Vaikystėje buvau labai geras, stambus, gerai besimokantis, paklusnus vaikas. Visada ir visur stengiausi visiems įtikti. Tėvai neturėjo su manimi jokių problemų.
Būdama 17-os metų pamilau vaikiną. Maniau, kad nesu verta meilės ir mūsų santykiai nutrūko. Tada nepasitikėjau savimi ir maniau, kad aš jam tik žaisliukas, tačiau vėliau, po 20 metų, suvokiau, kad buvau jam svarbi. Nutrūkusius santykius išgyvenau labai skausmingai, tad uždraudžiau sau mylėti.
Greit po išsiskyrimo sutikau kitą vyrą, ištekėjau. Tekėjau jauna, vos 18 metų, norėdama pabėgt nuo tėvų priežiūros (jie buvo griežti), nuo buvusių jausmų, norėjosi savarankiškumo. Dar prieš vestuves suvokiau, kad nenoriu tekėti, bet nedrįsau to išsakyti garsiai, nenorėjau nieko skaudinti. Po vestuvių labai norėjau išsiskirti, tačiau to negalėjau padaryti, nes buvau tikinti.
Su vyru buvom be galo skirtingi. Jis vos baigė profesinę mokyklą, niekuo nesidomėjo, nieko nesiekė, pastoviai girdėdavau iš jo, kad mes vargšai, ir tokie būsime visada. Aš su pagyrimu baigiau magistrantūrą, sėkmingai dirbau, uždirbdavau mums abiems. Gimė vaikai. Susitaikiau su tuometine situacija ir gyvenau su nemylimu žmogum. Tempiau ant savo pečių viską: namus, vaikus, darbą… Tačiau krizė, pinigų trūkumas, sunki vaiko liga, o gal 40-asis mano gimtadienis viską apvertė aukštyn kojom…
Po vaiko ligos diagnozės palūžau. Porą metų verkiau kiekvieną dieną. Nieko nebenorėjau, nustojau domėtis aplinkiniu pasauliu, savimi, pradėjo nesisekt darbe, nebegalėjau pakęst savo vyro. Net buvimas šalia jo pykino.
Tuomet apie savo jausmus man prabilo tikras mano pusbrolis. Jis teigė, kad jautė man kažką nuo pat vaikystės. Man jis taip pat buvo vyro idealas, protingas, nuoširdus, ramus. Dar ankstyvoje jaunystėje pajutau jam ir fizinę trauką, tačiau bėgau nuo jausmų jam, neleidau sau mylėt, nes tokie santykiai man atrodė neleistini. Dabar mūsų nuoširdus bendravimas su aistros protrūkiais trunka pusantrų metų. Tačiau mes ne tik giminės, bet ir turintys šeimas.
Bendraudama su juo atsigavau, pasikeičiau, vėl atsirado gyvenimo džiaugsmas, bet… Jaučiu, kad negaliu gyvent be jo… Myliu… Myliu tikrai, nuoširdžiai, stipriai… Tie jausmai tokie stiprūs, kad nebegaliu jų valdyt. O jis… nežinau… Tai kalba, kaip norėtų būt su manimi, kad jam esu svarbi, kad siekia artumo… Tai pradeda kalbėti apie kitas moteris savo gyvenime… Tai aiškina, kad mes negalime būti kartu, kad to nesuprastų mūsų vaikai, giminės. O kartais kalba apie savo sunkią ligą ir bijo, kad tai trukdys mums būt laimingiems. Kartais užsimena apie išėjimą iš šio pasaulio, nes nebesitiki rasti čia laimės: nevykusi santuoka, pastovūs fiziniai skausmai. Jo abejonės, svarstymai mane veda iš proto. Bandžiau nuoširdžiai kalbėti, išsakiau savo jausmus, tačiau konkretaus atsakymo taip ir negavau. Kas toliau?
Su vyru gyvent nebegaliu. Su pusbroliu norėčiau būti, bet jis abejoja. O gyvenimas bėga. Toje kančioje užstrigau ir nebegaliu išeit. Padėkit, bijau, kad ir aš galiu pakelt prieš save ranką (mūsų giminėje yra ne vienas savo noru išėjęs iš gyvenimo, todėl labai bijau). Bandžiau savo problemas spręsti taip:
1. Stengiausi su mylimu žmogum išsiskirt, jis nepaleido. Bandžiau tyliai išeit, bet skausmas vėl grąžindavo atgal.
2. Galvoju apie skyrybas su vyru ir išsiskyrimą su pusbroliu. Kartais manau, kad gyvenime dar sutiksiu vyrą, kurį pamilsiu kaip pusbrolį ir jis mane pamils. Gal vieną meilę pakeisiu kita, gal tai man padės išsivaduoti iš skausmo? Santykių ieškoti neišsiskyrusi negaliu, eičiau per save.
3. Bandžiau gilintis į save, rasti harmoniją, ramybę savy, bet nepavyksta, nes visas mano gyvenimas, tai laukimas jo skambučių, žinučių, susitikimų.
Man labai blogai. PADĖKIT!!
Gintarė