aA
Mes susitikome rudenį klube per jo gimimo dieną, o aš pavėluotai švenčiau savąją. Buvau ką tik grįžusi iš studijų užsienyje ir pamačius užsieniečius susidomėjau, iš kur jie ir kodėl sugalvojo studijuoti Lietuvoje. Neturėjau jokios intencijos susirasti vaikiną, apskritai einu į klubą tik dėl šokių atmosferos.
© Shutterstock nuotr.

Vienas iš užsieniečių papasakojo, jog jis yra iš Azerbaidžano ir vėliau atsivedė kitą savo draugą Nalov. Mūsų pokalbis buvo labai nedrąsus, jis kalbėjo labai silpnai angliškai, o lietuviškai mokytis vos tik pradėjo. Jis buvo jaunesnis, bet jo gyvenimo patirtis bei mąstymas neprilygo nei vienam mano sutiktam vaikinui.

Mes šokome, tai buvo intymūs, pilni aistros bei susižavėjimo šokiai, aš paskendau jo tamsiose akyse, jaučiau, jog esame pažįstami ilgą laiką. Jis pabučiavo mano kaklą bei lūpas, kas virto nepastebimai mūsų santykių pradžia.

Po klubo mes su sese buvom pakviestos pas jo draugą, jo draugas mums grojo gitara, o mes su Nalov buvome tiesiog sujungti likimo, mes buvome kažkur kitur, ne žemėje. Nalov paklausė manęs pirmąjį vakarą „ar tu tik mano, saldžiausioji?“, nors tai skambėjo ir keistai pirmąjį vakarą, sėdint su nepažįstamuoju, bet atsakiau, kad taip.

Mes kalbėjomės jau kitą dieną telefonu, jis rašė man „I want you“, sureagavau neigiamai ir iš karto rėžiau: „tu ieškai ne tokios, kokia esu aš“. Jis skambino, klausė labai keistų klausimų, ar esu nekalta, ar galiu supažindinti su savo tėčiu. Jis pasiūlė man draugauti jau antro susitikimo metu, kas man buvo netikėta, man teko atsakyti, jog nežinau. Lietuvoje nebuvo perspektyvų susirasti darbą pagal diplomą, tad planavau išvykti atgal.

Deja, mano tėčio nebėra šiame gyvenime ir galbūt dėl to mane traukė jo vyriškumas, bebaimiškumas bei saugus jausmas šalia jo, jis užpildė tai, ko man trūko. Nalov, kaip ir dauguma Azerbaidžano vyrų, buvo nemažai pasiekę kovų menuose, jam ėjus rungtis Lietuvoje su ne tik savo svorio vyrais buvo gana lengva laimėti. Jis to nesiekė, net nenorėjo niekam nieko įrodinėti, bet pastovūs mūsų šalies vaikinų rasistiniai priekabiai privedė jį, nelikus kitos išeities, kaip tik juos pamokyti gerbti užsieniečius.

Kartą net teko skambinti policininkui ir prašyti paleisti mano vaikiną iš kameros, nors gyvenime neteko bendrauti su policija tokiais reikalais. Mūsų policininkus jis pavadino korumpuotais, nes jo piniginė buvo ištuštinta ir tik tada jį paleido. Pareigūnas buvo labai malonus kalbėdamas telefonu, o aš jaučiausi tikrai bejėgė, kas galėjo pagalvoti, kad būsiu tokioje situacijoje. Jo draugas mušėsi, o ne jis, o kadangi matė, jog policija atvažiuoja, Nalov liko vietoj geriausio savo draugo prisiimti kaltę. Viskas baigėsi gerai, bet tai tik įrodė jo charakterio stiprumą bei bebaimiškumą.

Dar bekalbant klube per penkias minutes supratau jo charakterį, supratau, jog jis yra stipriai tikintis musulmonas, o ne tas prijaučiantis, jis nebandė nieko slėpti ir buvo toks, koks yra, kas kartais galbūt viduje mane šokiruodavo. Kadangi užsienyje universitete jau turėjau pažįstamų iš šios šalies, žinojau apie jų šalies politines problemas, kultūrą, ko gero, dėl to manęs nebegąsdino kultūriniai bei religiniai skirtumai.

Per mūsų antrąjį susitikimą, kada jau tai buvo pradžia dramos, mes kalbėjomės apie kultūrinius skirtumus, jis jau tada, prieš trejus metus sakė, jog nenori manęs pakeisti. Jų būsimos žmonos yra nekaltos, draugaudamos su vaikinu jos nebendrauja su kitais vyrais, eina tik į moterims skirtus sporto klubus, o ką jau kalbėti apie bendravimą prie kavos puodelio su draugeliais ar klasiokais.

Jų žmonos tik aptarnauja savo vyrą bei jo draugus, bet neprisės ir nebus lygiavertė diskusijų pašnekovė. Diskusijų metu man kilo daug juoko, nes šie dalykai mane šokiravo, lyg būčiau grįžus šimtą metų atgal. Jis netikėjo paviršutiniškai, į religiją jis gilinosi, lygino su kitomis religijomis, jis daugiau žinojo apie Krikščionybę negu aš, o jo analizė, kūno kalbos išmanymas buvo pažengęs taip pat. Nors jo anglų kalba buvo labai silpna, mes galėdavome tik žiūrėti ir jausti vienas kitą. Ir šis ryšys, aistra, jo akys bei rankos tiesiog surišo mane ir niekas nebūtų galėjęs atplėšti.

Nemanau, kad nežinote, kaip šie vyrai, palyginus su mūsų lietuvaičiais, sugeba moterį paversti gėle, kokie tai būna tikri ir nuostabūs komplimentai bei veiksmai. Šie komplimentai nebuvo turkų lygio, jie buvo reti, bet tai pranoko visus lūkesčius, filmus bei serialus. Mes suartėjome gana greitai, nors esu sunkiai prieinama, bet šiai pagundai buvo neįmanoma atsispirti.

Tai buvo atsipalaidavimo viršūnė, tai buvo vyras, kuris žinojo kiekvieną kūno tašką bei mokėjo skaityti tavo norus, kurių net nežinojai pati. Tai buvo lyg išmokta psichologų ar kitų profesionalų mokymuose. Jis žinojo mano mintis kiaurai, suprato mano kūno kalbą bei žvilgsnius. Jo amžius siekė vos 20, o branda buvo kaip 40-mečio. Bet jo elgesys draugystės atžvilgiu nebuvo brandus, mes skyrėmės ir taikėmės mažiausiai 50 kartų.

Tai buvo tas vyras, kuris nunešė mane ant rankų nuo Aleksoto kalno 263 laiptelius žemyn, nes aš avėjau aukštakulnius batelius, tai buvo tas vyras, kuris pakvietė tave šokti ant Prisikėlimo bažnyčios stogo pagal mūsų mėgiamiausią dainą, kurią užsakė iš renginių organizatoriaus, nors ten vyko kitos poros vestuvės. Šokiai mus jungė, mes šokome namie, gatvėje be muzikos, po audros lietumi bei šokių aikštelėse, kuriose matėm tik vienas kitą.

Esu šiuolaikiška ir nesiderinau prie jo kultūros, apart kiaulienos nevalgymo šalia jo ar visiškai alkoholio atsisakymo, kas yra logiška ir naudinga mano organizmui. Bendravau su savo draugais, neskirstant jų į moteris ar vyrus, man buvo įdomu bendrauti su visais ir visus pažinti, tai jam, žinoma, buvo neįprasta. Jam buvo neįprasta ir tai, kad gyvenau atskirai nuo šeimos ir buvau savarankiška. Jam kiekvieną kartą reikdavo tvardyti save ir perlipti savo kultūrą, tad nesusipratimų bei kultūrinių skirtumų visada jautėsi.

Po poros susipykimų pačioje draugystės pradžioje aš nusipirkau bilietus atgal į užsienį, žinojau, jog taip bus lengviau užbaigti tai, kas neturėjo prasidėti ir pradėti karjerą ten, kur yra daugiau galimybių. Jis buvo sakęs, jog būsime kartu iki penkerių metų, o tada jam teks išvykti atgal į Azerbaidžaną ir vesti nekaltą azerbaidžanietę, kitaip jis turėtų išsižadėti visos savo savo šeimos, įskaitant brolius ar seseris.

Jis šeimoje buvo vyriausias, tad turėjo rodyti pavyzdį, o reikiamu atveju vietoje tėčio išlaikyti visus, nes jo mama, žinoma, buvo namų šeimininkė. Jų kultūra manoma, jog vyras yra ne vyras, jei negali išlaikyti savo moters bei šeimos, tai yra naudinga, jei ji turi išsilavinimą, bet dirbti jai nereikia.

Pagalvodavau kartais, tai kas iš to popieriaus, kokia esmė, jei nedirbsiu, tai prilygsta niekam, visiškai savęs nerealizavimas. Nalov sutiko su šiuo faktu bei matė, jog manęs nenulaikytų namuose visą dieną. Stengiausi išlaikyti tam tikrą sieną ir visiškai neatsidaviau jausmams, nes žinojau, kad prarasiu savo asmenybę, tapsiu tuo, ko tik jis nori. Po dviejų savaičių nebendravimo pranešiau jog turiu bilietus atgal ir mūsų draugystė per atstumą tęsėsi.

Jis atvyko paskutinę naktį, išlydėjo mane, bet nieko nesakė jog pasilikčiau. Vėliau paaiškėjo, jog jo atvykimas ir įrodė tai, kad jis nenori, kad išvykčiau. Buvo melo ir šios istorijos pradžioje. Vieną kartą išgirdau jį telefonu besipykstantį su rusiškai kalbančia mergina, pasirodo, ji buvo jo buvusioji, kuri jį šantažavo bei nenorėjo išsiskirti, nors pati jį išdavė, tai sužinojau tik po dvejų metų draugystės. Jo sukurta istorija tuo metu skambėjo kitaip, apie šį pokalbį jis pasakojo labai kūrybingai, jog jis padėjo jai, nes ji prasipjovė su pačiūža ranką, na, ir t. t.

Atvykus man į užsienį, apsistojau pas draugę, su Nalov bendravome skype vos ne kiekvieną dieną, bet jis vis rasdavo kokią priežastį susipykti ir nekalbėti tam tikrą laiką. Prisiskaičius ir prisiklausius pasakojimų net galvojau, kad galbūt ir jo laukia būsima žmona namuose.

Kada nebendravome, išsiskyrėme gal mėnesiui ir šis miestas mane įtraukė. Tai vienišių miestas, pradėjau dirbti, ėjau į darbo vakarėlius, o viename iš jų susipažinau su italu. Neturėjau jokių jausmų jam, apart susižavėjimo jo išvaizda bei temperamentu ir galvojau, tai bus geriausia išeitis užsimiršti meilę bei chaosą, kurį pastoviai jaučiau su Nalov.

Po mėnesio Nalov man parašė lyg niekur nieko, žinoma, pradėjo klausinėti, kas ir kaip mano gyvenime vyksta, o kadangi jis mane perskaito kiaurai, jis žinojo, kad kažkas nutiko, kad aš pasidariau abejingesnė mūsų dramoms ar nebendravimui. Jam tiesiai šviesiai paklausus, ar aš susitikinėjau su kitu, man nebuvo kitos išeities kaip prisipažinti, žinojau, jog jam meluoti nepavyks, kad ir kaip nenorėjau įskaudinti. Jis pabaigė pokalbį, žinoma, viskas baigėsi labai negražiai, bet jis kaltino tik mane, nematė nieko blogo savo elgesyje ar tuo poelgiu, jog skyrėsi ir taikėsi.

Jo kultūra bei artimieji visas europietes laiko pasileidusiomis, tai jau buvau girdėjusi ir iš savo draugų universitete. Jie teigdavo, jog europietės parodo tikrąjį savo charakterį tik santuokoje, o išlikti lieknos stengiasi visada dėl to, kad išsiskyrus būtų nesunku sužavėti kitą.

Niekada nenorėjau, kad jis tuo faktu patikėtų, o jo draugai tik ir džiaugėsi jam prikišdami, sakydami, ji irgi tokia. Taip, mes buvome išsiskyrę tik mėnesį, jis, ko gero, buvo teisus, jei tai būtų tikra meilė, aš nebūčiau taip pasielgusi. Suprantu, jog tai buvo spontaniška ir nebrandu užmiršti jį kito glėbyje. Šiame mieste pasiduoti lengvabūdiškiems santykiams be įsipareigojimų buvo labai paprasta, o ir patys italai labai džiaugiasi čia mūsų lietuvaitėmis. Jas laiko puikiomis kandidatėmis vienai nakčiai, kaip ir turkai.

Išsiskyrę po dviejų mėnesių mes vėl susirašėme, grįžau po pusės metų į Lietuvą. Mes susitikome, tai buvo keista, gėda, bet kartu ir gera matyti vėl ypatingą žmogų.

Praleidome kiekvieną dieną, aplankėme kartu močiutę, šokome ant bažnyčios stogo, kartu tapetavome kambarius iki ryto ir keliavome prie jūros. Tai buvo ne draugystė, tai buvo šeima.

Bet kaip galėjau visiškai tikėti mūsų santykiais, kai mačiau jo draugus, besilinksminančius su lietuvaitėmis, o kitą kartą viena iš būsimų azerbaidžaniečių žmonų sėdėjo toje pačioje kompanijoje, nieko neįtardama apie savo būsimą vyrelį. Jaučiausi nejaukiai, nes nežinojau, kokioje pozicijoje buvau aš, kas dar buvo slepiama ir nuo manęs. Bet jis neslėpė nuo manęs šių faktų, įtraukė į draugų ratą ir leido pamatyti savo universiteto draugų tikruosius veidus.

Aš mačiau tuos lietuvių merginų susižavėjimo žvilgsnius, pamačius vyriškus, pasitempusius, tamsių bruožų vyrus. Mačiau ir tą atvejį, kada buvo viena lietuvaitė spaudžiama nuomotis butą kartu, pasirašyti sutartį savo vardu, o ar jis sugrįžo kitais mokslo metais pas ją, ar jo nelaukė taip pat būsima žmona ten, negaliu to teigti, bet, ko gero, ji liko įskaudinta. Daug merginų buvo reikalingos tik tiems mokslo metams, kol jie studijavo čia, o kartais ir dėl vizos.

Nalov visada pasisakydavo apie tai labai neigiamai, kad ir mus skyrė atstumas, kad ir jis negalėjo atvykti į šalį, kurioje buvau aš, jis nebūtų vedęs manęs dėl šios priežasties, tai laikė žemiausio lygio poelgiu, nors prisipažinsiu, būčiau sutikus, norėjau gyventi ir būti su juo.

Būdami kartu po vadinamos mano išdavystės mes buvome kartu, kūrėm planus apie šeimą, buitį. Būdami viename jūros kurortų šokome, mylėjomės, kalbėjomės švyturiui šviečiant iki paryčių, keliavome dviračiais pakrante, kalbėjome apie nuoskaudas. Tuomet jau supratau, kaip man buvo sunku būti savimi ir pasakyti tai, ką galvoju apie jo kultūrą.

Mano šeima atvyko prie jūros, priėmė jį, kalbėjo rusiškai, tad nebuvo taip sunku atrasti panašumų kultūroje, kadangi ši šalis taip pat buvo sovietų sąjungoje. Paskutinį vakarą einant namo nuo jūros jis man pasakė, kad niekada neverkčiau dėl jo, nes mes nuostabia praleidome laiką kartu, bet jis negali kovoti su savo sudužusiais jausmais.

Jo širdis buvo sudužusi, vieną akimirką jis buvo laimingas, kitą jis prisimindavo, kas nutiko, ir pasakė, jog man niekada neatleis.

Pamirštas paminėti faktas tas, kad jis po mano vadinamos išdavystės permiegojo su 7-iomis merginomis, galvodamas, jog tai padės, o vėliau pripažino, jog tai tik pablogino situaciją. Mane įskaudino ne išdavystė, bet problemos sprendimo būdas. Tai buvo dar keli grįžimai namo, kurie pasibaigdavo panašia pabaiga. Buvo laikas, kada nebendravome 5 mėnesius, o vėliau ir 9.

Paskutinės atostogos kartu buvo Turkijoje, buvom nesimatę visus tuos 9 mėnesius. Ko gero, dar ilgai prisiminsiu, koks buvo tai susitikimas. Aš pasiruošiau, kad ši kelionė bus atsisveikinimo kelionė. Mes išgyvenome daug, baisią ir nepagarbią turkų kultūrą, apgavystes bei klaikias sąlygas viešbutyje, apart to, mes dar išgyvenome ir audrą, tokios ten nebuvo jau 20 metų. Negalėjau išbūti tame baisiame viešbutyje, tad mano užsispyrimu mums teko praeiti tikrą audrą, praeiti tekančias upes su akmenimis keliuose, lietų, išvysti panikuojančius darbuotojus prekybos centre, nes vanduo sunkėsi visur, o aš tiesiog norėjau skaniai pavalyti.

Žinoma taksi nebevažiavo, vandens lygis buvo per aukštas, bet vos pagavus vieną paskutinių autobusų, po kelių valandų mes grįžome į viešbutį. Buvome permirkę, sušalę, o iš viso šio siaubo tik prisimenu, kaip stipriai laikėm vienas kito ranką, kaip besąlygiškai pasitikėjau juo tą akimirką. Apart visų šių nutikimų, kultūros bei gamtos išdaigų, miestelis po truputį atsigavo, o mes buvome laimingi ir džiaugėmės pramogomis kurorte.

Jis mane pakeitė - tapau rimta, ištverminga, pradėjau gerbti save labiau nei tai dariau anksčiau, jaučiausi tapusi stipresnė nei save laikiau. Reta moteris būtų atlaikius tiek išbandymų, išsiskyrimų bei kultūrinių skirtumų. Aš žinau, kad nėra tobulų vaikinų, tad norėjau padaryti viską, kad suprasčiau, kas tai yra santykiai ir ką galiu dėl jų gerovės paaukoti.

Mūsų kelionę vėl aptemdė prisiminimai apie praeitį … Netgi tobulomis akimirkomis nesugebėjome išlaikyti laimės, tad tai nieko gero nežadėjo. Išvykome į oro uostą, žinoma, mus nuvežė ne ten, teko prarasti daug energijos ir paskutinius pinigus, kol pasiekėme oro uostą.

Aš neverkiau, kaip jis to ir prašė, bet stipriai jam apkabinus ir pabučiavus nuėjau žinodama, jog matau jį paskutinį kartą realybėje. Jis nuėjo su šypsena, o aš nuėjau viduje jausdama kartėlį, nes nepasakiau jam, jog visą kelionę žinojau, kad tai bus mūsų atsisveikinimo kelionė.

Mūsų bendravimas tęsėsi, miegodavome su įjungta skype programa, klausydavomės, kaip kitas kvėpuoja, kaip jis man groja gitara, žiūrėdavom į vienas kitą daugiau nei bendravome, o geriausi raminamieji po negerų įspūdžių darbe buvo išgirsti jo raminantį balsą. Bandėme ne kartą vaidinti draugus ir pamiršti mus kaip porą, bet tai buvo neįmanoma. Palaipsniui jis sužinojo ir tai, kad Turkija buvo mūsų paskutinė kelionė.

Šiek tiek prisiminimų apie kultūrą, prisiminiau išgirstą mano draugo iš universiteto pasakojimą apie savo mamą. Su jo mama tėtis elgėsi kaip su princese, ji buvo iš Ukrainos, o jos anyta jos nekentė, nepripažino jos vaikų bei mušdavo ją dėl jos kitos šalies šaknų.

Jų kultūros auklėjimas buvo žiaurus, esu taip pat išgirdus savo kito draugo pasakojimą, kaip jį mama už susimušimą mokykloje su kitais berniukais primušė taip, jog lūžo jam ranka, buvo pilnas mėlynių, kad daugiau nebenorėtų mušti kitų, o už melą buvo nudegintas peiliu liežuvis. Tai buvo tragiški pamokymai savo vaikų, o ar esate skaitę, kas nutinka žmonoms už blogą elgesį?

Tai yra nusistovėjusios taisyklės, religija bei kultūra, kuri, ko gero, negalioja taip stipriai tik sostinėje Baku. Nalov mama niekada neina į parduotuvę, nelydima nors vieno iš vaikų, nelaikė net rankos kito vyro iki savo vestuvių, o bendrauja susituokus tik su šeima ar giminėmis, jos man taip ir neteko pažinti. Joms tai yra normalu, nors yra atskirtos nuo išorinio pasaulio, o vyrai, na, jums patiems spręsti.

Man būnant su Nalov ir jo azerbaidžaniečiais draugais, kartais buvo tikrai šlykštu matyti juos geriant ir linksminantis su lietuvaitėmis ar net vartojant narkotikus, o vaidinant prieš tėvus ar būsimas žmonas gerus vyrus. Yra įvairių istorijų, jų skaičiau internete, kada dar nežinojau realybėje, kas yra kas. Skaičiau ir gražių istorijų, ir be galo džiaugiausi, tikėjau, jog ir mano pasibaigs kaip pasakoje.

Kiek buvo lietuvaičių šiame europiečių stereotipų išbandyme? Na, aš žinau bent 300 mažiausiai, kiek dar buvo iš kitų miestų, kiek iš jų nukentėjo - aš nebežinau. Pagarbos mūsų moterims Nalov studentai draugai neturėjo, o tik šaipėsi iš jų, kad jos tik ir prašo sekso dar ir dar. Jei yra tų, kurios dar tiki šia kultūra - tikėkite, bet visapusiškai.

Yra ir gražių istorijų, tik prieš tai atsakykite į klausimus sau: ar nebuvote manipuliuojama, ar jis jus supažindino su savo tėvais, kad ir skype programoje, ar jaučiatės gerbiama, ar nesijaučiate visada kaltinama, ar neragino priimti musulmonų religijos ir atsisakyti savo draugų. Jei esate matę turkiškus naujus serialus, priimkite tai kaip realybę, nes taip ir yra, tokios dramatiškos tos istorijos ir realybėje. Jei nors kiek atsirado baimė patirti tai, ar įtariate, jog galite būti ta auka, neatsigręždamos pabaikite tuos santykius, jei mylite, neturėtų būti jokios baimės.

Grįžtant į mano istoriją su Nalov, 9 mėnesius bendravimo tik kaip draugai po kelionės į Turkiją, mes vis dėlto nesugebėjome negrįžti prie praeities kaltinimų. Aš laukiau daugiau nei porą metų jo atleidimo, keičiausi į gera dėl savęs, bet kartu ir dėl jo. O mūsų paskutinio pokalbio metu, apart visų gražių palinkėjimų bei komplimentų, jis pasakė, jog tik negerbiantis savęs vyras galėjo duoti šansą su manimi vėl kalbėtis po to, ką padariau. Taip pat buvo raginęs pabendrauti su musulmone moterimi ir paklausti, kaip turėčiau išpirkti savo kaltę.

Jūs, ko gero, nusijuoksite sužinoję, jog po 5 minučių prieš trejus metus, mūsų pokalbio metu klube aš jau žinojau, kad tai bus dramatiška istorija, pilna kultūrinių skirtumų, bet nepaklausiau savo intuicijos ir norėjau pereiti šią pamoką ar išbandymą. O gal būtų viskas buvę kitaip, nebuvus atstumui, gal mes būtume išlaikę šiuos išbandymus...

Tik dabar išmokau neatsigręžti į praeitį, mylėti save, išsilaisvinau iš kaltės jausmo bei savo gyvenimą pakeičiau kardinaliai, gerbiu savo sielą bei kūną. To linkiu visoms merginoms ir nesvarbu, kad mažai tarp mūsų tikrų bei gerbiančių mus vyrų, svarbu, kad mes keistumėmės, o jiems nebeliktų kuo naudotis, kad neliktų kalbų, kad užsieniečiai atvažiuoja į Lietuvą tik pasilinksminti ar atšvęsti bernvakarių su laiminga pabaiga.

Jei nusprendėte likti su šio kultūros vyrais - nepamirškite, jie jums niekada neatleis bet kokios išdavystės.

Akvilė

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ekspertai: kai kurie mokesčių pakeitimai verčia gūžčioti pečiais, bet statistikoje aplenksime estus (143)

Valstybės biudžetą priėmusi valdžia žada, kad 2019–ieji bus dosnūs visiems dirbantiesiems,...

Sulaikytas buvęs prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ lyderis Ivanovas papildyta (515)

Vilniuje antradienį sulaikytas Rusijos pilietis Valerijus Ivanovas, BNS patvirtino Generalinės...

Už butus viename lankomiausių Europos miestų – juokingos sumos: juos šluoja už grašius (193)

Dabar skelbimų portaluose gausu ne tik nekilnojamojo turto pasiūlymų Lietuvoje, bet ir užsienyje....

Orai bus nenuobodūs (5)

Didžioji sniego banga iš Lietuvos jau pasitraukė. Trečiadienio dieną orai išliks debesuoti,...

Ultimatumas Lietuvai: nesusipratimų virtinė ir keistos pasekmės sugriovė seną mitą (517)

Šimtmečius gyveno kaip vyras su žmona. Buvo visko – ir barnių, ir susitaikymų. Tačiau staiga...

Stambule – emocijų pliūpsnis: Zavacką raminę teisėjai ir audringas Maksvyčio moralas rūbinėje specialiai DELFI iš Stambulo (4)

„Šansų buvo, o jais nepasinaudojome“, – apmaudo po rungtynių Stambule neslėpė...

Karolinos Liukaitytės vyras susidūrė su rimtais nemalonumais: verslininkas nuteistas dėl milijoninės aferos (285)

Antradienį Generalinė prokuratūra paviešino informaciją apie laisvės atėmimo bausmę, kuri...

Šioje išparduotuvėje apsiperka net žinomos moterys, bet stilistės verdiktas – negailestingas (75)

Pastaraisiais metais miesto pakraščiuose viena po kitos duris atveria įspūdingų gabaritų...

Metus negrąžinto vaiko skandale – dar ne pabaiga: moters liudijimai pasikeitė žaibiškai (173)

Septynis vaikus pagimdžiusiai, bet ne visus auginančiai teko atverti teismo duris. Moteris...

Dramatiškoje atomazgoje „Fenerbahče“ įveikė visas rungtynes pirmavusią CSKA ekipą (19)

Dviejų Eurolygos milžinų akistatoje antradienį Stambulo „ Fenerbahče “ (12/1) komanda tik...