Sekančią dieną sulaukiau sms žinutės, kvietimo per soc. tinklapį tapti draugu. Pora mėnesių buvo puikūs, dėmesys, ilgi susirašinėjimai, pokalbiai, filmų žiūrėjimas.. Atrodė, jog atradau tą žmogų, kuris mane supranta, prajuokina. Esu gana tvirto charakterio, o prie jo tai išgaruodavo, susileisdavau...

Kaip ir minėjau, po poros mėnesių iš jo pusės kažkas nutiko, kažkoks atšalimas, išsisukinėjimas susitikt, melas, o viso to paaiškinimas "nežinau ko noriu" (draugavo su mergina 7 metus, kuri jį paliko). Stengiausi suprast, nespausti, bendrauti toliau... vėl gi, prasidėjo nenoras bendrauti iš jo pusės, kuo toliau, tuo mažiau sulaukdavau sms žinučių, pokalbių, kol galiausiai viskas liovėsi.

Maniau, tai taškas. Visai netyčia susitikome vasarą vakarėlyje, praleidome puikią naktį po žvaigždėtu dangumi juokdamiesi, šnekėdami nesąmones... apie mėnesį laiko vėl bendravome, susirašydavome, susitikdavome ir vėl viskas liovėsi.

Nutariau išmest jį iš savo gyvenimo, pašalinau visus kontaktus. Pora mėnesių buvo ramu, kol per soc. tinklapį sulaukiau žinutės... bendravome apie pora savaičių, kol galiausiai vėl viskas liovėsi. Prabėgo pora mėnesių, vėl sulaukiau žinutės... Žinutės draugiško pobūdžio, kaip sekasi, kaip gyvenimas, kas naujo, tu man svarbus žmogus ir panašiai...

Dėl savęs pergyvenu, nes nesugebu jo išmest iš galvos. Tarp mūsų nieko nebuvo, mes nedraugavome, tačiau metus laiko galvoju apie jį. Ir jei jis pasiūlytų susitikt, bėgčiau tekina, nors žinau kad tai blogai. Jis parašo, nemoku neatrašyti. Kaip pašalinti žmogų iš savo minčių?

Kodėl vaikinas man rašo, jei jam nepatinku, jei nenori nieko rimto, nenori rimtų santykių? Ar gali vyras rašyt moteriai, kuri jo nedomina?

Gali atrodyt, kad abu nepilnamečiai iš tokios istorijos, tačiau man 23, jam 25 metai...

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

KODĖL VAIKINAS MAN RAŠO?

Paklaustas jūsų vaikinas galėtų tiksliau atsakyti į jūsų klausimus. O gal tiesiog atšautų: "nežinau. Kartais noriu susitikinėti, o kartais man atsibosta". Tačiau tai nereiškia, kad jo elgesys tiesiog kaprizas.

Taigi jūsų vaikinas elgiasi labai paslaptingai reguliariai su jumis pradėdamas draugauti, ir po mėnesio darydamas dviejų mėnesių pertrauką. Skaitydamas jūsų laišką pagalvojau, kad jūsų vaikinui noras susirašyti su jumis užeina cikliškai, ir tokie ciklai kartais būdingi bipoliniam sutrikimui - kai depresija ar manija užeina periodiškai. Tik jau depresija būna kaip reikiant - su nenoru nei valgyti, nei miegoti, nei judėti. O manija- irgi kaip reikiant: su nuolatiniu plepumu, šokinėjančiomis idėjomis ir per kraštus besiliejančiu aktyvumu.

Švelni šios būsenos forma - ciklotimija- taip pat reiškiasi po mėnesį-du trunkančia kažkiek pažeminta ar kažkiek pakylėta nuotaika. Žmogus ir artimieji dažniausiai tai pastebi ir paklausti patvirtina. Tačiau jei tai būtų, juk jūs būtumėte tai pati pastebėjusi ir kaip nors iš jo žinojusi? Be to, jūs klausiate ne diagnozės, o paaiškinimo: kodėl vaikinai taip daro ir kaip jums išmesti jį iš galvos. Taigi kokie čia gali būti gilesni motyvai?

Kodėl ne ciklotimiškas, o psichiškai sveikas 25 metų vaikinas po mėnesio draugystės nebenori draugauti ir ima vengti susitikinėti? Tikriausiai todėl, kad tai, ką jis jaučia merginai susideda ne tik iš susižavėjimo ir nuobodulio, o iš dviejų baimių. Kai jis ilgai būna be merginos, jis bijo jos netekti, nes ji gali susirasti kitą, o jis liks vienišas. Žinoma, galimi pakaitalai, bet jei iš tiesų su žmogumi suartėji, tai nelabai kuo jį pakeisi.

Jums yra didelė garbė, kad jis vis sugrįžta pas jus, ir ne dėl sekso, o pabendrauti artimiau. Taigi, jūs tikrai esate šio bei to verta jo akyse. Tačiau tikėtina antroji jo baimė - prisirišti ir prarasti savo laisvę. Juk prisirišdami mes tampame kito žmogaus vergais: ilgimės jo, pavyduliaujame, turime taikytis su jo skirtumais nuo mūsų. Jis gali pasakyti: "grįšiu vėliau" - o mes ir kenčiame, ir laukiame, ir neužmiegame. Kuo ne vergovė?

Preventyviai santykius reikia nutraukti pačiam - tokia taktika pakankamai dažna nenorinčių prisirišti vaikinų ir merginų tarpe. O jei tu su žmogumi ilgesnį laiką nesusitinki, po truputį ima augti pirmoji baimė, kad liksi vienišas, ir tada vėl susigrąžini tą žmogų.

Jūs paklausite: o kaip gi su "rimtais" santykiais? Kodėl tuomet apskritai susidaro poros? Jos susidaro tuomet, kai baimė likti vienam yra stipresnė, nei baimė susilieti su kitu ir tuo pačiu prarasti laisvę pasidaro ne taip svarbu. Dauguma dvidešimtmečių sulaukę dvidešimt šešerių- trisdešimties ima jausti, jog "persisotino" laisve ir dabar bijo įžengti į ketvirtą dešimtmetį be partnerio. Atsiranda noras prisirišti ir jau nesiskirti- taip, netgi mokant laisvės praradimo kainą.

Kartais taip elgiasi ir jaunesni žmonės, dažniausiai tie, kurie nelengvai suartėja, nelengvai atsiveria, savimi nepasitikintys ir šviesiąja ateitimi netikintys. Jiems svarbiausia - "pačiupai- laikykis". Kitas variantas - kai susipažįsta brandūs žmonės, nebijantys vienumos, tačiau taip gerai psichologiškai susiderinę ir taip gerbiantys vienas kito laisvę, kad nei netekties, nei susiliejimo nebijantys. Tai- taip vadinama "brandi" pora. Joje vietoje baimės karaliauja abipusis dėkingumas ir pagarba.

Vargu ar jus galima priskirti prie brandžios poros, nors skamba tai maloniai. Vis dėlto jūs labiau panašūs į normalius dvidešimtmečius. Matyt, jūsų vaikinas elgiasi vedamas abiejų baimių, kurios pas jį įsijungia iš eilės, ir viena ima viršyti kitą. O pas jus yra kitaip: šiuo metu baimės prisirišti ir susilieti išvis beveik nėra, o yra baimė likti vienai. Jūsų psichika tarsi sako: svarbiausia gyvenime - įsikibti ir nepaleisti. Todėl jūs psichologiškai "įsikibote" į šį žmogų, padarėte jį savo romano herojumi ir apie jokius pakaitalus galvoti nenorite.

Tačiau antras jūsų klausimas: "kaip man išmesti jį iš galvos?"- rodo, jog jus nuvilia ir vargina toks elgesys. Jis per daug skiriasi nuo jūsų. Ir kol kas jums nėra dėl ko su tuo taikstytis ir toleruoti. Jis gyvena pagal kitas taisykles, nei jus, ir jums optimaliai tiktų panašus vaikinas, t.y. toks, kuris nebijo prisirišimo. Ir galbūt, bijantis ar nebenorintis laisvės. Tuomet jūsų požiūriai į santykius sutaptų, ir susidarytų labai "rimta" pora.

Bet matote: jums tik 23- eji. Ar ne per anksti jums susipažinti su tokiu pat, kaip jūs? Na, taip, tuomet jūs visus tuos metus praleistumėte kartu. Tačiau visai gali būti, kad pasijustumėte kaip brolis ir sesuo. Juk panašumai suartina, bet intriga, potraukis dažniau kyla iš kontrastinių skirtumų.

Galbūt jums kaip tik šiuo metu metas ne susirasti į save panašų, o susipažinti ir susižavėti labai į jus nepanašiais žmonėmis? Juk ne veltui kalbama, kad jūsų amžiuje , na, tiksliau, nuo 16- os iki 26-ių- svarbu "išsidūkti", t.y. eksperimentuoti, ieškoti, bandyti...

Tai nereiškia, kad jūs "išbrauktumėte" jūsų aprašomą draugą. Tiesiog jis liktų jums kitokiems santykiams - draugiškiems, artimiems, ir jūs prisimintumėte jį su dėkingumu. O prisiminti žmogų su dėkingumu - ne tas pats, kaip jį įsimylėti ir apie jį svajoti. Dėkingumas eina su supratimu, kad mes tą žmogų paleidome, kad netrokštame jo susigrąžinti. O jūsų "jei jis pasiūlytų susitikt, bėgčiau tekina"- argi tai nepanašu į prisirišimą? Vadinasi, jūs palaikote savyje vergovę iš baimės likti vienai. Ir greičiausiai ne dėkingumą jam jaučiate, o nusivylimą ir pyktį.

Todėl užuot atsakius į klausimą "kaip jį išmesti iš galvos?" aš siūlyčiau jums pagalvoti "už ką aš jam esu dėkinga, ką jis man davė?" O jei pripažinsite, kad bijote likti viena, paklausčiau savęs "kas dar, kai neturiu to vaikino, nori su manimi suartėti?" Ir štai tuomet tikiu, jog jo "paleidimas" eitų sklandžiau.

Sėkmės jums.
Olegas Lapinas

Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.


Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!