Didžioji dalis bendramokslių po studijų eidavo linksmintis į miestą, ne kartą teko juos sutikti ir bare, kur dirbau padavėja. Kaip skaudu būdavo matyti jų tą pašiepiančią šypsenėlę ir girdėti komentarus apie nabagėlę moksliukę. Tačiau aš savo tikslo kantriai siekiau. Buvau geriausia savo kurse, gaudavau stipendiją. Darbas ir mokslas surydavo visą laiką, todėl neturėjau laiko kaip kitos merginos susirasti vaikiną. Dėl to buvo liūdna, tačiau mokslas man buvo pirmoje vietoje.
Mano pastangos neliko nepastebėtos. Universitetas pasiūlė 2 mėn. stažuotę Danijoje, apmokant kelionės ir nuomos išlaidas, bei skiriant 700 eurų stipendiją per mėnesį. Labai apsidžiaugiau. Neilgai trukus išvykau į Daniją. Kadangi viešojo transporto bilietai šioje šalyje labai daug kainavo, tad daug kur stengiausi važinėti dviračiu. Dviratį pirkau dėvėtą.
Vieno pasivažinėjimo metu nukrito grandinė ir aš, neišlaikiusi pusiausvyros, nukritau. Smarkiai kryptelėjau koją. Šiaip ne taip kelis kilometrus šlubčiodama namo parsitempiau dviratį. Prakentėjau visą dieną, koja baisiausiai sutino, didžiulė mėlynė nusileido per čiurną. Kambariokė įkalbėjo nuvažiuoti į ligoninę. Nors ir turėjau draudimą, tačiau bijojau, jog teks mokėti daug pinigų, tad delsiau. Tačiau skausmas tapo nepakenčiamas.
Vėlai vakare nuvykome į ligoninę. Ten peršvietė koją ir nusiuntė pas traumatologą. Įėjus į kabinetą, pakirto kojas – tokio gražaus vyro seniai nebuvau mačiusi. Nors ir taip buvau šluba viena koja, bet, jį pamačius, tiesiogine to žodžio prasme, pakirto abi kojas.
Traumatologas nustatė, jog yra įplyšę raiščiai. Įspėjo, kad reikės langetės. Nors jis su manimi kalbėjo angliškai, aš buvau lyg amą praradusi – nieko negalėjau atsakyti, tik kvailai šypsojausi ir linkčiojau galva.
Įmobilizuota koja traumatologas man padėjo išeiti iš kabinto, o pravėręs duris meiliai šypsojosi. Už durų manęs laukė kambariokė. Ji pripuolė prie manęs. Negana to, paaiškėjo, jog traumatologas Alexander ir mano kambariokė buvę klasiokai. Trumpai šnektelėję, pajudėjome į namus. Laikas bėgo, o aš niekaip negalėjau išmesti traumatologo iš galvos. Tačiau nedrįsau su juo susisiekti.
Vieną vakarą kambariokė naršė „Facebook'e“, kai gavo žinutę iš Alexander: jis klausė kaip sekasi, kaip draugės (mano) koja ir gal mes norim sudalyvauti labdaringame vakarėlyje, kurio metu surinktos lėšos, bus skirtos mažiesiems ligoniukams. Mudvi iš karto sutikome.
Vakarėlyje su Alexanderiu susipažinau artimiau – daug sužinojau apie jį, jo pomėgius, papasakojau apie save, Lietuvą. Vakaras pralėkė neįtikėtinai greitai. Alexanderis parvežė mudvi į namus.
Susitarėme susitikti kitą dieną. Ir taip matėmės kasdien likusias dvi savaites iki mano grįžimo į Lietuvą. Atrodė, jog su Alexanderiu esame pažįstami nuo pat vaikystės. Laiko, praleisto kartu, vis buvo maža.
Ir štai jau kelios savaitės kaip aš grįžusi į tėvynę. Tačiau mano širdis liko Danijoje. Kiekvieną vakarą bendraujame telefonu su Alexanderiu. Netrukus jis atvyks manęs aplankyti į Lietuvą, susipažins su mano tėvais. Manau, sutikau žmogų, su kuriuo norėčiau praleisti visą likusį gyvenimą. Dar liko metai, kol pabaigsiu universitetą ir galėsiu kelti sparnus pas savo meilę.
Ši istorija atsiųsta konkursui „Meilės istorija, kurios negaliu pamiršti“. Dėkojame Rasai ir laukiame jūsų meilės istorijų.
