Niekada netikėjau monogamija, kai suaugau, visi mano santykiai buvo daugiau ar mažiau atviri.
Prieš aštuonerius metus susipažinau su būsimu vyru – negalią turinčiu žmogumi – ir supratau, kad ilgalaikė monogamija – ne man.
Po pusės metų bendravimo susituokėme, visų pirma – dėl sveikatos draudimo reikalų. Mano vyras vienas augino tris vaikus. Galbūt kai kam skambės lengvabūdiškai, bet mes visi penki puikiai sutapome ir jautėme, kad ilgai būsime kartu.
Santuokos pradžioje, kol pratinomės prie naujo statuso, kol aš mokiausi būti mama, nusprendėme susitelkti į mūsų šeimą ir susitarėme kol kas gyventi monogamiškai, tiesa, su perspektyva, kad kuriame santykius, kurie ateityje bus su tam tikru atvirumo lygiu.
Laikui bėgant mūsų santykių parametrai tapo liberalesni, atostogų metu kartais su kuo nors permiegodavau, o rimtesniems romanams nė vienas iš mūsų neturėjo energijos. Susitarėme, kad prieš pradėdami romaną vienas kitam apie tai pasakysime, tačiau to nebuvo – mes tiesiog neturėjome tam energijos.
Po kelerių santuokos metų mums gimė kūdikis, laiko ir energijos pasimatymams liko dar mažiau, kita vertus, vos pagimdžiusi vaiką nesijaučiau sekso deivė. Su keturiais vaikais, mano sveikatos specifika ir buitimi mūsų santuoka iš esmės buvo monogamiška. Laimė, kūdikiai auga, laisvo laiko daugėja, taigi pastaruosius kelerius metus mums atsirasdavo laiko pasimatymams.
Nesuprantant mūsų, sunku suvokti mūsų dinamiką. Mes su partneriu – visiškai skirtingi žmonės. Jis – mylintis, švelnus žmogus, visada trokštantis rodyti man savo meilę. Aš, tiesą sakant, esu kekšė, kuriai reikia daug laiko pabūti vienai. Mes stengiamės ir mums pavyksta gyventi santuokoje.
Maždaug prieš metus „Tinder“ pažinčių svetainėje mano vyras susipažino su Elizabeth ir nekantriai laukė pirmo pasimatymo. Daliai žmonių bus sunku suprasti, bet aš nuoširdžiai džiaugiausi, kad jis susipažins su moterimi ir galbūt tarp jų kažkas užsimegs. Atviri santykiai mano vyrui buvo naujesnis dalykas nei man, idėja jam buvo priimtina, bet jis dar tik pradėjo vaikščioti į pasimatymus. Mes labai mylime vienas kitą, tarp mūsų yra daug bendro, tačiau mes, kaip ir bet kurie du žmonės, negalime patenkinti absoliučiai visų kito poreikių. Aš jį skatinau susipažinti su moterimi, kuri turėtų panašių interesų, kokių neturiu aš. Tai, kad tarp jų kartais bus seksas, man neatrodė svarbu, nes tai nekeičia mūsų santykių ir jausmų vienas kitam. Ne visiems pavyks tai suprasti, bet mums taip tinka.
Galiausiai susipažinau su Elizabeth. Sprendžiant iš to, ką apie ją pasakojo vyras, žinojau, kad ji man patiks. Atviri santykiai, keli partneriai mums tinka dar ir todėl, kad mano vyras turi nepriekaištingą skonį. Elizabeth daug kuo panaši į mane – mes abi sumanios, turime savo nuomonę, esame karšto būdo. Kaip santykius su keliais partneriais besirenkantis žmogus, Elizabeth vertina atvirumą. Štai mūsų santykių funkcionalumo paslaptis – bet kuris iš mūsų (dažniausiai aš) gali pasakyti, kad nori pabūti vienas ar kad jaučiasi atstumtas ir nori praleisti daugiau laiko su [savo vyru]. Elizabeth tokiu atveju supranta, kad nesu nusiteikusi prieš ją, tiesiog išsakau savo poreikius.
Per pastaruosius metus Elizabeth tapo mūsų šeimos nare, man ji – tarsi sesuo. Kaip mano vyras ir aš, ji irgi turi negalią, supranta, kokia mūsų šeima ir kaip mes gyvename.
Kai vaikus supažindinome su Elizabeth, jie šiek tiek žinojo apie mūsų atvirą santuoką. Tiesa, Elizabeth buvo pirma rimta vieno iš mūsų partnerė, su kuria santykiai tapo tokie rimti, kad buvo nuspręsta supažindinti ją su vaikais.
Tarp manęs ir Elizabeth nėra romantiškų santykių, veikiausiai nusiviltumėte, sužinoję, kiek nedaug sekso yra mūsų visų gyvenime (atsiminkite, auginame keturis vaikus). Įprastai Elizabeth kartą ar du kartus per savaitę nakvoja mūsų namuose, svečių kambaryje, nes esame priėmę tam tikras taisykles, kurių laikomės, kai vaikai namuose, kad netrikdytume jų gyvenimo ritmo.
Nuoširdžiai myliu Elizabeth, kaip mūsų šeimos narę, bet kartais mane apima pavydas. Būna taip, kad jie kur nors dviese išeina, o aš tuo metu pati norėčiau leisti laiką su savo vyru. Tiesa, taip jaučiuosi vis rečiau, nes dabar Elizabeth prižiūri vaikus ir mes galime išeiti į pasimatymą ar dviese išvažiuoti savaitgaliui. Laikas ir energija riboti, kartais dėl to kyla įtampa, vis dėlto stengiamės, kad visi trys turėtume tai, ko norime.
Kaip ir turint omeny visus artimus santykius, kyla konfliktų. Ypač todėl, kad Elizabeth nemažai laiko praleidžia mūsų namuose ir imasi vaikų auklėjimo, o jos metodai skiriasi nuo manųjų. Pavyzdžiui, aš leidžiu mūsų 5 m. sūnui paimti užkandžių, kai jis nori. O kai ji gamina vakarienę, nenori (savaime suprantama), kad jis netektų apetito.
Tokius dalykus nesunku suderinti – kai ji gamina, sūnui tenka palaukti vakarienės, kitais atvejais jam leidžiama užkandžiauti. Sunkiausia – pastebėti skirtingus požiūrius ir rasti visiems tinkamą sprendimą. Gerai tai, kad Elizabeth neginčija fakto, jog tėvai esame mes, o aš stengiuosi prisiminti, kad man ir vaikams ji linki tik gero.
Žmonės skirtingi, skirtingi jų gyvenimai. Man nuoširdžiai nerūpi, kaip gyvena kiti, manau, kitiems irgi neturėtų rūpėti, kaip gyvename mes. Turėti kelis partnerius – tai nėra išsisukinėjimas, šitaip gyventi reikia tam tikrų pastangų, kokių nereikia esant monogamiškiems santykiams. Savaime suprantama, ši dinamika jums gali netikti. Mes gyvensime ir žiūrėsime, kaip viskas klostysis, bet šiuo metu mano santykiai su vyru ir jo mergina Elizabeth tinka mūsų šeima. O tai – svarbiausia.
