Mano mokyklos laikų vaikinas sakydavo, kad man reikia nuo pilvo numesti pora kilogramų. Mano mama buvo pareiškusi, kad mano šlaunys atrodo siaubingai, nors vos prieš vienerius metus buvau sirgusi valgymo sutrikimu, svetainėje health.com pasakoja 26 metų Hannah Norling.
Žinau, kad daugeliui žmonių tai bus pažįstama. Mane taip buvo užvaldęs nuolatinis galvojimas apie savo kūną, jog jis pradėjo kelti problemų bendraujant su šeima bei draugais ir, labiausiai, mano širdies reikalų sferoje.
Nors turėjau rimtų bėdų dėl pasitikėjimo savimi, tai netrukdė man susitikinėti su vaikinais. Tačiau po vieno skausmingo išsiskyrimo grįžau prie neapykantos sau ir atsiskyriau nuo žmonių. Slapstymasis buvo panašus į anoreksiją, nes man atrodė, jog kontroliuoju padėtį. Nuolat laikyti potencialius partnerius per rankos atstumą buvo saugiau, negu rizikuoti savo širdimi ir kūnu.
Vienišumą man kompensuodavo daugybė bičiulių, nekėlusių nerimo, jog galiu juos įsimylėti. Tai išsklaidė jausmą, jog esu pažeidžiama. Tačiau prieš trejus metus baigusi koledžą ir persikėlusi iš Alabamos į Niujorką, praradau pagrindinį savo draugų branduolį ir vėl pasijutau viena.
Būtent tada pagalvojau, kas blogiausio man galėtų nutikti, jei viską taip ir palikčiau? Mane nustebino nedidelis pasitikėjimo savimi proveržis, bet neleidau sau juo suabejoti. Tada pernelyg daug galvojau, jog mane vėl apims nesaugumo jausmas. Tačiau aš atsisiunčiau programėlę „Tinder“ ir iš tikrųjų pabandžiau bendrauti su žmonėmis. Šią programėlę jau buvau atsisiuntusi daug kartų ir naudodavau ją kaip trumpalaikę priemonę, paskatinančią pasitikėjimą savimi. Tačiau netrukus ją pašalindavau ir ištrindavau viską iš atminties.
Su Adrianu (vardas pakeistas – aut. past.) susipažinau pačiomis pirmosiomis programėlės naudojimo dienomis. Jis buvo žavingas ir pasitikintis savimi, bet ne tiek, kad tai atbaidytų. Tuo metu mums abiem buvo po 23 metus ir mus siejo daug bendrų dalykų. Pokalbiai liedavosi natūraliai. Nors kurį laiką su niekuo nesusitikinėjau, nebuvau tokia naivi, jog nesuprasčiau, kad rimti santykiai jo nedomina. Jis dairėsi tik trumpalaikių ryšių. Emociškai jis buvo visiškai užsidaręs. Neįtikėtina, bet man tai tiko.
Sprendimas pakviesti Adrianą susitikti man kainavo daug nervų. Pradėjau mąstyti apie visus įmanomus būdus, kaip jis galėtų mane atstumti, ir visus dalykus, kuriuos jis galėtų pasakyti – ar dar blogiau, nepasakyti – apie mano kūną. Akivaizdžiai virpėjau ir nervingai siurbčiojau „Heineken“, kurį atsinešė Adrianas. Nors man atrodė, kad vos išlemenu žodį, Adrianas šypsojosi ir mes kalbėjomės, kaip įprastai. Nebuvo jokios įtampos, kuri būti vertusi mane viską permąstyti. Jutau, kad jis mane priima. Jaučiausi pakankamai patogiai, kad nusimesčiau drabužius.
Kai pirmą kartą su Adrianu permiegojau, jis man pasakė, kuo jam patinka mano kūnas. Jis pagyrė mano užpakaliuką, kuris man pačiai visuomet atrodydavo per didelis, ir mano odą, kurios visada nekęsdavau dėl blyškumo. Jis svaigo nuo mano plaukų ir lūpų. Būdama su Adrianu, jaučiausi nuoga, bet nieko nebijojau. Jaučiausi rami. Užtikrintai galiu pasakyti, kad tai buvo pirmas kartas, kai jaučiausi tiesiog gerai.
Nors žinojau, kad mano požiūris į savo pačios kūną po truputį keičiasi, mano nepasitikėjimas savimi niekur nebuvo dingęs. Kai su Adrianu susitikome antrą kartą, mėginau išjungti šviesą, nes būgštavau, kad jis pamatys mane tokią, kokia esu iš tikrųjų. Tikėjausi, kad tamsa mane pridengs. Tačiau įžengęs į mano miegamąjį Adrianas nusitempė mane į šviesą svetainėje. „Miegamajame reikėtų įjungti šviesą, - pasakė jis. – Noriu tave matyti“.
Visus sekančius metus su Adrianu susitikdavome beveik reguliariai. Kiekvieną kartą manęs laukdavo tas pats: aš būdavau giriama ir pirmą kartą gyvenime galėjau nesukti galvos dėl savo kūno. Būtent tais momentais, kai šis kitas žmogus matydavo mane pačios pažeidžiamiausios būklės, bet vis tiek mane priimdavo, aš pradėjau priimti pati save.
Dabar su Adrianu daugiau nebendraujame – paaiškinti priežastis būtų pernelyg sudėtinga. Tačiau didele dalimi tai nulėmė jo emocinė distancija. Aš tikrai pasiilgstu sekso su juo, juoko su juo ir užsimiršimo, kad esu nuoga. Tačiau nustūmus jausmus į šoną, esu dėkinga likimui, kad jį sutikau. Žinoma, norėčiau sakyti, kad niekam nereikėjo liaupsinti mano kūno, jog suprasčiau, kokia esu graži. Būčiau norėjusi prieiti tokios išvados savarankiškai, bet to nepadariau.
Nuo to karto nebegrįžau prie „Tinder“, kad vėl susirasčiau kitą partnerį. Nesu tobula. Adrianas neišgydė manęs nuo požiūrio į savo kūną problemų. Vis dar pasitaiko momentų, kai aš vėl pasiduodu toms pačioms neigiamoms mintims apie save. Bet kur kas dažniau aš žiūriu į veidrodį su pasitikėjimu, kuris nebėra apsimestinis. Jis yra tikras ir sklinda iš mano vidaus, ir dabar jo niekas iš manęs nebegali atimti.
