aA
„Nesibaigianti vasara“ – unikalus romanas, kurio centre – jauno vyro nepasisekusios meilės istorija ir jo nepaliaujamos socialinio, psichologinio, emocinio ir seksualinio intymumo paieškos.
© Fotolia

Įsikalindamas melancholiškoje meilės fantazijoje, knygos protagonistas apmąsto, ką jam reiškia įsimylėjimas, praradimas, gedėjimas, pasišlykštėjimas, pyktis – jausmai, nuo kurių priklauso jo ir jam artimų žmonių gyvenimai. Kaip išgyventi tave niekinančioje erotofobinėje visuomenėje? Kaip atsikratyti skausmo, kuris kyla iš tave supančios gėdinimo, slaptumo ir patyčių kultūros? Santūriai ir kartu atvirai papasakoti savo seksualinę istoriją.

Pateikiame ištrauką iš pirmojo lietuviško romano apie vyrų meilę ir seksą. Knygos autorius – VDU sociologijos profesorius Artūras Tereškinas, tyrinėjantis lyčių sociologiją, atsidėjęs popkultūros, vyrų, socialinės atskirties, mažumų grupių studijoms.

- - -

Atsibusti taip, kaip nubunda Christopherio Isherwoodo romano „Vienišas vyras“ (1964) herojus Džordžas, autoavarijoje praradęs savo partnerį. Tie, kurie neskaitė romano, prisimena dizainerio Tomo Fordo filmą tuo pačiu pavadinimu. Gulėti ir nepažinti savęs. Paliesti veidą, kuris atrodo visiškai svetimas. Rytas, namai, tačiau mano pirštai ant kaktos – ne mano. Svetimas alsavimas. Bet aš esu dabar ir čia. Ir man reikia keltis į darbą.

Man trisdešimt ketveri. Esu keistas, sunkaus charakterio, mandagus, nepaklusnus, daug kam abejingas, maištingas, išnykstantis ir vėl atsirandantis (kartais į draugų skambučius neatsiliepiu kelias savaites), skandinantis pyktį savyje, nusiviliantis ir nuviliantis. Mano geriausias draugas Rudolfas vadina mane tai iš vandens išnyrančia, tai vėl į jį nugrimzdančia šmėkla. Mano būdo žmonės – kaip iš anksto nuspėjamos katastrofos.

Būti vyru ir gėjumi – menka puota, kurioje dalyvauju tik aš pats. Kai man sukako dvidešimt aštuoneri, galutinai supratau, kad seksualiai mane traukia vyrai. Prieš tai mano meilių ir meilužių
sąraše buvo tik moterys, visos vyresnės bent trejais ar ketveriais metais. Pirmoji – ištekėjusi, netikėtai pastojusi nuo manęs, kai buvau aštuoniolikos. Eglės skambutis man į namus: „Tu tikras vyras...“ – „Ką tai reiškia?“ – „Aš nėščia, bet nesijaudink, viską sutvarkysiu pati.“ Po to ji dar pusmetį mane persekiojo maldaudama susitikti. Jos vyras gyveno Kaune, ji dirbo Kultūros ministerijoje Vilniuje. Po butą Naugarduko gatvėje, kurį man padovanojo tėvai, ji lakstydavo nuoga klykdama apie neištikimą vyrą ir nepaklusnų trejų metų sūnų. Paskui buvo Margarita, kuri mėgo dulkintis tik gerokai išgėrusi. Išmaukusi porą „Mimozų“, pigaus šampano ir apelsinų sulčių kokteilių, ji jodinėjo ant manęs nešvankiai keikdamasi: „Tu nususęs kuily, ar gali smarkiau!“ Išsiskyrėme jai emigravus į Angliją. Dar – Daiva, su kuria seksas buvo geriausias. Man labai patiko oralinis, galėjau ilgai ir kantriai laižyti, švelniai kandžioti, pirštais liesti jos didelį klitorį. Ji ištekėjo už turtingo verslininko ir išsikraustė į Klaipėdą. Dar Ilona, Rima ir Vilija.

Po paskutinio išsiskyrimo užsirašiau į privačią kliniką pas terapeutę. Ji iš karto man nepatiko. Anksčiau esu keletą sykių buvęs pats psichiatres antidepresantų. Metus gėriau vaistą pavadinimu „Trittico retard“, bet jis man visai nepadėjo: jokios cheminės reakcijos, tik sutrikęs virškinimas, didžiulis apetitas, priaugtas svoris. Nors kalbėti nemėgstu, pasakoju terapeutei apie tai, kad fantazuoju apie vyrus, kartais pasižiūriu gėjų pornografijos, nors santykių su vyru dar nesu turėjęs. Kai ji paklausia manęs, kas man svarbu gyvenime, pradedu verkti. Žiūrėdamas į laikrodį virš terapeutės galvos, matau, kad nesustodamas verkiu daugiau nei dvidešimt minučių. „Tai gal jūs gėjus?“ – klausia ji. „Nežinau kol kas...“ – „Mūsų sesija baigta“, – sako terapeutė. Labai trumpa drėgna valanda. Gerai, kad servetėlės nemokamos. Pro akinius violetiniais rėmeliais terapeutė dėbteli į mane ir ištaria: „Jums reiktų mažiausiai dvejų ar trejų metų terapijos. Aš jums netinku, bet siūlyčiau užsirašyti pas gydytoją Arnoldą Leknicką.“– „Gerai, pagalvosiu“, – sumurmu aiškiai suvokdamas, kad pas Leknicką neisiu. Heteroseksualūs vidutinio amžiaus psichiatrai vargu ar gali man padėti.

Dar pamiršau pridėti, kad daug draugų vyrų neturiu, geriausiu atveju keturis, ir tik vienas iš jų – gėjus. Tai tie, su kuriais pasikalbu ar susitinku bent kartą per mėnesį. Tiesa, kelios iš mano mylėtų moterų liko bičiulėmis, paskambina gimtadienio proga, pasveikina su Naujaisiais metais. Nemoku palaikyti ilgalaikių santykių, nes būna laikotarpių, kai žmonės man pasidaro nebeįdomūs. Geriausi draugai tai supranta ir į mano gyvenimą per daug nesiveržia. Kartais pagalvoju, kad visa tai dėl labai žemos mano savivertės ir nesugebėjimo atsiverti. Baimė būti pažemintam ir sužeistam stipresnė už norą būti išgirstam ir išklausytam. Retai skundžiuosi draugams, nes nenoriu apkrauti jų savo neviltimi, desperacija, pykčiu ir kitomis neigiamomis emocijomis. Nepasakoju jiems jokių šokiruojančių savo gyvenimo detalių. Tai, ką noriu pasakyti kitiems, rašau kompiuteriniame dienoraštyje, kurį esu pavadinęs „Meilės memuarais“.

Esu pesimistas. Ilgai maniau, kad optimizmas – naiviųjų narkotikas. Paskui suvokiau, kad dažnai jis – tik paprasčiausias priespaudos įrankis. Kaip yra rašiusi amerikietė Barbara Ehrenreich (2009, p. 388–389), nors esame įsitikinę, kad tironai mus valdo padedami baimės (slaptoji policija, kankinimas, kalinimas, trėmimas), negailestingiausi autoritariniai režimai reikalauja iš savo gyventojų nuolatinio optimizmo ir džiaugsmo. „Mąstyk pozityviai“, – feisbuke mane vilioja žinomos koučingo žvaigždės. „Užsirašyk į mano kursus „Kaip pakeisti gyvenimą?“ – kvietimas įkrenta į mano elektroninio pašto dėžutę. Kam tie tironai, kai visa dabartinė kapitalistinė kultūra kviečia džiaugtis ir optimistiškai šokinėti į viršų po kiekvienos sunkiai išgyventos dienos.

Net ir tada, kai apdujęs nuo antidepresantų visą dieną guliu juodo metalo lovoje su juodu šilkiniu apklotu, kai žaliuzės tvirtai užtrauktos, o mano nerimas, apgaubiantis miegamąjį, įsilieja į naujai perdažytus radiatorius ir gelsvas medines duris, net ir tada svajoju, kad man pavyks nugalėti save, kad išsikapanosiu, kad mano traukinys nenulėks nuo bėgių.

Atpažinti save sunkiausia. Išsilaisvini tada, kai supranti ne tai, kas tu esi, bet kuo norėtum būti. Nekenčiu savęs, dažnai kartoju sau. Bet ši neapykanta – mano istorijos dalis. Aš – fantazmas, netikro asmens dirbinys, kurio venomis teka ne kraujas, bet bjaurėjimasis savimi.

Draugai kaltina mane cinizmu. Kodėl ciniškai kalbi apie save? Kodėl neskambini man, cinike?! Ar tu vis dar vienas? Kur išbarstei savo užuojautą?

Taip, esu cinikas, ciniškas romantikas, depresyvus realistas. Bet nesu išskirtinis. Sociologės Evos Illouz manymu, cinizmas– šiuolaikinėse kapitalistinėse visuomenėse vyraujanti jausmų struktūra (Illouz 2007, p. 89). Ji ne tik verčia mane šaipytis iš paties savęs, bet ir prisiversti daryti tai, kas rizikinga. Ciniškumą pateisina rizikos prievarta. Rizikuoju užsikrėsti savo pažįstamų priekaištais, bet numoju ranka: kol jūs svarstote apie mano cinizmą, aš masturbuojuosi savo buto darbo kambaryje atsainiai žiūrėdamas meniškai pornografinį Bruce'o LaBruce'o filmą „Avietinis Reichas“ (The Raspberry Reich, 2004). Peniai ir automatai, terorizmas ir homoseksualumas, seksologas Williamas Reichas ir vartotojų visuomenė, revoliucionierius Che Guevara ir bankų apiplėšimas: „Revoliucija yra mano partneris!“, „Dulkink mane revoliucijos labui!“, „Iš miegamųjų į gatves!“ Ciniškai nusišypsau išgirdęs šūkį: „Masturbacija yra kontrrevoliucinis veiksmas!“ Kaip ir orgazmas, kurį netrunku pasiekti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

(Ne)Grįžtu. Į Airiją išvyko jau sulaukusi 50-ies: geriau nei čia savo pensijos net neįsivaizduoju į šalį plūsta vyresni lietuviai (35)

„Gerai, išgersime kavos“, – pasigirsta žodžiai už nugaros Monaghano, miestelio Airijoje,...

Vyriausybė galutinai apsisprendė, kaip kovos su kainomis: „vaučeriais“ naudosis ne visi papildyta 15.05 val.  (320)

Vyriausybės pasitarime pristatytos paruoštos ministerijų priemonės, kaip kovoti su augančiomis...

Fausta Marija Leščiauskaitė. O jeigu nedaužė, bet santykiai nebuvo laimingi? (40)

„Mes gimėme laikais, kai sulūžusius daiktus buvo įprasta taisyti, o ne išmesti“ – tokios ir...

Kokios pensijos galime tikėtis: ką daryti, kad netektų skursti? (3)

Savaitgalis Druskininkų sanatorijoje, atostogos saulėtoje Ispanijoje, popietės su anūkais vandens...

Neeilinis smurtas prestižinėje Kauno gimnazijoje: apsiginklavęs mokinys daužė paauglį papildyta policijos pranešimu (130)

DELFI pasiekė informacija, kad vienoje prestižinėje Kauno gimnazijoje mokinys kastetu daužė kitą...

Taiso neblaivių vairuotojų pamėgtą įstatymų spragą – pernai ja pasinaudojo ne vienas (19)

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas (TTK) trečiadienį pritarė įstatymo pataisų paketui,...

Ministrė Petrauskienė už uždarų durų sėdo prie derybų stalo su profesinėmis sąjungomis (32)

Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė sukvietė profesinių sąjungų vadovus į...

Įsileidus Kremlių – tragedija: neįsivaizdavome, kad žmonės bus žudomi vidury baltos dienos (414)

Lygiai prieš penkerius metus prasidėjo Ukrainos Orumo revoliucija – Maidanas . „Tai buvo...

Ruoškitės – prekybos centrai paskelbė išpardavimų savaitgalį: stilistė patarė, ką pirkti ir į ką nė nežiūrėti (44)

Juodasis penktadienis – ta diena metuose, kai visi šiek tiek išsikrausto iš proto. Arba ne. Bet...