Ištrauka iš Elinos Zelčanės knygos „Moters prigimties paslaptis. Išsivaduokite iš perfekcionizmo gniaužtų ir ženkite meilės link“.
© Shutterstock nuotr.

Taip jau susiklostė, kad būtent aš esu traukiantis garvežys. Nors anksčiau maniau, kad mano aktyvumą lemia lėtas vyro būdas, pastaruoju metu supratau, kad niekas manęs neverčia būti garvežiu. Pati pasirenku. Kuo daugiau savęs atiduodu santykiams, tuo vertingesnė ir reikalingesnė jaučiuosi. O kuo esu reikalingesnė, tuo geriau valdau situaciją ir iš to gimsta meilę užtikrinantis saugumo jausmas.

Kaip įveikti norą būti nepakeičiamai ir kartais nebijoti likti paskutiniu sąstato vagonu?

Trumpas atsakymas – pamilti save. O kad tai nebūtų tik tuščia frazė, norėčiau apie tai pakalbėti truputį plačiau.

Kaip svarbu būti reikalingai, pirmą kartą supratau dar ankstyvoje vaikystėje. Kiemo vaikai, kurie iki tol su manimi nedraugavo, iš karto tapdavo draugais, kai gaudavau dovanų naują kamuolį ar riedlentę ir leisdavau jiems pasivažinėti. Vėliau mokykloje bendraklasiai norėjo su manimi sėdėti viename suole, nes žinodavau teisingus atsakymus ir leisdavau nusirašyti. Metams bėgant įsitikinimas, kad žmonės aplinkui bursis tada, jeigu būsiu jiems naudinga, tik sustiprėjo. Kad ir kiek būtų bendrų interesų ir kitų vienijančių dalykų, nauda man visada buvo pagrindinis saugumo garantas.

Kai pradėjau draugauti su Janiu, nemaniau, kad mums gali išeiti kas nors rimta, todėl elgiausi gana laisvai. Janis mane pamilo tokią, kokia esu, su visais trūkumais, todėl apsidžiaugiau, kad nebereikės nertis iš kailio. Ir vis dėl to... perfekcionizmas išlindo kaip yla iš maišo.

Kaskart, kai apimdavo nerimas dėl santykių ateities, nepaaiškinama baimė arba tuštumos jausmas, bėgdama nuo šių emocijų ieškodavau kokios nors veiklos. Kuo žemesnė buvo mano savivertė, tuo labiau priklausoma dariausi nuo Janio vertinimo.

Gimus antram vaikui persikėlėme gyventi į Bulgariją, Sofiją. Latvijoje tuo metu buvo krizė, todėl vyras, negalėdamas rasti rimto darbo gimtinėje, nusprendė rizikuoti ir jo pasiieškoti svetur. Aš su dukrele ir sūneliu ant rankų iškeliavau kartu. Mes išsinuomojome namą. Nors iš praktinės pusės viskas buvo puiku, jaučiausi neužtikrinta dėl ateities ir nepajėgiau iki galo susitaikyti su namų šeimininkės vaidmeniu. Man trūko bendravimo, draugų ir laiko sau.

Viskas, ką dariau, – rūpinausi vaikais, tad kartais atrodydavo, jog motinystė mane taip įkalino, kad prarandu moteriškumą. Nesijaučiau savimi patenkinta, tad ir santykiai neteikė pilnatvės. Ką dariau, kad sumažinčiau savo nerimą? Susidomėjau kulinarija. Kitaip tariant, jei jau negalėjau užsiimti tuo, kuo noriu, ėmiausi to, ką leido aplinkybės.

Iš pradžių vyras įvertino mano naują aistrą ir aš pelniau taip trokštamą pripažinimą, bet po kurio laiko supratau, kad nuolatinis valgio ruošimas baigia nukankinti ir jį, ir mane. Užuot ieškojusi būdų, kaip patenkinti savo ambicijas, visas emocijas sukimšdavau į įdarytas paprikas, tikėdamasi, kad gastronominiai malonumai kilstelės mano vertę vyro akyse ir tai užpildys mano ištuštėjusią sielą.

Žvelgiant į šią situaciją iš šalies susidėlioja paprasta loginė grandinėlė: vidinė tuštuma ir nemeilė sau → veiklumas ir pastangos pelnyti kitų meilę.

Kita mano aistra, visiškai priešinga valgio ruošimui, buvo flamenkas. Kai mirtinai įgriso stovėti prie viryklės, nusprendžiau daryti ne tai, ką leidžia aplinkybės, o ko pati labiausiai noriu, – ištrūkti iš namų ir užsiimti širdį džiuginančia veikla. Susiradau šokių studiją, kurioje mokė šokti flamenką, įsidrąsinau po Sofijos centrą važinėti automobiliu ir net susiradau rusakalbę auklę, kuri sutiko prižiūrėti vaikus, kai vyras nespėdavo laiku grįžti iš darbo.

Nauja veikla nėra blogai, bet man visada svarbu suprasti, kas ir kodėl pažadino mano norą veikti. Ar taip aš kompensuoju meilės trūkumą ir susitelkiu į tikslą (pripažinimą), ar tiesiog pagavo kūrybinis įkvėpimas ir noriu mėgautis pačiu procesu?

Aš visada buvau aktyvi, bet toli gražu ne visuomet veikla man suteikdavo malonumą. Daug mąsčiau, kodėl esu linkusi prisiimti atsakomybę net ir tada, kai galėčiau to nedaryti, ir kodėl man knieti būti prie vairo, o ne sekti iš paskos ir pasikliauti kitais. Kol savęs gerai nepažinojau, atrodė, kad iniciatyvos bendraudama su partneriu imuosi paprasčiausiai dėl to, jog jis jos nerodo, ir traukiu, nes daugiau nėra kam.

Tada žengiau žingsnį į priekį ir paklausiau savęs: jei nenoriu būti santykių garvežys, tai kodėl išsirinkau gyvenimo draugą, su kuriuo neišeina būti kitokiai? Ir štai kokią išvadą padariau: taip atsitiko todėl, kad savo indėliu keliu savivertę ir užsitikrinu saugumą bei meilę.

Prisiimu atsakomybę ir traukiu vežimą, nes iš to gaunu naudos: aplinkiniai įvertina mano pastangas, vyras yra priverstas pripažinti, kad stengiuosi labiau už jį, o aš išsikovoju vietą ant aukščiausio pjedestalo.

Nors sąmoningai siekiu, kad vyras būtų praktiškesnis ir ūkiškesnis, pasąmonė tam priešinasi, nes noriu būti pranašesnė. Kaskart, kai jį kritikuoju, kedenu ir savo plunksneles. Vyro trūkumai man leidžia ignoruoti savuosius ir sukuria iliuziją, kad problemos visada yra kažkur išorėje, tik ne manyje. Viso to šaknis yra meilės sau trūkumas. Kad jausčiausi stipri, man reikia, kad šalia būtų kas nors silpnesnis. Kad būčiau užtikrinta, jog mane mylės ir nepaliks, privalau būti nepakeičiama ir geresnė už tą, kuris galėtų palikti.

Kokia išeitis iš šios situacijos?

Pirma, reikia suvokti savo elgesio motyvus. Kodėl elgiuosi būtent taip? Savo malonumui? Kad kam nors ką nors įrodyčiau? O galbūt iš įpročio? Kuo sąžiningiau sugebu atsakyti į šį klausimą, tuo daugiau laisvės įgyju priimdama sprendimus. Jeigu, tarkime, suvokiu, kad noras užsikrauti dar vieną naštą yra neatsiejamas nuo noro, kad manęs pagailėtų, galiu pasirinkti, kaip tai pasiekti, – sąžiningai pripažinti, kad noriu pasiskųsti, ar laukti, kol kiti pastebės, kaip man sunku.

Antra, svarbu mokytis priimti savo emocijas ir poreikius. Kas čia blogo, jei ilgiuosi meilės? Arba bijau, kad būsiu nepakankamai gera ir mane atstums?

Aš tik tęsiu istoriją, kuri prasidėjo ankstyvoje vaikystėje ir iki šiol nėra pasibaigusi. Jei ignoruoju savo poreikius, juos tik nustumiu gilyn į pasąmonę, o jeigu noriu pabaigti istoriją ir atversti naują puslapį, turiu leisti visiems užgniaužtiems dalykams iškilti į paviršių, viską apmąstyti ir priimti sprendimą, kaip su tuo palikimu pasielgti, – paversti griaunančia ar kuriančia energija.

Norint save priimti, reikia save pamilti. Kuo labiau save myliu, tuo mažiau esu priklausoma nuo kitų meilės. Nesibaiminu likti šešėlyje ar kartais būti paskutiniu vagonu, nes žinau, kas esu ir ką sugebu. Man patinka draugija, bet lygiai taip pat sugebu būti viena ir neišsigąstu to, ką išvystu savo sieloje.

Pamilti save man padeda maža mergaitė, bėganti tiesiai į glėbį nuo pat vaikystės. Anksčiau aš nuo jos nusigręždavau, nes ji man neatrodė pakankamai protinga ir stipri. Tačiau ji dėl nieko nekalta. Ji yra tik vaikas, ieškantis meilės taip, kaip sugeba...

Kartais, kai nesuprantu savo vyro elgesio, atrodo, kad kalbuosi su mažu vaiku, kuris trokšta suaugti ir būti gerbiamas. Man atrodo, kad šis berniukas per dažnai buvo verčiamas paklusti, bet ne visada jautėsi išgirstas. Jei ginčo įkarštyje pavyksta atpažinti šį berniuką ir pažvelgti į jį su meile, daug lengviau sustabdyti priekaištų laviną ir pastebėti vyro poreikius, kurie ne mažiau svarbūs nei manieji.

Vis dėlto kartais atsibosta elgtis supratingai ir norisi, kad šalia būtų suaugęs žmogus, prisiimantis atsakomybę už savo gyvenimą. Aš negaliu savo gyvenime nubrėžti neperžengiamos ribos tarp „tada“ ir „dabar“. Įtemptose situacijose esu linkusi grįžti prie įprasto elgesio modelio, tačiau noriu pateikti kelis pavyzdžius, kai pavyko išlaikyti sveiką nuovoką ir prisiimti atsakomybę, užuot pasidavus pagundai manipuliuoti. Džiaugiuosi net ir menkiausiomis savo pergalėmis, kurios palengvina gyvenimą ir mažina stresą.

Pateiksiu pavyzdį apie žolės pjovimą. Nors anksčiau gyvenome bute, mums įsigijus namą naiviai tikėjau, kad vyrui staiga prabus šeimininko instinktas. Laukiau, kol pats pastebės – žolė ataugo – ir džiaugsmingai puls gražinti aplinką, o paskui jaus pasitenkinimą atliktu darbu. Deja, taip neatsitiko.

Galiausiai supykau, kad Janis kaip vyras nesiima iniciatyvos atlikti ūkio darbus, todėl dažnai pati pjaudavau žolę tikėdamasi, kad jis jausis kaltas ir įvertins mano pastangas. Kai, užuot pelniusi pripažinimą, sulaukdavau priekaištų, kad esu pernelyg nekantri ir jis pats tai būtų padaręs, vėl įsikarščiuodavau – kiek gi galima laukti?! Trumpai tariant, tokia smulkmena kaip nenupjauta žolė man sugebėdavo sukelti neigiamų emocijų audrą.

Dabar dėl tokių dalykų jau nesiginčijame. Žinau, kad Janis negimė su dalgiu rankose ir tikrai nepastebi ataugusios žolės. Mano vyro dėmesio centre atsiduria daugybė kitų dalykų, bet žinau, kad jis supratingas ir paslaugus, todėl, jei tik aiškiai pasakysiu, ką reikėtų padaryti, anksčiau ar vėliau tai padarys. Ir Janio marškinius lyginu ne todėl, kad trykštu entuziazmu, o kad reikia. Geriau pažinusi savo vyrą supratau, kad jei pageidauju, kad žolė būtų nupjauta iki trečiadienio popietės, turiu tiksliai taip ir pasakyti. Jeigu staiga užsigeidžiu dailios pievelės ir neturiu kantrybės laukti, tada galiu pasirinkti, ar pačiai pjauti žolę.

Atvirai sakant, kaskart, kai susibardavome dėl nepjautos žolės, tai būdavo tik dingstis, o ne tikroji kivirčo priežastis. Aš niekaip negalėjau susitaikyti su lėtu Janio būdu ir požiūriu į gyvenimą, o jį erzino mano staigumas. Mes riedavomės dėl buitinių dalykų, nes nesugebėdavome priimti vienas kito.

Priimti kitą žmogų kaip save ar išmokti jį mylėti yra darbas, trunkantis visą gyvenimą. Tačiau kiekviena maža pergalė mūsų gyvenimą padaro šiek tiek harmoningesnį ir suteikia galimybę perfekcionizmą pakeisti meile.

Išvados

• Mes visada ką nors darome vedami asmeninių interesų. Jeigu puoselėdami santykius prisiimame kentėtojo vaidmenį, iš to visada gauname kokią nors naudą.

• Kuo žemesnė mūsų savivertė, tuo aukščiau norime užkopti.

• Norai ir poreikiai ne visada sutampa. Jei suvokiame, kokie poreikiai slypi už mūsų norų, imame siekti nebe tobulumo, o meilės.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Skubiai pakeista egzamino tvarka sukėlė tikrą šoką: to nėra buvę nė vienoje šalyje (117)

Naujausi ministerijos potvarkiai privertė ne juokais sunerimti specialistus – jie tikina, kad tokio...

Ruoškitės: už elektrą mokėsime naują mokestį kainodara sulaukė kritikos (653)

Trečiadienį bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“ („Eso“) pranešė, kokius naujus...

Nubrėžė raudoną liniją dėl receptinių ir nereceptinių vaistų kodėl Lenkijoje receptinį vaistą gauti lengviau (38)

Trečiadienį Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos ( VVKT ) posėdžių salėje surengtoje...

Ties įvažiavimu į Gariūnų turgų susidūrė sunkvežimiai, kaltininkas - girtas didžiulė spūstis (10)

Trečiadienį, 11.36 val., sostinės policijai pranešta, kad Vilniuje, Gariūnų g., ties pagrindiniu...

Vilma Danauskienė. Po to, ką padarėte vakar, – atsistatydinkite, ministre (437)

Iki antradienio popietės buvau pasirengusi stoti už ministrą Verygą visu savo nemenku stotu, ir...

Ugnikalnio išsiveržimą Balyje stebintys lietuviai: vietiniai jaudinasi ne dėl gyvybių

Indonezijos kurortinėje Balio saloje šiąnakt išsiveržė Agungo ugnikalnis , rašo Australijos...

Sėkmingą tarptautinį verslą įkūręs lietuvis sustoti neketina – ieško darbščių tautiečių

Vokietijoje gyvenantis kaunietis Deividas Trainavičius – sėkmingai veikiančios įmonės „Detra...

Lenkijoje susidūrė automobiliai su lietuviškais numeriais, vienas vairuotojas žuvo (10)

Antradienio vakarą tragiška avarija įvyko Lenkijoje, Ščučino apylinkėse (Palenkės vaivadija)....

Dingusio povandeninio laivo paieškos: trečiadienis – kritinė diena (6)

Dingusio Argentinos povandeninio laivo paieškose – kritinis laikas, mat oro belikę tik vienai...

Pirmoji potvynio banga buvo pragaištinga: spėjo išgelbėti tik lamą ir alpakas (62)

Vieną po kito pajūrio miestelius skandina vanduo. Iš kur viskas prasidėjo? Pirmoji stichijos banga...