O viskas prasidėjo dar tada, kai buvau jaunesnė ir naivesnė, o jis patyręs ir toks žavingas. Žavingas man. Nors dabar kai pagalvoju, o kurgi tas jo žavesys buvo? Atrodytų banalu? Nemanau. Jis neturėjo turtų, nebuvo visuomenėje reikšmingas žmogus, politikas ar koks verslininkas. Ir nors dabar tokie santykiai yra gana „madingi“ (vyresnis vyras ir jauna mergina šalia), tačiau ir aš nebuvau ta standartinė jauna, graži mergina, ieškanti patikimo, nors ir vyresnio, tačiau su „stora pinigine“ vyro. Tiesiog buvau ta, kuri norėjo būti mylima ir geidžiama. O jis kaip tik buvo tas, kuris man leido pasijausti ypatinga...
Ir dabar manau, kad mano gyvenimo istorija verta romano, nes kol su tuo nesusiduri, neatrodo, kad taip gyvenime gali būti ir viskas atrodo tarsi ištrauka iš romantinio filmo. O gal dramos? Ir net nežinau, kaip man pavyks visą tą meilės, aistros, ašarų, pykčio ir daugybės kitų emocijų kupiną meilės istoriją sutalpinti į vieną trumpą straipsnelį. Bet pamėginsiu.
Ir turbūt niekam ne naujiena, kad didžioji dalis romanų gimsta darbe. O juo labiau, kai darbo kolektyvas yra nemažas. Juk čia praleidžiama tiek daug laiko. Savo kolegas matai ir esant gerai nuotaikai, ir prastai. Be to, žmonės čia tave priima tokį, koks tu esi, ne taip, kai einant į pasimatymą, kuomet pasipuoši savo gražiausia suknele, pasidarai ryškesnį makiažą... Akimirkos, kai žvilgsniai susitinka ir pamatai bendradarbio šypseną, už kurios slepiasi simpatija tau, o ne kitai kolegei... Taigi taip nutiko ir man.
Taip, taip. Dabar vieta smerkti mane. Už tai, kad tapau bendradarbio meiluže. Bet gerai pagalvojus.... O gal jis mano meilužiu? Nes mes abu turėjom šeimas. Jis – vedęs, o aš – ištekėjusi. Jis turėjo vaikų, o aš ne. Jis visada mylėjo svetimas moteris ir galima sakyti, žmona buvo tik formalumas, o aš buvau ta, kuri dievagojosi, kad niekada negalėtų apgauti savo vyro su kitu. Bet čia kaip visada. Sako niekada nesakyk niekada. Ir nors anksčiau man jis, kaip ir dauguma kitų mano bendradarbių buvo tas, kuriuo šlykštėjausi ir baisėjausi, girdėdama tikras ir pagražintas istorijas apie nuotykius su kitomis moterimis, tačiau vėliau pati tapau ta, kuri buvo jo nuotykis. Pati aiškiai suvokdama, kur link veda tie prisilietimai, palaipsniui priprasdama prie svetimo vyro dėmesio, tariau lemiamą taip.
Sakyčiau jis kantriai laukė, kol aš pati sutiksiu. Ir nors iki tol mano vyras mano gyvenime buvo man pirmasis ir, kaip buvau galvojusi, kad bus paskutinis, aš vis dėlto, pasidaviau pagundoms ir pasimylėjau su juo, su savo, dabar jau buvusiu, meilužiu. Ir kaip atrodytų (bent jau aš to tikėjausi) turėtų būti ypatinga, bet tai buvo taip trumpa, kad net pati nespėjau pajusti, ką mes padarėme. Atrodo minutės verta akimirka, o aš jau tapau vedusio vyro meiluže. O gal toks seksas net nelaikomas seksu? Tik tų akimirkų buvo vėliau ir ir daugiau. Ilgesnių ir trumpesnių, bet bet kuriuo atveju, tas seksas buvo geresnis nei seksas su vyru, kuris atrodo su manimi mylėdavosi iš reikalo, be meilės, be aistros...
Ką aš kalbu – geresnis. Jis buvo toks geras, kad po tų metų lovoje su savo vyru nelabai vyraujant įvairovėms, buvo išmėginta tiek daug visko, kad didžioji dalis moterų galvotų, kaip taip galima, o didžioji dalis vyrų apie tai svajotų. Nes nebuvo vietos ir laiko, kur nebūtų buvę galima pasimylėti. Tiesiog buvau tobula meilužė, kuri suprato, koks geras dalykas gyvenime yra seksas ir kaip man to reikia, to jausmo, kad esi geidžiama.
Viskas būtų gal ir pasibaigę, jei ne meilė, akla ir kvaila meilė bendradarbiui. O kai atsirado meilė, savo emocijas buvo kontroliuoti dar sunkiau. Grįžusi namo nenorėdavau nieko kito, tik grįžti pas jį. Mane vis labiau erzino mano vyras, aš jame pradėjau įžvelgti begalę trūkumų, kuriuos anksčiau buvau tarsi užslėpusi ir stengiausi nepastebėti, mūsų santykiai tapo blogi man, nes jam atrodė visada viskas gerai.
Atėjo momentas, kai aš priėmiau sprendimą skirtis su savo vyru, tikėdama, kad galbūt galėsiu sukurti kitus, gražesnius santykius. Slapčia pradėjau įsivaizduoti, kaip atrodytų mano gyvenimas su bendradarbiu. Dabar manau, kad tos skyrybos bet kuriuo atveju būtų įvykę anksčiau ar vėliau, net ir be mano romano, tik tai viską paspartino, ir leido man suprasti, ko aš iš tikrųjų noriu iš gyvenimo, kad nenoriu gyventi su nemylimu ir manęs nemylinčiu vyru. Ir jei jaunystėje mes abu susituokėm manydami, kad būsime laimingi, dabar bent aš to nebejaučiau.
Priėmiau sprendimą skirtis, nors nei mano šeima, nei dauguma draugų to nesuprato. Bet aš vis galvojau, kodėl turime kankintis kartu, kai po bendrų gyvenimo metų supratau, kad manęs netenkina ne tik mudviejų intymūs santykiai, bet nesutariame ir kitais klausimais. Požiūriai, vertybės taip skyrėsi, kad net nežinau, ar buvo įmanoma padaryti, kad įmanoma būtų abiem žiūrėti viena kryptimi.
Tad tapau laisva, tiesiog vedusio vyro meiluže. Nes jis, kaip pasirodė, turbūt niekada neišsiskirs. Anksčiau maniau, viena iš kliūčių būti kartu buvo mano santuoka, tačiau kai jos nebeliko, tada atsirado kitos priežastys, kodėl mes negalime būti kartu. Ir noriu pasakyti kitoms moterims, tą patį ką ir man sakydavo: nusiimkite rožinius akinius. Tokie vyrai NESIKEIČIA. NIEKADA. NEI DABAR, NEI PO DAUGELIO METŲ. Jei jau mylėjo visada svetimas moteris, tai ir mylės. O gal geriau sakyti ne mylės, o tiesiog, tenkins savus vyriškus poreikius. Ne Jūs, tai kita atsiras.
Aš žinojau, kad jis mane apgaudinėja. Matydavau jo telefono išklotines. Sakote negražu taip daryti? Bet viskas tik dėlto, kad jis melavo. Matau, kad skambina, susirašinėja, o jis tik žiūri į akis ir sako, kad ne. Kažin jo nuomone, aš tokia naivi atrodžiau, kad patikėčiau? Ne tik skambučių išklotinės, bet ir žinojimas, kur važiuoja po darbo. Arba tiesiog draugų pasakymas, kad matė, jog buvo ten ir ten. O jis vis tiek, meluoja ir nemirksi, sakydamas: „Kad ne, nebuvau“. Ir nors turėjo 20-čia metų jaunesnę meilužę (tai yra mane), jam vis tiek reikėjo kitų. Nors aš stengiausi duoti viską, ką galima duoti vyrui, bet viena supratau, kad ir kokia būčiau gera, jam tiesiog reikia kitų, nesvarbu geresnių ar blogesnių, jaunesnių ar vyresnių, tiesiog sekso su kita moterimi.
Ir dabar turbūt vėl smerksite mane. Kaip aš galėjau miegoti su juo, jei žinojau, kad jis miega su kitomis? O gi paprastai. Meilė. Ta pati akla, kvaila, beprotiška meilė. Va tą akimirką ir supranti, kiek daug galima aukotis dėl mylimo žmogaus. Bet tada imi galvoti, o kodėl tu, o ne jis aukojasi? Daugybė išlietų ašarų, bandymas viską nutraukti ir vėl sugrįžimas pas jį, kartojimas sau, gal ne viską padariau, kad nesu jam vienintelė, skausmas širdyje ir jokios laimės namuose.
Po ilgų bandymų, man pavyko viską nutraukti ir net dirbant kartu žiūrėti į jį kaip į bendradarbį. Nieko daugiau. Tiesiog. Aišku, tam prireikė laiko. Ir dar ilgai buvo sunku jį matyti, bet mano noras turėti laimingą šeimą buvo stipresnis už meilę jam. Aš susiėmiau (jei tai būtų galima taip pavadinti) ir leidausi į paieškas. Tiesiog, vaikščiojau į pasimatymus ir ieškojau sau skirtojo, kuris vertintų mane, o ne skaudintų. Ir suradau. Ir dabar esu tikrai laiminga: mylinti ir mylima žmona ir mama. Ir jei kam kiltų klausimų, o gi kaip tas seksas? Tai jis tobulas. Ir dabar suprantu, kad tiesiog turi sutapti vyro ir žmonos poreikiai šeimoje ir viskas bus gerai, nes ne tik meilužis gali būti tobulas meilužis, bet ir vyras gali būti tobulas meilužis.
Tad viskas priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų pastangų susikurti gyvenimą tokį, kokio norisi. Ir jei jau nepavyksta pasimokyti iš svetimų klaidų (nes man tai nepavyko) ir tenka savo kailiu patirti tokius išgyvenimus, kurių geriau būtų ir nebuvę, bet... va čia ir lieka bet. Jei ne ta praeitis, jei ne ta patirtis, galbūt gyvenimas būtų kitoks? Blogesnis? O gal dar geresnis? Bet to jau negalime sužinoti, tad reikia džiaugtis tuo, ką turime.
Tad visiems linkiu meilės. Ne tos, kurią matome pro rožinius akinius, o tiesiog, paprastos, gražios, abipusės meilės.
Ši istorija atsiųsta konkursui „Mylėjau du, o teko pasirinkti vieną“. Kviečiame dalyvauti ir jus!
