Labas!
Kartais atrodo, kad negaliu tavęs pamiršti nors ir pykstu. Tau dabar nieko nejaučiu, tik pyktį ir atleidimą už ašarotas ir melagingas dienas.
Žinau, kad ir vėl kada nors susitiksim akis į akį. Bet tada nesisveikinsiu ir nekalbėsiu su tavim, kad ir kaip norėčiau būti tau drauge, bet negaliu. Pameni, kad man prisipažinai meilėje tada, kada mane praradai ir kai nematei manęs metus. Turbūt nemelavai, nes klaupeisi prieš mane ant kelių, o kitais atvejais anksčiau buvo tik tušti žodžiai. Ar pameni, kiek kartų ant tavęs pykau, nes žaidei su manimi, mano jausmais, buvai netobulas angelas, bet jutau tau daug daugiau nei vien meilę.
Geriausia ką dėl manęs padarei, tai stengeisi kartais apsaugoti nuo savęs, nes žinojai, kad skaudini mane su savo nesąmonėm, kartais apgindavai nuo blogų žmonių, padėjai atpažinti veidmainius kaip tu. Gal nesi toks, bet esi paklydęs, daug kartų likimas išskirdavo dėl skirtingų priežasčių, bet ir suvesdavo... Tavo dėka nebesu naivi ir nepasitikiu žmonėmis. Tik tavo dėka užsigrūdinau ir tapau drąsi ir tvirta.
Nesigailiu, kad su tavimi susipažinau, buvo ir gražių akimirkų, tokių kaip pasivaikšiojimai, pasisėdėjimai, buvo man gera su tavimi, bet sugadinai viską.
Daug kas primena tave: kvapai, muzika, žvaigždės... Žinok, pažadėjau tavęs nepamiršti dar kai mylėjau tave, pažadą tęsiu ir dabar, nes esu sąžininga, ko nepasakysi apie tave.
Atsisveikinau su tavimi, kai sutikau labai nuostabų ir gerą vaikiną, kuris stengiasi dėl manęs ir myli. Dabar aš laiminga, mylima ir pusantrų metų, kai galiu mylėti savęs neapgaudinėdama, kad vaikinas tikrai myli mane. Tau linkiu tik sėkmės!
Atsiprašau, kad negalim likti draugais, tiesiog paleisk mane ir pamiršk, kaip aš tave paleidau.
Tu man tik prisiminimas apie pirmą meilę, netobulą, bet stiprią, daugiau nieko.
Palinkėsiu tau nusiimti kaukę, kurią esi užsidėjęs. Nesi blogas, tik blogai elgiesi ir eini ne tuo keliu, kuriuo gali eiti.
Sudie!
