Ištekėjau jauna, 22 metų. Vyras atrodė puikus – geras, paslaugus, gražus, toks, apie kokį svajoja daugelis merginų. Susilaukėme trijų vaikų, ir, kaip ir atrodė visiems aplinkiniams, buvome tobula, mylinti šeima. Deja, toks tebuvo išorinis paveikslas, viduje viskas buvo daug labiau komplikuota, nors apie tai niekas nekalbėjo, nors gal ir žinojo.
Vieną dieną netikėtai sulaukiau buvusio klasioko žinutės. Jis tiesiog pasiteiravo, kaip aš gyvenu, kuo gyvenime užsiimu. Jis pasakojo, kad emigravo į užsienį ir labai ilgisi senųjų laikų. Tiesiog, matyt, jį užpuolė nostalgija ir malonūs prisiminimai apie mūsų jaunatvišku entuziazmu tryškusią meilę. Ir tai, ne paslaptis, man suvirpino širdį. Ir tai buvo didžiausio pavojaus mano šeimai pradžia.
Jo žinutės dažnėjo, ir man tai buvo puiki proga pasinerti į malonius pokalbius pamirštant šeimos buitį, darbą ir kasdieninius reikalus. Nežinau, kodėl tuo metu to nesustabdžiau, turbūt dėl to ir išyra daugelis santuokų. Silpnumas, malonumų troškimas mus užvaldo. O kelio atgal nebėra.
Labai troškome vienas kitą pamatyti. Man beliko planuotis kelionę į užsienį. Buvo su draugėmis suorganizuotas neva apsipirkimo savaitgalis Londone. Ir tai galutinai man susuko galvą, jis užvaldė mane, nes patirtos akimirkos, atrodė yra nuostabiausios pasaulyje. Tų kelionių buvo ne viena. Ir jį neoficialiai buvo galima vadinti mano antruoju vyru.
O šeimoje gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Buvom normali, vaikus auginanti šeima. Nežinau kaip ar kodėl, bet vyras jokių įtarimų nepareiškė, rūpinosi manimi ir vaikais. Tik aš supratau, kad jo visiškai nebemyliu. Bet palikti negalėjau, nes vaikams reikėjo mamos ir tėčio. Griežtai nusprendžiau, kad liksiu šeimoje, ir lauksiu, lauksiu galimybės gyventi su juo. Tai truko daugiau nei dešimtmetį, mūsų istorija, turbūt verta romano, ir aš jo sulaukiau.
Įvyko skaudžios skyrybos, negaliu spręsti, kada jos būtų buvę mažiau skausmingos, ir apskritai, ar yra kas nors vaikams skausmingesnio, kai tėvai suka skirtingais keliais. Vaikai buvo paaugliai, kai išsiskyrėme, jie liko gyventi su manimi, o mano naujasis gyvenimo vyras jiems jau irgi nebuvo svetimas, nes keletą metų jį pažinojo ir bendravo kaip su geriausiu mano draugu.
Norėtųsi, kad ši istorija turėtų gražią pabaigą...„Jie gyveno ilgai ir laimingai...“ Deja, po poros metų fortūna nuo mūsų nusisuko ir nesutarimai ir barniai nužudė mūsų aistrą ir pagarbą vienas kitam. Gal tai buvo Dievo rykštė, neatmetu tai. Tiek metų laukta ir kankintasi, atrodo, dėl kelių metų gyvenimo kartu. Mes išsiskyrėme. Atsisakyti nepakeliamų santykių lengviau, nei juos pakęsti. Kartais į pasaulį žiūrime užrištomis akimis ir nevertiname to, ką turime šalia. Bet, jei žinotumėm kur griūsim, pasidėtume pagalvę. Deja.. Tuo gyvenimas ir įdomus. Jį turbūt reikia mokėti gyventi.
Vilma
Šis rašinys yra konkurso „Mūsų meilės istoriją perrašė trečias asmuo“ dalis. Kviečiame dalyvauti ir jus!
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
