Veronika.

- Gal galiu tai persirašyti?- lyg grįžus iš prisiminimų, paklausė praeities plaukimo čempionė.

- Žinoma. Man net būtų malonu.

- Žinai, nuo tos dienos beveik neišsiskiriam,- tylą praskaidrino Vladas.

- Tik džiaugiuosi, kad nors leidžia vienai į tualetą nueit, nes tikrai nepaleidžia niekur,- mirktelėdama man akį pajuokavo Veronika. Juokėmės ir tai buvo tikrai nuoširdu, o jų santykius norėjosi stebėti ir gėrėtis.

- Pasirašyk,- pridūrė moteris ir bruko į rankas man seną, raudoną parkerį.

Pirmas mano parašas su prierašu „Jūsų meilės pranašas Simonas“.

Meilė nesirenka, Meilė ateina tada, kada ir turi ateiti, o įsivaizduojat kiek jie vienas kitam dar turi visko papasakot? :)

Nenorėjau ilgiau trukdyti. Atsistojau, atsisveikinau ir susitarėm susitikti baseine, o man nueinant ji jam skaitė jų susipažinimo istoriją, istoriją kurią jie kartu pradėjo kurti, o man pavyko užrašyti. Išlindo saulė. Nuostabus ruduo meilei.

#MeilėNemiršta

Pagaliau atsikračiau visų ligų ir galiu mėgautis sportu, baseinu ir sukūrinėm voniom. Po pusantro mėnesio išeiginių aš vėl tarp praeities plaukimo čempionų, tarp labiausiai laimingų žmonių žemėje, tarp žmonių, kurie savo gyvenimo patirtimi, nuoširdžia šypsena vis dar labiausiai mane įkvepia gyventi. Taip čia rytais vis dar renkasi senjorai ir aš :)

Kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet tie kurie neišvengiamai jaučia artėjančią mirtį, kurie su tuo susitaiko, staiga suvokia, kas iš tiesų turi vertę jų gyvenime. Visa kita, kam iki tol skirdavo savo laiką, energiją, tampa nebe taip svarbu. Iliuzijos išsisklaido ir aklumui ateina galas. Jie išdrįsta būti savimi be kaukių, nebijo išreikšti savo jausmų, patiria tai, ką nori patirti. Todėl man gera būti tarp senukų :)

Dairiausi ieškodamas matytų veidų ir mano akis iškart užkliuvo už sūkurinėje vonioje mirkstančio plikagalvio su dideliais ūsais personažo. Vladas, kaip ir pirmą kartą jį pamačiau, sėdėjo stebėdamas takeliuose plaukiančias galimai savo klasiokes.
Įlipau ir prisėdau:

- Laba diena, Vladai.

- Mes pažįstami?

- Na kaip ir... aaa... Aš klausiausi Jūsų ir Veronikos pokalbio ir kartą Jus sutikau parke.

- O sveikas, jaunuoli, kaip begyveni?

- Dabar puikiai. Ačiū. Vėl pradedu sportuoti, kiek galima sirgti :)

- Jo reikia pamilti save kuo anksčiau.

- Tiesa, o Veronika kur? Plaukia savo du šimtus?

- Veronika mirė.

Tai buvo toks tiesus atsakymas, toks tiesus smūgis man, kad aš net praradau kalbos dovaną. Praradau, nes nežinojau, ką turėčiau pasakyti. Ką reiktų pasakyti. Buvau lyg pasiųstas į nokdauną. Nusukau žvilgsnį į tolumoj plaukiančius senjorus. Girdėjau padažnėjusį savo širdies plakimą, kurį karts nuo karto užgoždavo paleidžiamas dušo srovės garsas. Atrodė, lyg manyje kažkas numirė, nors tą moterį mačiau tik du kartus. Juk kas sekundę pasaulyje miršta ne vienas žmogus, bet tai buvo kažkas kito.

- Ji žinojo, kad taip bus. Ji sirgo. Tiesiog vieną vakarą atsigulė, paskaitė kelis knygos puslapius, nes tik tiek galėjo dėl savo silpnų akių. Skaitymas kaip ir sportas, ji dėl to galėjo paaukoti viską. Užmigo ir ryte neatsikėlė.

- Labai užjaučiu.

- Čia reik pavydėt tokios mirties, o ne užjaust. Aš sau ir tokios linkiu.

Atrodė, kad jo veide įžvelgiau šypseną. Jis žiūrėjo į tolėliau plaukiančius sportininkus, nors aiškiai matėsi, jis kažkur kitur. Jo veidas šypsojosi ir buvo paskendęs prisiminimuose, o tai darė jį laimingu. Valandėlė tylos ir jis vėl tarė:

- Ji buvo nuostabi tiesa?

- Jūsų santykis buvo nuostabus, į Jus norėjosi žiūrėti ir žiūrėti, Jūs buvot meilės pavyzdys kiekvienam. Aš esu labai dėkingas, kad leidote man tai pamatyti ir suprasti. Laikykitės, Vladai.

- Ačiū, jaunuoli. Žinai, greitai mes su ja susitiksim ir neišsiskirsim niekada. Palauksim ir tavęs.

Jis nusijuokė ir mirktelėjo man akį. Tai tiesiog dar kartą patvirtino, kad mirtis turbūt nėra tokia baisi. Kiekvienas savaip ją įsivaizduoja, kiekvieno tikėjimas savitas. Tačiau net nesigilinant į religines interpretacijas, yra daugiau priežasčių manyti, kad mirtis - tai tik perėjimas į kitokią būseną, kitokią gyvenimo formą.

Manau, tai daug geriau nei tikėti, jog virsime tik dulkėmis. Todėl tokie žmonės, kaip Vladas, Veronika, mano močiutės, man tik patvirtina, kad gyventi tai mėgautis kiekvienu gyvenimo etapu. Kad gyventi - tai imti viską, ką jis duoda ir stengtis atsiriboti nuo to, kas gyvenime yra netikra.

Dirbtinai kuriami jaunystės ir jos pranašumų vertinimai, vien jie ir afišuojami, tartum senti būtų gėdinga ir baisu. Jei net filosofai darosi plastines operacijas ir bando išlikti jaunatviški, tai rodo, kad pasaulis iškrypo. Valdžia, ligoninių sistema, visi pasiteisindami patyliukais sako, kad jaunam žmogui reikia geresnių sąlygų, o senieji jau nugyveno savo gražiausius laikus.

Nesąmonė! Kai žmonių paklausi ar jie laimingi, „TAIP“ atsako kur kas daugiau septyniasdešimtmečių nei dvidešimtmečių, tad aš noriu padėkoti kiekvienam senjorui už tai, kad Jūsų dėka dar turime kruopelytę tikrumo ir nuoširdaus atvirumo... Ačiū.

Apkabinu. Simonas

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Penkiamečio tragedija: motina stojo ginti patėvio (41)

„Grasino įkišti pimpaliuką jam į užpakalį“, – toks kaltinimas buvo įrašytas byloje,...

Orai: pirmiau trumpi lietūs ir perkūnija, vėliau – įspūdinga šiluma

Artimiausiomis dienomis per šalį nuvilnis lietus, kai kur griaudės perkūnija, bus vos gaiviau....

Tėvo ligoninėje netekęs vyras: traktuoju tai kaip žmogžudystę ir aplaidų darbą (360)

Jūrininkas Tomas Zigmantavičius atostogų metu Klaipėdoje planavo atšokti artimųjų vestuves ir...

Dėl išskirtinės nuotraukos lietuvė tapo žinoma visoje Italijoje: mane tai papiktino (41)

Trejus metus Milane gyvenanti Gintarė Sutkevičiūtė vadina save sušių menininke. Ji kuria...

Lietuvių kelionė į Iraną: neleidžiama miegoti poromis, o viešbutyje karšta lyg dykumoje (83)

Mūsų šios dienos herojus – dar vienas iš pasaulio blogiukų – Irano Islamo respublika. Iranas...

Šalia Vilniaus įvyko didelė avarija: sužaloti 2 žmonės, viena vairuotojų girta atnaujinta 21.30 (62)

Magistraliniame kelyje A4 (Vilnius–Druskininkai), prie Paluknio miestelio, pirmadienio vakarą...

Oksana Pikul: Simas jau susirinko daiktus ir išsikraustė į Panevėžį (238)

Nuolatiniai išgėrinėjimai, nuo kelių dienų iki kelių savaičių trunkantys pasilinksminimai...

Tokio košmaro nė nesapnavo: nuomos nemokėjo, butą suniokojo, išsinešė viską (237)

Užsienyje gyvenanti Laura (vardas pakeistas, redakcijai žinomas – DELFI), grįžusi į nuomojamą...

Kas nutiktų, jei visi lėktuvo keleiviai prijungtų savo telefonus krautis? (13)

Šiuolaikiniai lėktuvai yra išties neįtikėtini technologiniai šedevrai. Tai – tarsi...

Tiesus kelias į „subobėjimą“ – sekso atsisakymas (18)

Bobos nėra lytis, nėra amžius, nėra kokia nors kita socialinė grupė. Tai sindromas. Diagnozė....