Psichologai tikina, kad ir šiais pragmatiškais laikais dėl nelaimingos meilės iš tiesų galima susirgti ar net atsidurti ant gyvybei pavojingos ribos.
Susitaikymo su praradimu laikas – nuo 3 mėnesių iki 3 metų
„Mano manymu, šiais laikais išsiskyrimo skausmą žmonės išgyvena lygiai taip pat sunkiai, kaip ir anksčiau. Ir jokia pažanga nepadės – kiek besistengtum galvoti pozityviai, kiek besilepintum vartojimo malonumais, tačiau jei prisirišai prie žmogaus, psichika atsiima savo laiką atsirišimui. Užtenka kelių sekundžių, kad žmogų įsimylėtum, bet gali praeiti metai, kol pagaliau jį pamirši. Juolab kad atsisveikinti, kaip taisyklė, tenka tada, kai labiausiai reikia artumo.
Anot jos, išsiskyrimo laikas toks skirtingas galbūt dėl to, kad viskas labai priklauso nuo to, kiek išsiskyrimo nuotaikų išgyventa jau pačiuose santykiuose, kiek tie santykiai buvo iš tiesų artimi, t. y. kiek prarandama, pagaliau ar pats žmogus yra psichologiškai pakankamai sveikas. Labai sutrikę žmonės skyrybų skausmą gali „virškinti“ visą likusį gyvenimą arba jį malšinti lengvai pradėdami ir nutraukdami daugybę santykių.
Kaip žmogus susitvarko su išsiskyrimo skausmu, priklauso ir nuo to, ar saugus vaikystėje buvo vaiko ir motinos ryšys. Žmonės, nejautę meilės arba per anksti palikti, išsiskyrimus išgyvena labai sunkiai. Beje, yra tyrimų, rodančių, kad vyrai lengviau pakeičia vieną moterį kita, padaro tai greičiau.
Po išsiskyrimo egzistuoja tam tikros stadijos, kurias pereina visi žmonės
Kaip pasakojo G. Petronienė, išsiskyrimo stadijas pirmoji aprašė psichiatrė Kubler Ross. Pirmoji yra šoko stadija. Šokas, lydimas baisių fizinių pojūčių, verkimo, negalėjimo miegoti, tai krizės stadija, kuri gali trukti iki dviejų mėnesių, po to organizmas paprasčiausiai išsenka. Tai maištas, nenoras susitaikyti su meilės pabaiga, noras neigti realybę: „Kūnas sunkus, ties širdimi – veriantis skausmas, tarsi į nugarą būtų įvarytas peilis. Atrodo, jog be tavęs mirsiu. Geriausia būtų išgerti raminamųjų vaistų, bet iš kur jų gauti? Jaučiuosi kaip paliktas vaikas. Tu niekada nebepasirodysi. Kur dėtis? Laikas suakmenėjo ir virto vientisu skausmu“. Šioje stadijoje svarbiausia visais įmanomais būdais prasiblaškyti, stengtis atsitraukti nuo skausmo, kad kūnas neišsektų.
„Vėliau prasideda depresija, liūdesys, kaltinimai pačiam sau dėl nenusisekusių santykių. Iš nematomų griuvėsių išeiti trukdo nepilnavertiškumo jausmas, o prarastas žmogus atrodo idealus (kaip ir aprašytame atvejyje). Tai tarsi įšvirkščia į sielą beviltiškumo nuodų, nesinori bendrauti su žmonėmis, sunkesniais atvejais prasmės netenka ir darbas. Šioje stadijoje daugelį ima kamuoti negalavimai – kartais tai realios ligos, kai į milžinišką stresą sureaguoja silpniausia organizmo vieta, kartais – netikri negalavimai, kai kūną kamuoja įvairūs skausmai, nors tikro susirgimo nėra. Jie praeina išreiškus liūdesį ir pyktį, bet gali ir vėl sugrįžti. Dažniausiai pasitaiko skausmai širdies plote, galvos svaigimas arba skausmas, ūžimas ausyse, atsiranda pojūtis, tarsi kažkas įstrigo gerklėje, ir pan. Pas gydytojus vaikščioti šiuo periodu yra beprasmiška, mat ligos priežastis – ne kūne. Žmogui tiesiog reikia susigrąžinti savo savivertę. Ją pakelti gali padėti draugai – galima „susilieti“ su grupe, su stipriu lyderiu, užsiimti savęs tobulinimu. Taip pat geras būdas vėl susitinkant su buvusiu partneriu pamatyti ir jo trūkumus, kad jis ne angelas, o realus žmogus“, - aiškino psichologė.
G. Petronienė šią stadiją yra aprašiusi pernai išleistame savo romane „Neįvykusi terapija“. Praradusi mylimąjį ji sako: „Man liūdna ir norisi į mėnulį. Ten viskas būtų kitaip ir žemė iš tikro pradingtų. Gal ir dabar yra skaistykla, o ne gyvenimas, juk viską stebiu iš šono, tarsi manęs ir nebūtų. O gal gyvenimo niekada ir nebuvo?“ Būtent taip jaučiasi ir realūs žmonės.
Šią stadiją keičia atgailos etapas. Žmogus bando pasikeisti, parodyti gerąją savo pusę, trokšdamas susigrąžinti mylimąjį. Jis tikisi, kad pastangos ką nors duos, bet jei susitikimai vyksta tik vienos pusės iniciatyva, greičiausiai kita pusė atsiliepia tik todėl, kad pati išgyvena išsiskyrimą, o ne todėl, jog galvoja apie santykių pratęsimą.
„Atgailos etapas ypač sunkus, kadangi nuoširdžiai dedamos pastangos pasitaisyti, o rezultato nėra. Atrodo, kad Dievas nusisuko ir nebenori žmogaus išgirsti. Kaip galima padėti tokiam žmogui? Tiesiog daug kartų kartoti, kad skausmas praeis. Kai pagaliau suvokiama, kad bandymai susigrąžinti nesėkmingi, prasideda agresijos stadija, kyla noras atkeršyti. Dažnai prarastasis kuriam laikui tampa „atpirkimo ožiu“ už visas nesėkmes. Jo keiksnojimas kurį laiką gyvenimui suteikia prasmės. Tačiau psichologai nustatė: jei žmogus linkęs kaltinti tik kitą, išsiskyrimas vyksta skausmingiau ir trunka ilgiau“, - teigė pašnekovė.
Pykčiui praėjus vėl lieka tyli viltis, kad kada nors viskas vėl bus kaip buvę. Ir tik tada, kai miršta paskutinė viltis, pavyzdžiui, buvęs mylimasis susiranda naują partnerį, žmogus susitaiko su esama padėtimi.
Anot psichologės, dar blogiau, jei skiriantis ima vykti nesibaigiantys ginčai: ginčijamasi, susitaikoma, vėl ginčijamasi. Jų metu kuriamos iliuzijos, gaištamas laikas, o išsiskyrimo stadijos išgyvenamos daug kartų, beprasmiškai kankinantis. Kartais viskas įgauna nesveikos priklausomybės pavidalą. Psichologai netgi turi tokį terminą – „adrenalininis ilgesys“. Tai reiškia, kad sielvarto ir kančios valandomis dėl sudužusios meilės į žmogaus kraują stipriai priplūsta adrenalino, prie kurio žmogus pripranta.
Atsispirti galima tik pasiekus dugną
G. Petronienės manymu, tokiais atvejais svarbiausia – duoti laiko sau. Galbūt po kelių savaičių atsakymas, kodėl išsiskirta, ir nepaaiškės, tačiau jūs visgi nustosite lieti ašaras. Tam tikras situacijas gyvenime tiesiog reikia išbūti. Kuo labiau mėginsite save įtikinėti, kad turite viską užmiršti, tuo sunkiau tai pavyks padaryti. Geriau leisti sau sielvartauti. Pasinėrę į liūdesį, vieną dieną pajusite, kad pasiekėte dugną, o nuo dugno jau bus galima atsispirti.
„Kiek verta pasinerti į jausmus, o kiek nuo jų atsiriboti, stengtis juos išstumti kita veikla? To klausia daugelis klientų. Pačios aštriausios fazės metu, kai emocijos nepakeliamos, atsitraukimas gali išgelbėti jūsų fizinę sveikatą. Labai užsiėmusiems žmonėms tiesiog nėra kada kentėti, o kai užimtumas sumažės, pasąmonė jau bus spėjusi prisitaikyti prie problemos. Beje, labai padeda sunkus fizinis krūvis. Taip pat atsikratykite daiktų, primenančių pražuvusią meilę.
Nors kol kas dar sunku matyti žmones objektyviai ir visi santykiai atrodo blogesni už prarastąjį, verta bandyti plėsti bendravimo ratą. Tiek pomėgiai, tiek žmonės labiau gali pasitarnauti kaip erdvė, kurioje jūs išgyvensite savo skausmą, kad jis pamažu pasitrauktų. Psichologai pastebėjo: žmogui lengviau nugalėti skausmą, kai jis padeda kitiems.
Gana didelis išsiskyrimo privalumas – laisvas laikas, kai galima užsiimti kitais pomėgiais, kuriuos buvote apleidę. Bet, kadangi išsiskyrimo skausmas labai sunkus, svarbu susirasti pagalbininką – žmogų, kuris galės dar ir dar kartą būti su jumis skausminguose prisiminimuose, geriausiai – psichologą. Jis padėtų ne tik pripažinti savo sunkius jausmus, bet, kas svarbiausia, juose išbūti, tikint, kad jie kada nors baigsis“, - patarė psichologė.
Visgi pašnekovė pabrėžė, kad vargiai mes norėtume gyventi planetoje, kurioje žmonės nejaustų liūdesio ir skirtųsi be kančių. Anot jos, išsiskyrimo skausmas mums duotas ne veltui, o tam, kad pamažu atsisveikintume ne tik su prarastu žmogumi, bet ir su savo paties dalių ir patirčių praradimu, kurios be to žmogaus jau nebegali gyvuoti. Kiekviename artimame žmoguje kaip veidrodyje mes ieškome patys savęs, dėl to iš pradžių jį įsimylime ir idealizuojame.
Skirdamiesi tarsi prarandame save, savo gražiausias dalis. Bet tai, ką išeidamas nusinešė mylimasis, galima susigrąžinti arba įgyti. Augimo procesas vyksta atsiskiriant nuo žmonių, kuriuos mylime ir idealizuojame. Nors permainos panašios į mirtį, praradimas, anot G. Petronienės, yra skausminga galimybė išplėsti save ir savo pasaulį.
