Jie sugebėjo būti kartu daug metų. Kai pirmasis laikinai atsitraukė, širdy palikęs didžiulę tuštumą, ją užpildė antrasis. Eilėraščiais, rožėmis, dėmesiu kantriai kūrė mane tarsi šlapią laužą.
Mano Princas ant balto žirgo liko mano svajonėse. Šalia buvo realus vyras, kuris ėmė deginti kaip ugnis. Kadangi buvau labai jauna, tik 16, tie jausmai labai baugino. Mūsų meilė liko tik dvasinė, nors tai kainavau daug pastangų. Tirpau šalia jo tarsi vaškas. Tačiau jam reikėjo moters. Dabar tai suprantu... Jis buvo vyresnis už mane - kiek gi galima žaisti?
Nepatenkinęs savo aistros Kazanova dingo, net neišdrįsęs atsisveikinti. Mane tai sugniuždė. Laukdavau jo laiškų ir telefono skambučių dar ilgai.
Grįžo Princas. Taip paprastai, tarsi nieko nebūtų buvę. O aš jau buvau padalinta pusiau. Nežinojau, kur mano jausmai. Mano ugnis buvo išėjusi su anuo.
Ilgai dar draskiausi, tačiau apsisprendžiau būti kartu. Kol savyje palaidojau mane palikusį, praėjo daug metų. Bet dar ir dabar, po 20 metų jis sugrįžta sapnuose. Ryte nerandu vietos - labai nemalonu kapstytis jausmų kapinėse... Ypač kai šalia miega Princas.
Meilė negailestinga. Gali ją užkasti giliai ir apraudoti milijonu raudų. Bet iš savęs neišrausi.
Inga
*******************
Šis rašinys yra atsiųstas konkursui „Mylėjau du, o teko pasirinkti vieną“. Kviečiame dalyvauti ir jus!
