Likime... meilužiais

Tik dažniau būna atvirkščiai: iš pradžių paaiškėja, kad su žmogumi labai gera mylėtis. O štai įsipareigoti vedyboms nesinori. Tad žmonės ir tariasi likti tik meilužiais. Arba nesitaria garsiai, bet susitikinėja, mylisi, o apie vedybas lyg susitarę nekalba. Tai yra, susitaria be žodžių: negadinkime to, kas gerai einasi.

Komiški mums atrodo būtent neįprasti sutuoktiniams žodžiai: likti meilužiais. Ir tai iš tikrųjų yra liūdnokas vedybinio gyvenimo faktas: vedybos mums atrodo aseksualiu dalyku. Būti meilužiais ir būti vyru ir žmona mums atrodo dalykai nesuderinami. Kodėl?

Pirmas jums žinomas atsakymas yra lyg psichologinis nuosprendis: santuokoje žūsta seksualinė aistra. Tai yra, vystosi pripratimas, monotonija ir atšalimas. Ir žmona, kurią vyras mato be makiažo, ir vyras, kurį žmona mato su apatiniais... Ir buitis, ir blogos nuotaikos, kurias išliejame santuokoje vienas ant kito... Ir nuolatinis mylėjimasis įprastiniu būdu, ir žinojimas, kad nėra dėl ko kovoti... Ir tai, kad metams bėgant mūsų figūros negražėja, riebalai ir celiulitai mus bando priartinti prie mūsų senų tėvų išvaizdos...

Kokia čia gali būti aistra? Tikrai šis paaiškinimas atrodo labai pagrįstas. Psichologija žino, kad žmogaus dėmesį pritraukia nauji dalykai, kad jie sukelia motyvaciją juos užkariauti. Kad jie jaudina. Ir kad seni, įprasti dalykai veikia slopinančiai, sukelia nors ir saugumą, bet nuobodų saugumą…

Bet palaukite. Ką – psichologai - tai pranašai? O gal sutuoktiniams tiesiog įteigiama, kad seksas - tai jaunųjų kvailystės? Gal tokios yra žmonių pažiūros, papročiai, kurio visi klauso? Patvirtina šį įsitikinimą baldų projektuotojai. Jei jie kuria sofą lovą viešbučiui, tai padaro ją erotišką ir didelę. Kokią nors raudoną širdies formos.

O jei reikia šeimyninio komplekto idėjos? Prieš jūsų akis iš karto atsistoja dvi lovos su dviem spintelėmis. Kurias esant reikalui galima nustumti vieną nuo kitos. Nes kad meilužiai miega abu stipriai apsikabinę, tai jau štampas. O kad sutuoktiniai prieš miegą skaito savo knygutes, o po to nusisuka ir užmiega - kitas štampas. Pabandytų jie elgtis kitaip - iš karto kiltų mintis: o gal mes nenormalūs? Juk juokingai atrodome... Ką kiti pagalvotų?

Jei jūs pabandytumėme elgtis kitaip, nei iš jūsų tikimasi, tai kaip mat susidurtumėte su šiais paslaptingais “kitais”. Jie niekada nematomi, bet labai galingi. Tai dėl jų mes:

Įsimylėję vaikščiojame susiglaudę ir padėję vienas kitam ranką ant peties;
Tuokiamės bažnyčioje;
Susituokę vaikščiojame nesusikibę rankomis, o per tam tikrą atstumą;
Verčiame vaikus nerėkti ir nelakstyti;
Darome remontus ir gražiname namus;
Ir t.t.

Taigi gali būti, kad meilužiais santuokoje būti sau neleidžiame, nes ”taip nepriimta”.

O dar yra tokia idėja: susituokę mes meilužiais sau neleidžiame būti dėl vaikų. Tai - biologinė atšalimo programa. Gamtoje patinas, apvaisinęs patelę, tampa pasyviu ir abejingu. Patelė neprieštarauja, nes tuo metu užimta savo lizdo (urvo) tvarkymu ir augina vaikučius. Patino pasyvumas jai tik į naudą. Kodėl? Dėl daugelio priežasčių.

Pirmiausiai, dėl vaikų priežiūros ir saugumo: seksas blaškytų.

Antra, palikuonių reguliavimui: jūs įsivaizduojate, kuo pavirstų mūsų planeta, jei vyrai nuolatos santykiautų su moterimis? Atšalimas - natūralus gyventojų skaičiaus reguliatorius.

Trečia: dėl vaikų psichologinio gerbūvio. Atsakykite nuoširdžiai: ar jums patiktų augti šeimoje, kur motina nuolat išraudusi ir suprakaitavusi stena susikabinusi su tėvu? Ar jums nekiltų didžiulė baimė? Ir ar neatrodė vaikystėje jums savaime suprantamu dalyku, kad jūsų tėvai niekad seksu neužsiminėjo? Kad jie - aukščiau sekso, o gašlumu pasižymi tik kitokie vyrai ir kitokios moterys?

Taip, jūs logiškai suprantate, kad tarp jų buvo seksas. Tačiau ar ne geriau jūs jaučiatės galvodami, kad nebuvo?

Matote: jūsų psichologiniam gerbūviui netgi reikalinga, kad tėvai būtų vienas kitam seksualiai atšalę. Jums būtina, kad juos rištų meilė, kad jie būtų su jumis ir nesiskirtų vienas su kitu, tai tiesa. Nes tuomet ir jūs jaučiatės saugiau. Bet kad jie būtų meilužiai? Kažin ar jums nuo to saugiau. Prisiminkite: vaikai yra labai pavydūs. Jie labai nemėgsta tėvų meilės scenų. Jie bando įlįsti vakarais į tėvų lovas. Jie bando atitraukti vieną iš tėvų nuo kito. Jie iš tiesų yra maži Edipai ir mažos Elektros.

Antra, vaikai bijo prarasti išskirtinę padėtį šeimoje. Jiems nesinori, kad tėvai lovoje gamintų jiems konkurentus: mažus brolius ir seseris. Jie nori būti vieninteliai. Taip. Jie kartais prašo: “pagimdyk man sesutę ir broliuką”. Bet tik todėl, kad nenumato pasekmių. O pasekmės dažniausiai tokios: mažiau mamos dėmesio. Tad kam tas seksas tarp tėvų?

Toliau eina seksologai. Jie gana aiškiai sako: pirmaisiais santuokos metais sutuoktiniai dar gali santykiauti kada ir kiek panorės. Bet po kiek laiko tarp jų nusistovi tam tikras fiziologinis sekso ritmas, tarkime, dažniausias: du kartus savaitėje. Tai priklauso nuo lytinės konstitucijos. Kas ją apsprendžia? Genai, hormonai, kurie mus veikė gimdoje ir ankstyvoji vaikystė.

Neurofiziologinis kompleksas, kurio pakeisti mes negalime. Jei konstitucija silpna, santykiai dar retesni, nei dukart savaitėje. Ir tik stiprios lytinės konstitucijos žmonės neįeina į šį ritmą, tai reiškia, beveik visą gyvenimą mylisi tiek, kiek šauna į galvą. Tarkime, kasdien ar net kelis kartus dienoje. Kitaip sakant, išlieka meilužiais visą gyvenimą. Kiek tokių stiprios lytinės konstitucijos žmonių? Mažiau nei trečdalis. Geriausiu atveju dešimt procentų. Todėl suretinti lytinį ritmą santuokoje – ne problema, o kaip tik normos ženklas.

Taigi tam, kad santuokoje nėra priimta likti meilužiais, mes turime ir psichologinį, ir kultūrinį, ir pedagoginį, ir seksologinį pagrindą. Ko jūs norite? “Sutuoktiniai arba meilužiai” – atrodo priešybės, tiesa?

Tačiau tai, kas nėra priimta ir tai, prieš ką nusiteikia kultūra, kai kurių žmonių kaip tik nejaudina. Arba netgi yra savotiškas iššūkis. Laisvos valios pažeidimas. Jie ką sako? Kad mokslininkai - psichologai, tradicijų palaikytojai, biologai, pedagogai ir seksologai - tiesiog patvirtina tai, kuo patys tiki. Ir neleidžia kitiems to, ko negali ar nenori patys.

Taip pagalvoję, žmonės, žinoma klysta. Tačiau žmonės su šia klaidinga idėja ima tobulėti ir kartais išsilaisvina: ir iš monotonijos, ir iš vaikų tironijos, ir iš visuomenės pažiūrų. Jie paleidžia tai, kas žmonėse yra geriausia: sugebėjimą vystytis. Ir atskleidžia savo mokslui iki šiol nežinomus resursus.

Štai tuomet priešybės pagaliau ima klausyti Hėgelio dialektikos dėsnio ir pagimdo naują esybę: sutuoktiniai tampa meilužiais. Vėl? Taip, ir kitokiais, nei santuokos pradžioje. Jie gal ir klauso fiziologinio ritmo, gal ir nerodo vienas kitam stebuklų, tačiau malonumų gauna dar daugiau. Būtent dėl to, kad nelaukia stebuklų. Jūs gi žinote: kai iš sekso tikiesi stebuklo, tai nusivili. O kai nelauki – siurprizai stulbina.

Tad ta moteriškė, kuri siūlo savo vyrui likti meilužiais, žino, ką sako. Ji kaip tik yra ne komiška, o labai dialektiška ir žiūri į ateitį teisingai. Kas reiškia: optimistiškai.