„Šeimyninė laimė yra pastangų rezultatas, o ne laimingas loterijos bilietas, – teigia Kauno arkivyskupijos šeimos centro psichologė praktikė Zita Vasiliauskaitė, jau dvidešimt metų konsultuojanti šeimas. – Būdama sužadėtinių programos pasiruošimo santuokai koordinatore jauniems žmonėms stengiuosi perduoti žinią: jūs galite būti laimingi santuokoje, nepaisydami dažnai nesėkmingos savo tėvų patirties.“
Pora
© Shutterstock nuotr.

Nuo ko priklauso šeimyninė laimė?

Kai klausiu sužadėtinių, kurių susirenka iki pusantro šimto, kas iš jų norėtų pakartoti savo tėvų šeimyninę laimę, ranką pakelia vos vienas kitas. Matydami jų gyvenimus, nesutarimus, daugelis gauna signalą: laimės šeimoje nebūna.

Žmogui laimės suteikia keletas dalykų, tarp jų ir darbas, karjeros siekimas, įvairūs pomėgiai. Tačiau, kaip rodo mano patirtis, jeigu šeimoje žmogus nepatiria laimės, jis apskritai nesijaučia laimingas. Nei gražūs namai, nei aukšti postai, nei didžiuliai pinigai, nei įdomiausi pomėgiai ar kelionės į egzotiškiausias šalis – niekas žmogui nesuteikia pasitenkinimo.

Šalia kitų reikmių visi mes turime vieną esminį poreikį – mylėti ir būti mylimi. Galime nusipirkti seksualines paslaugas, palydovus, lydinčius į vakarėlius ir vaidinančius antrąją pusę, bet meilės nenusipirksime. Ją galima tik susikurti ir palankiausia tam vieta – šeima.

Labai svarbu norėti gyventi gražiai, darniai ir tikėti, kad tai pavyks. Tačiau vien to neužtenka. Nuo apsisprendimo ir apsisprendimo realizavimo – ilgas ir nelengvas kelias. Prisiminkime visas tas situacijas, kai esame sau pasakę: na, nuo pirmadienio gyvensiu kitaip... Nuoširdžiai tikime savo sėkme, bet labai dažnai pritrūkstame energijos, užsispyrimo prisiimtus įsipareigojimus paversti gyvenimo dalimi.

Šeimoje gali būti laimingas, bet teks įdėti nemažai pastangų. Kaip ir į kiekvieną vertingą dalyką. Tik stebintieji iš šalies kitų aukštus pasiekimus mene, sporte ar darbe laiko sėkme, o patys pasiekusieji – nuolatinio darbo ir pastangų rezultatu.

Dalis žmonių ilgus metus šeimoje gyvena nesistengdami suprasti susvetimėjimo priežasčių ir nepastebėdami jų santuokai gresiančių pavojų. Į kokius signalus ypač svarbu atkreipti dėmesį?

Visada reikėtų suklusti pastebėjus, kad sutuoktinis stipriai keičiasi, mažiau laiko skiria šeimai, ilgiau dirba, namuose būna vis trumpiau ir išsisukinėja nuo problemos sprendimo. Dažnai tai liudija trečio žmogaus atsiradimą. Taip pat reikėtų susirūpinti, kai susipykus vis sunkiau arba iš viso nebesugebama susitaikyti. Tenka matyti atvejų, kai žmonės nesikalba mėnesį, pusmetį ar net metus.

Natūralu, jog netgi vienas kitą mylinčios poros kartais susipyksta, svarbiausia – kuo greičiau susitaikyti. Susipykus nesprendžiamos problemos, apima blogos nuotaikos, žmogus jaučiasi nelaimingas. Pyktis iškreipia situacijos suvokimą, tuomet klaidingai interpretuojami kito žmogaus motyvai. Nusprendžiama, kad sutuoktinis tyčia norėjo sunervinti, pažeminti, kaltinama, kad kitas tik ir galvoja, kaip pakenkti, nors iš tiesų žmogus neturi jokių panašių intencijų.

Pirmasis pradėti taikytis turėtų tas, kuris jaučiasi kaltesnis. Bet kokioje situacijoje dažniausiai tai pajaučiame. O jeigu nejaučiame, taikos iniciatorius turėtų būti protingesnis, suvokiantis, kad pyktis niekur neveda. Susitaikius ypač svarbu pasikalbėti ir išsiaiškinti tikrąsias nesutarimo priežastis: kas vis dėlto įvyko, kodėl susikirtome? Dažniausiai pykstamasi ne dėl smulkmenų. Jos tampa tik kivirčo pretekstu, už kurio slypi daugybė kitų dalykų, pavyzdžiui, jautimasis nepilnaverčiu, nemylimu ir pan.

Pasikalbėjimas padės išvengti nuoskaudų ir pykčio kaupimosi. Kai jų susikaupia pernelyg daug, sutuoktiniai vengia spręsti problemas, nebetiki, kad tai įmanoma padaryti.

Mūsų gyvenimas vis dėlto yra baigtinis dydis. Pykčiui iššvaistyto laiko niekam kitam nepanaudosi. O juk žmogaus laimė susideda iš laimingų valandų ir dienų jo gyvenime. Kuo daugiau laiko esi laimingas, tuo didesnė tavo laimė.

Ruošdamasi pokalbiui, perskaičiau vienos psichologės mintį: „Praėjo laikai, kai prie altoriaus duota priesaika mylėti iki mirties atitiko tikrovę. Žmonės ilgiau gyvena, greičiau keičiasi, todėl kurti trečią ar ketvirtą santuoka yra natūralu.“ Ar iš tiesų taip yra? Nuo ko priklauso santuokos ilgaamžiškumas?

Keičiasi papročiai, elgesio normos ir laikai, tačiau viso labo tik primityviame daiktiniame lygmenyje. Kaip prieš du tūkstančius metų žmogus norėjo būti gerbiamas, mylimas, užmegzti šiltus santykius, jaustis saugus, taip ir šiandien jis trokšta to paties.

Didelį skyrybų skaičių lemia sąmoningumo stoka. Daugelis nori tik imti, patys nieko neduodami kitam. Paėmę iš vieno, ieško kito duodančio žmogaus, kuria trečią, ketvirtą santuoką, tikėdamiesi, kad kitas žmogus jį padarys laimingą. Santuoką galima prilyginti gražiai gėlei, augančiai vazone.

Tam, kad gėlė puoštų gyvenimą, reikia ją prižiūrėti, suteikti šilumos, šviesos, drėgmės. Ir taip kiekvieną dieną. O jeigu gėlę pastatysiu ir nieko nedarysiu, ji nuskurs. Tada bėgsiu pirkti kitos, trečios. Juo labiau kai kiti žmonės patvirtina, jog tai normalu. Taip nemažai žmonių ir bėga, vartodami kitus asmenis lyg daiktus, bet laimės ir džiaugsmo savo gyvenime nesusikūrę.

Pasakyti kitam, kad jį myli, – taip taip investicija. Ar svarbu kalbėti apie meilę? O gal užtenka vien tik žinojimo, ką jauti kitam?

Kaip jaučiatės, kai artimas žmogus ištaria: „Aš tave myliu“? Fantastiškai! Skanu, saldu. Taip ir norisi atsakyti: „Aš irgi tave myliu ir noriu, kad mūsų meilė dar labiau augtų.“

Bet kažkodėl žmonės vengia ištarti šiuos žodžius ir daro didžiulę klaidą. Turite prisipažinti, kad mylite. Nes visi tai nori išgirsti: vaikai, suaugę, seneliai. Šeimoje esame greiti įvardinti negatyvius dalykus. O teigiami laikomi savaime suprantamais ir retai pastebimi.

Padėkojimai už skanius pietus, padarytus darbus, komplimentai – visi šie žodžiai tarsi vitaminai, reikalingi santykiams kaip augalui šviesa. Dvidešimt metų poroms sakau: prieš išsakydami kritiką ir skundus, kurių natūraliai gali būti ir būna šeimos gyvenime, turite pasakyti bent du gerus dalykus. Dažniausiai būna nulis gerų ir dešimt blogų.

Kiekviename žmoguje yra labai daug gero, tik reikia tai norėti įžiūrėti. „Jeigu pasakysiu – pradės nosį riesti“, – teisinasi vieni. Priešingai, tik įkvėpsite. Girdint vien neigiamus dalykus, nusvyra rankos: kad ir kiek stengtumeisi, vis tiek neįtiksi. Bet jeigu kas įvertina – išauga sparnai.

Tiek sužadėtinius, tiek šeimas paraginu – ne tik išsakykite vieni kitiems gražius žodžius, bet ir bent kartą per savaitę prisėskite pasikalbėti. Padraugaukite. Dažnai skundžiamasi, kad santuoka pakeitė žmoną ar vyrą, žinoma, ne į gerąją pusę. O juk iš tiesų patys bėgant metams nebesielgia kaip pirmosiomis susipažinimo dienomis. Šeimoje šiandien dažnai stokojama draugystės ir savitarpio paramos dvasios.

Taigi pasidenkite stalą, išsikepkite pyragą ir pasidarykite vakarėlį dviese, be draugų, giminių. Išjunkite televizorius, kompiuterius, mobiliuosius. Po šio paraginimo daugelis nustemba: o ką tada daryti? Būti kartu. Mūsų namai užminuoti įvairiais trukdžiais. „Dabar negaliu pasikalbėti, nes turiu atsakyti į elektroninį laišką“, „Palauk, tuoj baigsiu šnekėti telefonu“, „Aš tuoj, tik pažiūrėsiu laidą“... Taip pamažu visi šie reikalai išvagia mus iš mūsų pačių gyvenimo.

Kalbėjimasis – labai veiksminga priemonė nuo visų gyvenimo negandų. Daugelis išsiskyrusių šeimų patvirtina – kalbėjosi ir aiškinosi per mažai.

Ir kalbėtis, žinoma, reikėtų ne vien apie buitį, nesuplautas lėkštes...

Būtent. Kartais girdžiu tvirtinant: „Mes gi kalbamės...“ O kokie tekstai? „Kur milteliai?“ – „Viršuj.“ – „Kad nėra.“ – „Pažiūrėk apačioj.“ Tai ne kalbėjimasis, o pasikeitimas informacija. Kviesdama pasikalbėti raginu atsiverti, išsipasakoti vienas kitam, kaip jaučiasi, ar yra laimingi, pasiteirauti, ką dar galima dėl kito padaryti.

Dažnai, kai vienas iš sutuoktinių pasiūlo kalbėtis, kitas pradeda juoktis: „Ką, išprotėjai? Neik daugiau į tokias paskaitas.“ Tačiau tai nejuokinga. Priešingai – tai labai rimtas signalas apie esamus santykius.

Atitolimą rodo ne tik nesikalbėjimas, bet ir bendros veiklos nebebuvimas. Šiandien kai kuriose šeimose laikomasi pseudomodernaus požiūrio: savo finansus valdo kiekvienas atskirai, o jei ką perka, išlaidas pasidalina pusiau. Viena mano klientė negalėjo nei valgyti, nei miegoti, nes vyrui buvo skolinga keliolika tūkstančių litų ir, negana to, skola vis augo.

Sutuoktiniai už visas prekes mokėdavo pusiau. Bėgant laikui jo darbovietė klestėjo, o žmonos – patyrė bankrotą. Bet jis ir toliau pirkdavo materialines gėrybes, prabangos daiktus. Ji prašė, kad liautųsi, mat nebeturi už ką mokėti. O jis „nuramino“: nesvarbu, aš tau į skolą įrašysiu. Sutuoktiniai turi turėti bendrą biudžetą, gyventi po vienu stogu ir kartu miegoti. Tai labai svarbu.

Garis Čapmanas knygoje „Penkios meilės kalbos“ tvirtina, kad kiekvienas iš mūsų meilę išreiškiame bei ją priimame skirtingai. Tarkime, kad vyras jaučiasi mylimas, kai įvertinamos jo pastangos. Taigi, kad ir kaip žmona stengtųsi skaniai gaminti, jeigu ji nepagirs vyro, jam atrodys, kad iš tiesų yra nemylimas?

Per vieną moksleivių tėvų susirinkimą mokslininkai atliko tyrimą, visiems tėvams užduodami tuos pačius klausimus, tarp jų, ar myli savo vaikus? Visi atsakė, kad myli. Tačiau vaikai, paklausti, ar jaučiasi mylimi, teigiamai atsakė tik keli. Tai parodė, kad tėvai nesugebėjo nunešti meilės iki vaiko, kad jis jaustųsi mylimas.

Kiekvienas žmogus meilę jaučia per skirtingus dalykus. Vieniems svarbu išgirsti palaikymo žodžius ar kuo daugiau laiko praleisti kartu su mylimu žmogumi, kitiems užtenka dovanų, rodomo paslaugumo ar švelnių prisilietimų. Meilės kalbų yra labai daug. Kalbėdamiesi su sutuoktiniu, padėkodami už tai, ką jis mums daro, leidžiame suprasti, kas mums yra svarbu, kada mes jaučiamės laimingi, ir taip pat – paskatiname.

Dažnai galvojama, kad kitas turi susiprasti. Būtent dėl šio įsitikinimo kyla absurdiškų konfliktinių situacijų. Vienas labai žmoną mylintis vyras kaskart grįždamas iš komandiruotės parveždavo vis po kokią nors dovanėlę. Tačiau žmona nesijautė laiminga, nuolat kildavo konfliktų. Galų gale abu pateko pas mane į kabinetą.

Vyras skundėsi, kad žmona išpuiko ir visiškai su juo nesiskaito. O žmona guodėsi, kad ji negali būti laiminga, gaudama trumpą sijonėlį, kokio niekada nenešioja, arba brangų odinį portfelį, kai iš tiesų neturi kuo bulvių iš turgaus parsinešti. Vyro nuoširdus dėmesys žmonai atrodė vien tik pinigų švaistymas, nes ji mylima jaučiasi kitaip.

Kitas vyras, žinodamas, kaip žmona mėgsta jūrą, pasiūlo savaitgalį nuvažiuoti prie jos. Vaikščiodama pakrante ji alpsta ne tik dėl ošiančių bangų, bet ir iš meilės savo vyrui, kuris, nors ir nemato jokio skirtumo tarp jūros ir balos, padovanojo jai tokią dovaną. O juk galėjo įrodinėti: „Kvailele, kas ta jūra... Pasižiūrėk į čiaupą, ten irgi vanduo.“

Šiuos pavyzdžius verta atsiminti Valentino dieną. O ką patartumėte tiems, kurie per šią šventę jaučiasi vieniši?

Pirmiausia – nesureikšminti pačios Valentino dienos. Tai jaunimo laisvalaikio praleidimo būdas. Žmogui, iš tiesų turinčiam ką švęsti, ši diena praeis nepastebimai. Būti vienam ir jaustis vienišam yra skirtingi dalykai. Gali būti vienas, bet nesijausti vienišas. Gali patirti vienatvę gyvendamas šeimoje. Vieniši jaučiamės dėl meilės stokos.

Tiesa, Valentino dieną šis jausmas gali itin sustiprėti. Bet tai nėra blogai. Kartą per radiją išgirdau vieno automobilių specialisto komentarą apie per šaltį neužsivedančius automobilius. Jo teigimu, šaltis nekaltas. Problemų buvo ir anksčiau, tik jos išryškėjo šalčiui prasidėjus. Taigi, jeigu per Valentino dieną kas pasijuto vienišas, turėtų susimąstyti, kokias problemas pražiūrėjo, nesprendė.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Paskambinus į greitąją – pritrenkianti dispečerės reakcija (33)

Moteris, kuri nusprendė padėti šaltyje gulinčiam žmogui, iš greitosios medicinos pagalbos...

Legendinis Johnny Eckas: įveikęs save, bet nenugalėjęs žmogiškojo žiaurumo (5)

„Jei užsimanysiu pamatyti išsigimėlių, pažvelgsiu pro langą“, – gyvenimo pabaigoje viešai...

Baisias šeimos problemas tėvai slėpė po devyniais užraktais: vaiko pasakojimais netikėjo net artimieji (13)

„Nesvarbu, kokioje aplinkoje užaugote, nesvarbu, kas jūsų tėvai, – jūsų gyvenimas neprivalo...

Gyvai / Eurolyga: „Anadolu Efes“ – „Žalgiris“ (33)

Po savaitės pertraukos Eurolygoje Kauno „Žalgiris“ atnaujina lenktynes dėl vietos...

Po Venckienės sulaikymo išplatintas jos sūnaus kreipimasis (1006)

Ketvirtadienį pranešus apie buvusios teisėjos ir Seimo narės Neringos Venckienės sulaikymą JAV,...

Skubios pagalbos paieškos ligoninėse: pacientai išvejami, liepia susimokėti (79)

Jei poliklinikos , kurios esate pacientas, nedarbo metu jums prireiktų medicininės pagalbos – kur...

Andrius Tapinas „Vilniaus knygų mugėje“ ėmėsi provokacijos (52)

„Naujoji mano knyga tiesiog graibstoma. Lentynos tuščios, vos spėja nešti iš sandėlių....

JAV teisingumo departamentas: Venckienė yra sulaikymo įstaigoje (119)

Jungtinių Valstijų teisingumo departamentas penktadienį patvirtino buvusios Seimo narės...

Orą gadinantis keleivis, neištikimas vyras ir kiti nuotykiai lėktuvuose, kurie baigėsi ne taip ir linksmai (3)

Iš Dubajaus į Amsterdamą skridęs „Transavia Airlines“ lėktuvas turėjo skubiai leistis...

Gyvai / Pasaulio čempionato atranka: Lietuva – Vengrija (15)

Sėkmingai FIBA planetos pirmenybių atranką dar pernai rudenį pradėjusi Lietuvos vyrų krepšinio...