Gyvenimas kartu buvo didelis išbandymas, abu esame labai ugningo charakterio, greitai užsidegame, kartais prisakome daug neapgalvotų žodžių vienas kitam, dėl kurių po to gailimės. Tiesa, aš visų šitų situacijų pradininkė, dažnai nesugebu sulaikyti liežuvio už dantų, tačiau manau, tai ištaisoma, kai tikrai žmogų myli.
Be viso ko, jis nusprendė mane palikti, kad ir kaip myli, bet paliko. Susikrovė daiktus ir išėjo, žinoma širdis dužo į šipulius.
Sunku ir jam buvo, ilgą laiką negalėjome susitaikyti su išsiskyrimu, susitikdavome, kalbėdavomės, tačiau vieną dieną viskas nutrūko.
Nebendravome ir nežinojome nieko vienas apie kitą porą mėnesių, tačiau naujųjų metų išvakarėse jis man parašė, lyg niekur nieko pakvietė susitikti, ir kitą dieną mes tai padarėme, nekalto puodelio kavos, bet išėjo taip, kad susitaikėme. Apibrėžėm tam tikras ribas, kaip negalima elgtis, ko nedarysime, ko nekalbėsime, ir pasiryžome pradėti santykius iš naujo.
Iš pat pradžių buvo labai gražu, visa meilė atgijo, abu švytėjome ir mylėjome vienas kitą kiek tik įmanydami, tačiau vėl prasidėjo pykčiai... bet pykčiai visai dėl kitų dalykų, dėl dar nereikšmingesnių, kurie dėjosi, dėjosi ir susidėjo - sprogo. Tie dalykai - pavydas, nepasitikėjimas, prikaišiojimai. Ir vėl - iš mano pusės. Nors iš esmės, neturėjau jokio pagrindo to daryti, nebuvo jokių priežasčių, viskas buvo tiesiog mano galvoje.
Vis galvodavau ir bijodavau, kaip jis susipažįsta su kitomis, kaip jo bendradarbės gali paveikti mūsų santykius, o galbūt jį, dažnai jam tai prikaišiodavau. Klausdavau, kur jis, tikėdavau jo atsakymais, tačiau giliai širdy vėlgi bijodavau, kad galbūt jis su kita. Nors, kaip ir minėjau, nebuvo tam visiškai jokio pagrindo.
Sveiku protu suprantu, kad visa tai galėjo iššaukti skyrybas, nes viso to buvo per daug, stengiausi save valdyti, bet man tai sekėsi labai palengva, kol vieną dieną, nieko pikto ir blogo nelinkėdama, pasakiau tai, kas jam pasirodė didžiausias priekaištas ir nepasitikėjimas, nors to net nebuvo. Jis pasiuto, pasakė, jog nenori tokių santykių ir pasiduoda.
Šiaip ne taip įkalbinau palūkėti porą dienų nebendravus, ir tada susitikus viską išsiaiškinti. Giliai širdy žinojau, kad susitikę išsiskirsim, tačiau turėjau mažą viltį, jog liksime drauge, tačiau ta viltis nepasiteisino. Taip ir baigėsi dvidešimties mėnesių draugystė, dėl kurios labai išgyvenu, ir nežinau ką daryti. Neišeina susikaupti, mokslams neatrandu laiko, nes mintyse tik jis, ir niekas kitas.
Ar verta man ir toliau dėl jo stengtis? Kodėl turėjome išsiskirti mylėdami vienas kitą... dar tą susipykimo dieną, tiek daug gražių žodžių sakė, sakė kad myli, prisiekinėjo. Aš tikėjau. O prieš išsiskirdami stovėjome vienas prieš kitą plyštančiom širdim, ir tarėme vienas kitam sudie. Aš norėjau viską taisyti, tačiau jis teigė, kad pavargo, ir nebenori... nors myli. Ką tokiu atveju daryti? Ar įmanoma viską sugrąžinti, ar reikia tiesiog viską paleisti?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Skaitydama jūsų laišką regiu, jog meilę suvokiate kaip labai stiprią jėgą, kuri gali nugalėti bet ką. Gal net pateikdama jai kuo sudėtingesnius išbandymus, bandote suvokti jos tvirtumą. Meilė išties stiprus reiškinys, tačiau ta stiprybė yra ne jausme ar gražiuose išgyvenimuose ir dėl to visai verta pasitikrinti, kaip iš esmės suprantate tarp vyro ir moters užsimezgančius santykius.
Jūsų laiške man iškyla dvi temos, kurias čia ir norėčiau paliesti. Taigi pirmoji - meilės sąvokos naudojimas gyvenime. Šiek tiek teorijos... Meilė kaip tokia yra kintantis ir augantis išgyvenimas. Dar tiksliau, tai, ką mes dažniausiai vadiname meile, yra labiau įsimylėjimas, potraukis, susižavėjimas.
Žodžiu kai kas, kas yra labai gamtiško, tikrai pilna pačių gražiausių jausmų, potyrių ir spalvų, kurios sukuria amžinybės, tobulo atitikimo, neaprėpiamo džiaugsmo iliuziją. Rašau iliuziją, nes tai labai trumpas laiko tarpas, po kurio ateina kitas – žvalgytuvių laikas.
Jo metu du žmonės vis labiau tampa savimi ir vis labiau regi vienas kitą. Tai išties labai nelengvas metas, mat būtent čia iškyla klausimas ar aš noriu, ar aš galiu būti su šiuo žmogumi. Čia daugiau žvelgiame į kitą asmenį ne kaip į vertybę savaime, bet kaip į tą, kuris mums kažką gali suteikti, duoti, praturtinti, apdovanoti ir panašiai.
Labai nemaža dalis, net ir sąlyginai perėję į kitą – pasirinkimo etapą, taip ir lieka santykyje, kuomet kitas yra vertingas tol, kol teikia kokią nors naudą. Žinoma, jame taip pat yra visko, tame tarpe ir pasitenkinimo vienas kitu, tačiau siekis, kad kitas gyventų mūsų norais, mūsų planais, mūsų sunkumais, neretai tampa varginantis ir vis sudėtingiau išgyvenamas. Kaip ten bebūtų, šis pojūtis taip pat daugelio autorių (R.May, M.S.Peck) yra įvardinamas kaip savinimasis, kito patalpinimas savyje, bet dar ne meilė.
Meilė prasideda sprendimu būti su konkrečiu žmogumi. Būti ne tik dėl savęs, bet ir dėl jo paties. Matant koks jis yra, priimant, kad visaip dar gali būti, remiantis ne grožiu ar gėriu, kurį du žmonės išgyvena kartu, tačiau gana reginčiu žvilgsniu, jog vyro ir moters gyvenimas yra pilnas iššūkių, sužeidimų, kurie tampa ne tik kito, bet ir mano. Kad būtų aiškiau, meilė nėra rožinis jausmas. Meilė yra pasirinkimas eiti į santykį, per kurį vienas kitą vyras ir moteris gali gydyti, kurti, išlaisvinti. O tai dažniausiai labai nelengvas procesas.
Taigi jūsų atveju aš regiu jus antrame etape, kuomet noras būti kartu yra tikrinamas su klausimu ar aš galiu būti kartu. Ir čia vargiai galima kaip nors apeliuoti į kito silpnumą, neatsakingumą ir panašiai, nes šis laikas ir yra būtent tam: klausimui ar aš noriu būti su tuo, ką matau, girdžiu ir patiriu. Panašu, kad jūsų draugui tai yra sudėtinga. Net jei labai norėtųsi galvoti, kad meilei priklauso nugalėti viską, šiame etape ji dar nėra pakankamai užaugusi, kad iš esmės tai galėtų.
Kita tema, kurią man norisi paliesti, yra patirtis, kurią jūs išgyvenote santykyje su mylimu žmogumi. Tikiu, kad dabar yra be galo skaudu ir liūdna, kad taip svarbi draugystė nutrūko, visgi ji leido jums pažinti save. Pamatyti savo nerimą, baimes, nepasitikėjimą ir nesaugumą, kuris tampa gyvas ir apsunkina buvimą dviese. Tai išties yra dovana ir galimybė klausti iš kur tai? Apie ką tai? Labai tikėtina, kad tie patys dalykai pasireikš ir kituose santykiuose, dėl to bandymas geriau save pažinti ir atrasti nesaugumo šaltinį yra tikrai labai reikšmingas elementas jūsų gyvenime.
Gali būti, jog jaučiate nusivylimą, kad jus mylėjęs ir vis dar mylintis asmuo nepadėjo jums savo buvimu išeiti iš sudėtingų jausmų. Visgi pabandykite paklausti savęs, ar esate pasiruošusi pati sau padėti tai padaryti? Nėra lengva susidurti su vidiniais sunkumais, juo labiau, kai jie yra svetimi, vargiai suprantami ir dar liečia paties ne pačias maloniausias puses.
Taigi meilė yra galinga, kuomet iki jos yra užaugama arba pasirenkama iki jos augti kartu, suvokiant jos esantį jaunumą ir nepajėgumą. Tačiau leisti save pasirinkti yra ir jūsų atsakomybė. Jūsų savęs pažinimo, gydymo ir atvirumo darbas, kurį nuveikus galėsite greičiau pamatyti kitą kaip kitą, o ne kitą, kaip savo dalį, reikalingą tik dėl jūsų pačios.
Vaida
Rekomenduojama literatūra:
M. Scott Peck. Nepramintuoju taku. 2009 m.
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
