Žiupsnelis kantrybės
„Nesutikčiau su teiginiu, kad meilė trunka trejus metus. Manau, tai naujųjų laikų žmonių bandymas pateisinti trumpalaikes meiles. Natūralu, kad susituokus atsiranda daug kliūčių ir išbandymų. Bėda ta, kad šiandieninė karta viską nori turėti labai greitai ir nepuoselėja vieno iš didžiausių ir seniausių lietuvių bruožų – kantrybės. Be jos neįmanoma tinkamai mylėti. Kantrybės stokos nenorėčiau teisinti nei technikos, nei apskritai civilizacijos sparčiais vystymosi tempais. Galbūt labiau – patogumų ieškojimu. Praėjusio amžiaus septintajame–aštuntajame dešimtmetyje Lietuvoje pradėjo augti didieji miestai.
Žmonės, ieškodami šiltų būstų bei tariamai lengvesnio gyvenimo, iš kaimo kėlėsi į miestus. Galbūt per šį gyvenimo virsmą jie nesugebėjo iš tradicinės savo tėvų aplinkos perimti tvirtos šeimos sampratos ir kantrybės. O mokytis jos iš šiandieninės visuomenės ypač sunku. Juk aplinkui girdime, kad viską galime gauti čia ir dabar, esame raginami skausmą ir vienatvę numalšinti įvairiomis pramogomis ir jokiu būdu nieko nelaukti, tik imti, jei įmanoma – nieko neduodant atgal.“
Nebeberti karčiųjų pipirų
„Mūsų su vyru nesusikalbėjimai, daugiausia dėl etnografinių skirtumų, prasidėjo galbūt trečiaisiais santuokos metais. Aš kilusi iš Dzūkijos, Lazdijų rajono, o vyras – iš priešingo Lietuvos regiono, Pakruojo rajono pakraščio. Tad skyrėsi ir į šeimą atsineštos vertybės bei požiūris į kai kuriuos gyvenimo dalykus. Išbandžiau įvairius konfliktų sprendimo būdus. Iš pradžių man, kaip ir daugeliui moterų, atrodė: jeigu sunkiu momentu parodysiu vyrui ašaras, jis nusileis, paguos.
Tačiau vėliau pamačiau, kad silpnumo demonstravimas nėra tinkamiausia priemonė paskatinti vyrą rodyti dėmesį moteriai. Vėliau intuityviai ėmiausi kito būdo: stengiausi vyrui pasakyti, kas man nepatinka. Netrukus pamačiau, kad ir tai nepagerina santykių. Supratau, kad kritikuojamas žmogus niekada gerai nesijaus šalia manęs. Bene efektyviausią priemonę retkarčiais iškylantiems nesutarimams spręsti atradau artėjant trisdešimties metų santuokos sukakčiai. Būtent tada jau buvau išmokusi kartais nutylėti tai, kas nepatinka. Neaštrinti situacijos, atsitraukti ir viską kuriam laikui palikti, kad nurimtų, o tik paskui spręsti.“
Trys šaukštai meilės – vaikams
„Santuokoje gyventi ir būti kartu turi norėti abu žmonės. Abu privalo daryti viską, kad esančiajam šalia būtų gera. Labai svarbu sugebėti laiku atsisakyti savo egoizmo, pagalvoti ne tik apie sutuoktinį, bet ir apie vaikus. Jeigu norime, kad jų santuokinis gyvenimas būtų sėkmingas, jau augdami vaikai turėtų matyti gražų ir šviesų tėvų pavyzdį: kad tėvai yra vienas kitam reikalingi ir kad vaikai reikalingi tėvams. Tai leidžia vaikams jaustis šiame pasaulyje saugiems ir labiau pasitikėti savimi.
Deja, dirbdama mokykloje matau labai skaudžių situacijų, kai vienas iš tėvų ar netgi abu išvyksta dirbti į užsienį. Kokios nevaikiškos moksleivių akys ir koks begalinis liūdesys jose dėl nežinios, kada vėl tėvus pamatys. Mes abu su vyru be galo džiaugiamės, kad visas mūsų ketvertukas gyvena Lietuvoje, neskuba ilgesnio pinigo ieškoti ten, kur „saldainiais lyja“. Augindami ir kiek galėdami papildomai lavindami visus keturis mūsų vaikus, visąlaik skatinome juos ieškoti savęs. Ir neapsirikome – visi užaugo mąstantys, tvirti ir pasitikintys žmonės, žinantys, ko nori iš gyvenimo. Tad šiandien suvokiame, kad brangiausias gyvenimo turtas – vaikai ir sveikata.“
Stiklinė pastovumo
„Santuoką pirmiausia stiprina noras ją išlaikyti. Taip pat suvokimas, kad kur belėksi, kur beeisi, visur ta duona su druska. Atsiradus nesutarimų labai greitai galima išdraskyti šeimą.Tačiau gyvenimo dėsnis „nuo vilko – ant meškos“ veikia. Retai kada kam su kitu žmogumi pavyksta būti laimingesniam. Aš jaučiuosi daug tvirtesnė ir vertingesnė, sugebėdama visą gyvenimą gyventi su tuo pačiu vyru, vienu visų mano vaikų Tėvu. Kartais ieškome, trokštame to, kas nepasiekiama, ir galvojame, kad būtent tai mus padarys laimingus. Dažnai laimę piešiame kaip kažką nepaprasto, būtinai kažkur ant aukšto kalno. Tikime, kad jeigu pavyks į jį įkopti ir tą laimę pasiimti, gyvenimas bus kitoks. O juk viskas kur kas paprasčiau. Laukti vienas kito grįžtančių namo po darbų ir būti kartu, ar tai nėra laimė?“
Litras buvimo kartu
„Geriausiai mūsų vaikus auklėjo buvimas kartu, rūpestis ir atsakomybė už vienas kitą. Vien tai, kad vyresnieji, dar būdami pradinukai, vieningai nusprendė, kad mažosios sesutės Ringailės neleis į darželį, jau daug pasako. Taip ji ir užaugo tuomet pamainomis besimokiusių brolių ir sesės Šarūnės, o per išeigines, kai aš būdavau darbe, tėčio globojama.
Šiandien mūsų vaikams mieliausios vaikystės nuotraukos, kuriose įamžinti bendri gimtadieniai, šv. Kalėdų ar Velykų šventės, išvykos po Lietuvą. Beje, nuo tų laikų, kai susispausdavome į žiguliuką ir kur nors riedėdavome, visi ir esame apsikrėtę kelionių virusu. Tik dabar jau suaugusių vaikų maršrutai gerokai sudėtingesni, tolimesni. Kartais ir mus su vyru kokia proga jie palepina galimybe pasiirstyti jachta po Galvę ar kelioms dienoms nuskristi, pavyzdžiui, į Berlyną. Kurį laiką mėgtas ir visų labai lauktas išvykas į Operos ir baleto teatrą prieš Kalėdas mums vėl priminė Kalėdų Senelio atsiųsti bilietai į operetę „Vienos kraujas“. Ir reikėjo tik pamatyti, kokie buvo gražūs mūsų vaikai, kai per pertrauką ratu apsėdo kone visą bufetą. Mat dabar šalia buvo dar ir jų antrosios pusės.“
Apie Lapinskų šeimą
Vyras Jurgis, nors įgijęs aukštesnįjį statybininko išsilavinimą, jau beveik 24 metus dirba Panevėžio geležinkelio stotyje.
Sūnus Linvydas, šiemet birželį švęsiantis trisdešimtmetį, dirba baldų gamybos versle.
Dukra Šarūnė, 28-erių, pernai vasarą atšoko vestuves su išrinktuoju Ramūnu. Dirba Prezidentūroje Vilniuje valstybės tarnautoja. Prie šachmatų lentos yra gynusi mokyklos, miesto ir Lietuvos garbę įvairiuose čempionatuose ir varžybose.
Sūnus Justinas, kaip ir jo žmona Jurgita, pernai atšventė gražią 30 metų sukaktį. Baigęs žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, kūrybiškai susiejo humanitarinį išsilavinimą su informacinėmis technologijomis, dirba verslo srityje. Puikiai fotografuoja – kadaise buvo jauniausias Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.
Dukra Ringailė – Vilniaus universiteto trečiakursė, iki kaklo įklimpusi į chemijos mokslų labirintus.
Vienas didžiausių jos pomėgių yra grožinė literatūra.
Anūkai – devynmetis Jokūbas ir ketverių Adomas, sūnaus Justino vaikai.
7 patarimai, kaip griauti savo santykius su vyru
1. Nuolat garsiai lyginkite savo vyrą su draugių, kaimynių bei giminaičių sutuoktiniais.
2. Nekęskite jo tėvų, giminaičių, draugų.
3. Auklėkite sutuoktinį. Kai tik galite, priminkite, koks jis netobulas ir kokius savo trūkumus turėtų pakeisti.
4. Kontroliuokite viską, ką jis daro: kaip remontuoja čiaupą, kabina paveikslą, plauna indus.
5. Neleiskite vyrui turėti asmeninės erdvės. Griežtai uždrauskite žvejybą ir krepšinio rungtynes su draugais. Jis turi būti tik su šeima!
6. Visada aukokitės ir niekada nepamirškite priminti, ką dėl jo padarėte.
7. Pavydėkite savo vyro visoms moterims, taip pat ir jo seseriai, mamai bei močiutei.
Lionė ir Jurgis Lapinskai jau 32 metus kartu...
