aA
Netikite meile iš pirmo žvilgsnio? O gal esate vienas iš tų, kuriems išdykėlis Amūras su strėle pataikė iš karto į širdį? Šiaip ar taip, kad poetų apdainuota meilė iš pirmo žvilgsnio egzistuoja, įrodė netgi mokslininkai. O visus tokios meilės „sužeistuosius“ kviečiame dalyvauti konkurse ir pasidalinti savo istorija.
Pora
Pora
© Corbis/Scanpix

Rašykite mums ir siųskite savo istorijas elektroniniu paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 22 d. ir laimėkite Max Factor dovanas: trims geriausioms istorijoms teks makiažo rinkiniai, o dar septyni laimingieji gaus dovanų tušą.Publikuosime tik taisyklinga lietuvių kalba parašytas istorijas.

Pirma dalis

**********Skaitytojų istorijos, II dalis

***********

(Įėjusi į tuščią mažo teatro salę, užtikau du veikėjus - fortepijoną ir būsimą savo aistrą/meilę/svajonę - Jį.)

Iš scenos šaltos seno miesto
Dvelkia daina, skirta mums:
Salei tuščiai, norams mano.
Jie čia Tavo posmų pietums.

Be tamsos aklinos dega vienas
Šviestuvas. Šviesa į Tave.
Rankos muzikai, veide nuoga siela...
Keliais dievais tikiu viename.

Žemiau Tavęs ir scenos laiptelių
Garsus godžiai semiu į save.
Suveržta malonumo virvelių,
Nei gyva, nei mirty – dainoje.

Nevaldai savo žvilgsnio nei rankų,
Siela groja pati palaida.
Po skaudžiausių aitriausių akordų
Mes pakimbam dirgliam tylume.

Ir teatre tarp šaltumo šilkų,
Kur šviestuvas tik vienas, (skurdu)
Po geismų, mano norų pietų
Pabundu į tikrovę. Ir Tu.

Karolina

********************

Penktadienis

Penktadienis... Jau lygiai savaitė, kaip sėdžiu namie tarp keturių sienų. Lygiai savaitė, kaip liepiu mamai, kad atėjusioms draugėms sakytų, jog manęs nėra. Savaitė, kaip kankinu save klausimais, į kuriuos nerandu atsakymų. Kodėl draugės turi vaikinus, o aš ne? Kodėl jos viskuo domisi, o aš esu tokia pasyvi? Kodėl jos tokios šaunios, o aš nevykėlė? Gal aš kitokia?..

Penktadienis... Savaitgalio pradžia... Reikia kažką daryti, suimti save į rankas, kol nepuoliau į depresiją, reikia eiti ieškoti atsakymų į klausimus.

Oras iš tiesų puikus. Draugių nuotaikos užkrečiančios. Taip, aš pagaliau mieste! Kaip gera matyti seniai matytus veidus, pagaliau nusišypsoti.

Draugės pasiūlo nueiti į kiną. Kodėl gi ne? Juk išėjau pasilinksminti, atsipalaiduoti!

Ech, tas netikęs batų raištelis! Perspėjusi drauges, kad jas pasivysiu, stabteliu ir priklaupiu. Greitai jį užrišusi pakylu ir pradedu bėgti. Draugių klyksmas... Smūgis... Tyla...

Atmerkiu akis. „Kur aš?“ Prieš akis gelsvos, remonto reikalaujančios sienos. Apsidairau, šalia dar kelios lovos. „Ligoninės palata“, - nusmelkia mintis. Pamažu prisimenu, kas nutiko. Užsirišau raištelį ir bėgau per gatvę – net neapsidairiusi... Mane partrenkė... Skauda visą kūną...

Kažkas tyliai pabeldžia į duris. Man neatsakius, durys lėtai prasiveria, žiūriu išplėtusi akis. Į palatą įeina apie dvidešimties metų amžiaus simpatiškas jaunuolis su gėlių puokšte.

 Man sakė, kad jau turėtum būti nubudusi, - tyliai prabilo jis.

Žiūrėjau į jį ir nieko nesakiau. Nežinojau ką, nes mačiau vaikiną pirmą kartą gyvenime. Kadangi tylėjau, jis nedrąsiai tęsė toliau:

- Gydytojas sakė, kad tu greitai pasveiksi, lūžo pora šonkaulių ir sutrenkta galva... Labai atsiprašau, kad nespėjau sustabdyti, kad tave partrenkiau...

Praėjo šiek tiek daugiau, nei mėnuo, aš jau senokai namie. Kartais dar jaučiu galvos, krūtinės skausmą. Tačiau tai nesvarbu. Galbūt svarbiau tai, kad to nelaimingo atsitikimo dėka įsigijau naują draugą. Draugą, su kuriuo galiu pasidalinti savo išgyvenimais, draugą, kuris visada patars, paguos. Dovydas kiekvieną dieną mane lankė ne tik ligoninėje, bet dabar dažnai užsuka ir į namus. Mus sieja draugystė, tačiau kas kart vis labiau ir labiau jaučiu, kad ji pamažu pradeda peraugti į abipusę meilę...

Monika

*****************

Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnių, tad skubėkim gyventi, nes prabėgs-nebegrįš jos...

Vakaras tylus man visada primena Tavo balso tembrą, o klaviatūros mygtukus liečiantys pirštai virpa taip pat kaip tą, 2008 metų pavasarį, kada internetinėje svetainėje pastebėjau Tavo viliojantį žvilgsnį... Minutė po minutės, laiškas po laiško.. Ir štai mes jau stovime vienas prieš kitą. Du žmonės iš skirtingų pasaulių, kiekvienas su savo meilės istorijų kraičiu. Manosios istorijos jau pagardintos įvairiausiais prieskoniais, bet širdyje likęs tik sūrus jos kąsnelis.

Pamilti nebenorėjau – nebeleidau sau pamilti. Įsakiau širdžiai būti tokia moterimi, kuri niekada nebekentėtų dėl meilės, kurios akyse nebesužibėtų ašara. Nebestačiau jau smėlio pilių ir mintys mano nabevaikščiojo saulėta pakrante, susikibusios su kito žmogaus mintimis. Gyvenau A. Škėmos eilėraščio žodžiais: „...Mylėti neverta... Ir skirtis neverta“.

Tačiau tą balandžio 27-ą išskriejau iš namų puikia nuotaika, taip pat kaip Tu sakei: „Nuostabiai atrodanti“ . Tavo automobiliu mes nuvykome į didžiulį parką ir tada aš patekau lyg į kitą pasaulį. Nežinau, kuo žavėjai, nepasakyčiau net šiandien, kai nuo tos dienos prabėgo daugiau nei pusantrų metų. Aš pamilau Tave tą akimirką, kuomet dar mano širdis dar nebuvo atgavusi tikėjimo meile. Aš atvėriau vėl naują meilės skrynią - Tau...

Ar pameni, kaip krito vyšnių žiedai? Kaip kvepėjo pavasariniu lietumi? Net nepajutau, kaip mano ranka atsidūrė Tavojoje, o lūpos prigludo prie Tavų. Išsigandau savęs, seniai nepatirto jausmo.

Balandis. Krintantys vyšnių žiedai. Balti mūsų drabužiai ir ilgas ilgas tiltas, skiriantis du pasaulius: tą, kuriame esame tokie tolimi, kaip niekad nesusitinkantys laivai ir šį, kuris mus sujungė. Tiltas buvo papuoštas tvirčiausio metalo spynomis, kuriose įspausti įsimylėjusiųjų vardai. Svajojau, kažkada tokią pačią čia užkabinti, tačiau...

Vieną dieną užtemo mano pavasarinė padangė ir vėl prapliupo lietus...

Per savo vaikišką smalsumą sugrioviau tai, ką Tu tiek mėnesių kūrei. Piešei mano pasaulį tik gražiomis spalvomis. Buvai man pats geriausias, pats švelniausias, originaliausias ir toks, kokio dar niekada nebuvo. Net vidurnaktį iš kito miesto galo Tu dviratuku atskubėdavai valgyti mano pagamintų makaronų grietinėlėje...Rankinėje radau auksinį žiedą, o išgraviruotas moters vardas jame man atkleidė visą tiesą.

Ilgai slėptą tiesą. Ir supratau, kad nekris ant mano galvos vyšnių žiedai, o ilgas tiltas ir baltas vualis liks tik mano gražiausiuose sapnuose.

Nors Tu dar esi mano gyvenime, antrus metus mes rašome paslapties knygą, tačiau vieną dieną aš būsiu priversta „išeiti“...Nors „išėjusi“ nerasiu tokios aukso pievos, kurioje braidau šiandien, bet aš būsiu laiminga, nes pažinau meilę iš pirmo žvilgsnio. Ji atėjo pas mane ne į svečius – Ji liko širdyje gyventi.

Vyšnelė

**********************

Ar egzistuoja meilė iš pirmo žvilgsnio? Galiu tvirtai pasakyti, kad taip, meilė iš pirmo žvilgsnio tikrai egzistuoja, patyriau ja, todėl dabar esu tokia laiminga…

Meilė mus užklupo per Jonines, gražiausią ir nuoširdžiausią vasaros šventę, kai visi įsimylėjėliai ieškojo paparčio žiedo, kai mergaitės plukdė savo vainikėlius, mudu suradome vienas kitą.

Nemaniau, kad tą vakarą sutiksiu savo didžiąją meilę, bet sutikau ją, ir tuo be galo džiaugiuosi. Jis tarsi švelnus vėjelis priėjo prie manęs ir savo nuoširdžiomis akimis pažvelgė į manąsias, kartu padovanodamas savo kerinčią šypseną, kuri visam laikui liko mano širdyje ir atmintyje. Tą akimirką mūsų žvilgsniai susitiko, mudu ilgai žiūrėjome vienas į kitą, buvome tarsi užburti, jaučiausi tarsi pasakoje, nenorėjau, kad ji pasibaigtų.

Meilė, prasidėjusi nuo akių žvilgsnio, tęsėsi ir toliau, jis paklausė mano vardo, mudu pasikalbėjome, jis pakvietė mane šokti, viskas buvo nuostabu, tai buvo tarsi pasaka, kuri turėjo tęstis amžinai, bet deja, laikas bėga greit ir mes negalime jo sustabdyti, negalime pakeisti jo tėkmės…Ir kaip bebūtų gaila, stebuklų kupinas vakaras baigėsi ir mudu turėjome išsiskirti, bet abu žinojome, kad išsiskiriame trumpam, nes ryšys, kuris tarp mūsų užsimezgė, yra nepaprastas ir, kad tas stebuklas, kuris prasidėjo Joninių vakarą, turi tęstis toliau.

Mūsų abiejų galvose sukosi mintis - o gal tai meilė? Meilė iš pirmo žvilgsnio, užklupusi du jaunus žmones, ieškančius artimo ir širdžiai mielo žmogaus?

Mano džiaugsmui, stebuklai tęsėsi ir kitą dieną… Stebėdama ryškiai mėlyną vasaros dangų, rasos lašelius ant kiemo žolės, pamačiau jį, savo pasakos princą, jis stovėjo mano kieme ir mudu vėl susitikome, negalėjau tuo patikėti, mūsų pasaka tęsėsi toliau…Mano akys nušvito, kūnu nubėgo šiurpuliukai, širdis pradėjo plakti stipriau, ištariau nedrąsų “labas”, buvau sutrikusi, susijaudinusi, įsimylėjusi…

O jis buvo toks drąsus, gražus, kerintis, negalėjau nuo jo atitraukti akių, jis visam laikui įsikūrė mano mintyse ir širdyje…Buvau laiminga, visą dieną praleidome kartu, artimiau susipažinome, tapome gerais draugais, draugais, kurių širdyse įsikūrė meilė vienas kitam, ji augo ir su kiekviena diena buvo vis stipresnė ir nuoširdesnė.

Tiesa, pažinties pradžioje maniau, kad tai laikina, kad tai tik trumpos laimės akimirkos, kurios greit baigsis, bet klydau taip manydama, nes su kiekviena diena vis labiau įsitikindavau, kad viskas tikra ir realu ir, kad ši draugystė bus ilga ir nuoširdi.

Ilgainiui  mudu susidraugavome ir tapome pora, nenutraukėme tos pasakos, kuri prasidėjo tą nuostabią Joninių naktį. Mūsų meilė tęsiasi ir dabar, esame kartu jau penkerius metus, ir labai mylime vienas kitą. Joninės - nuostabiausia metų šventė, nes per ją sutikau savo didžiąją meilę, supratau, ką reiškia prisirišimas, rūpestis, pavydas…

Suradus meilę, mano gyvenimas pasikeitė, tapau daug laimingesnė, atsakingesnė ir nuoširdesnė. Juk meilė žmogų pakeičia, padeda jam tapti geresniu… Mano meilė vis dar tęsiasi, manau, ji niekada nesibaigs, niekada nepamiršiu, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Meilė, kuria aš didžiuojuosi ir dėl kurios galėčiau paaukoti viską…

Simutė

********************

Meilė iš pirmo žvilgsnio... Gražu. Mano istorijoje daug meilės ir daug pirmų žvilgsnių.
Susipažinome mes ne gatvėje, ne klube, ne darbe, o taip, kaip nūdienoje tampa įprasta – internetu.

Patraukė paprastumas, atvirumas, nuoširdumas, domėjimasis. Abu turėjome norą pasimatyti gyvai, tačiau buvo atstumas. Didelis. Pokalbiai ilgėjo ir ilgėjo – per dienas ir naktis. Susižavėjome vienas kitu. Kvaila, bet tai tiesa. Visada šalia to jausmo kirbėjo kitas: „Palauk, pagalvok – juk kas yra internete gali labai skirtis nuo tiesos“. Tačiau drugeliai viduje šėlo, nenorėjo laukti.

Vykau į komandiruotę, ten, kur buvo JIS. Nekantravome, jaudinomės, bet laukėme to susitikimo beprotiškai. Suderinome pasimatymą. Tądien buvau užimta darbiniais reikalais – net neturėjau laiko pamąstyti apie artėjantį susitikimą. Staigiai susiruošiau, išbėgau pro viešbučio duris (jau vėlavau). Pamenu, kaip stovėjau prieš JĮ: „Štai ir aš“. Pamenu šypseną ir akis. Visa kita – kaip pro miglą.

Pakirto kojas. Per vakarienę negalėjau pratarti nė žodžio, JIS taip pat. Tik šypsojomės ir žiūrėjome vienas į kitą. Tą vakarą supratau, kad gyvai JIS dar geresnis nei internete. Kai grįžau į savo kambarį – viskas atrodė kaip sapnas, tik didžiulė spalvingų gėlių puokštė priminė, kad tai tikrovė.

Nuo to momento prabėgo nemažai laiko, daug kas pasikeitė, išgyvenome daug permainų, bet nepaisant nieko – esame kartu. Kiekvieną rytą pirmas mano žvilgsnis yra skirtas JAM. Ir su kiekvienu žvilgsniu myliu JĮ vis labiau, nors atrodo, kad labiau mylėti jau neįmanoma. Prieš vasario 14 d., Šv. Valentino dieną, Visų įsimylėjėlių dieną juokėmės: „Pas mus kiekviena diena tokia!”

Linkiu visiems rasti tą žmogų, su kuriuo kiekvienas žvilgsnis butų kaip pirmas ir meilė kaip tą pirmąjį kartą. Aš tokį radau…

JKA

*********************

„Pabūk prie manęs. Nepalik manęs vieno“ – prašai.

Aš jau žinau, ką reikia daryti. Suleidžiu raminamuosius, paduodu stiklinę vandens, vaistus...
Matau, kaip ima virpėti rankos, pradeda trūkčioti smilkiniai...

„Tik nepalik... Tik nepalik manęs... Bus viskas gerai“... Jau suakmenėjusiu žvilgsniu prašai, nerišliai kalbėdamas, o kūną ima tampyti baisūs traukuliai. Pamėlynuoja veidas, rankos, susikandžioji liežuvį, apsipili putom...

Aš parklumpu ir meldžiuosi, masažuodama tavo mėšlungiškai sutrauktus kojų ir rankų raumenis, masažuoju, kol viskas nurimsta...

Po priepuolio užmiegi... Gilus Tavo miegas mane nuramina. „Ačiū Dievui, kad viskas laimingai“... Kodėl ? Už ką Tau tokia bausmė? Ar už kažkada išduotą mūsų draugystę?
***
Buvo ATOSTOGOS, saulėtos birželio dienos, kai mudu susipažinome. Vaikai dar buvome: man trylika, jam – penkiolika...

Taip ir tapome draugais... Kartu lakstydavome po pievas, siausdavome, žaisdavome... Laikas bėgo nenumaldomai... Tik dabar, kai jau virš ketvirčio amžiaus esami pažįstami, galiu prisipažinti: tai buvo meilė – MEILĖ IŠ PIRMO ŽVILGSNIO.
***
Birželį tu išėjai į armiją, nes Tau jau buvo aštuoniolika. Aš laukiau Tavęs. Kantriai ir ištikimai. Rašiau Tau laiškus, pasakojau apie mokyklą, bendrus pažįstamus...
Žinojau, kad ištikimiausiai laukti gali tik Motina. Tu jos seniai jau nebeturėjai, todėl šią naštą apsiėmiau aš.
***
Birželį Tu turėjai grįžti iš armijos, bet pas mane nesirodei. Slinko kupinos nerimo dienos. Iš draugių sužinojai, kad aš tu jau grįžęs... Paskambinau...
- Atleisk, bet aš grįžau ne vienas... Žmona, tuoj bus vaikas – melavai man...
- Mylėk ją... Būk ištikimas jai... Būkite abu laimingi – palinkėjau....
***
„Žmonos aš neturėjau. Grįžęs iš armijos, norėjau siausti... Tu man atrodei tolima ir labai dar vaikiška“, – sakei man po metų, ir vėl birželį, kai ant mano stalo darbo kabinete suskambo telefonas...

Aš, dar nepakėlus ragelio, jau žinojau, kad tai Tu. Intuicija manęs neapvylė...

Visus metus mes buvome laimingi: kartu leidome vakarus ir savaitgalius, kartu ėjome į kiną ir į koncertus, pas draugus... Tas laikas man atrodė niekada nesibaigianti pasaka...

Deja, birželį ir vėl Tu prapuolei.... Aš buvau labai įžeista ir įskaudinta..

Netrukus susipažinau su Gedmintu. Jo pakerėta, aš bandžiau užmiršti mus ir Mūsų draugystę..

Dar po metų – birželį – atšokome vestuves... O Tavęs nebuvo... O laimės man užteko neilgam.. Aš dažnai prisimindavau tave... Mintimis šnekėjausi, guodžiausi tau, pasakojau...

Sunkią likimo naštą tempiau viena. Nereikėjo mano išrinktajam nei manęs, nei Vaikų...
***
Birželį Tu vėl mane susiradai. Susiradai ir įkvėpei man noro gyventi. Aš buvau labai paliegusi. Stūmiau dienas, kenčiau girtaujantį vyrą...

AŠ patikėjau savimi, o gal ir tavimi. Radau jėgų, stiprybės išsiskirti. „Jei Dievas davė naštą, tai duos ir jėgų jai nešti“ – kartodavai man dažnai...
***
Tą nelemtą birželį, kai mudu išsiskyrėme – Tu pakliuvai į sunkią avariją, kurios pėdsakai liko visiems laikams...

Ar tam reikėjo to klastingo birželio, kad suprastume, jog iš tikrųjų esame reikalingi vienas kitam?..
***
Dabar mes kartu... Iš didžiulės meilės gimė ir sūnelis. Dažnai klausiu Likimo, kodėl negalėjome būti kartu iš pradžių? Ar reikėjo tiek nerimo, skausmo ir kančių? Ar reikėjo tiek beviltiško laukimo ir karčių nevilties metų?
***
Brangusis, aš vėl masažuoju tavo mėšlungiškai sutrauktus raumenis... „Viešpatie, kaip Tu kenti“ – galvoju tomis minutėmis ir prašau Dievo palengvinti Tavo kančią.
***
Vėl ir vėl pagaunu Tavo tyrą dėkingą žvilgsnį ryte eidama į darbą... Vėl išvystu tave laimingą, kai grįžtu namo...

„Dieve, ačiū tau, kad mes kartu“ – kartoji man dažnai, o akyse sužibsi ašaros.
***
Tu vienintelis, kuriam esu dėkinga, kad pasijutau reikalinga ir mylima.
Tau esu dėkinga, kad išmokei patikėti Savimi, kad išmokei DŽIAUGTIS ŠIA DIENA, ŠIA AKIMIRKA. Ir už kiekvieną jų padėkoti Viešpačiui. Aš kasdien meldžiu Dievo palaimos Mums, vaikams, artimiesiems ir... kad tavo priepuoliai retesni būtų.

Tau dėkoju, kad sugebėjau patikėti gyvenimu ir Mūsų Meile.
***
Dvidešimt šešios birželio akimirkos jau praeity. Iš jų jau dvylikti, kai MES KARTU.. AČIŪ BIRŽELIUI....

Gaiva

******************

Buvau dar vaikas, keturiolikmetė mergaitė aštuntoje klasėje, o Jis – aštuoniolikmetis dvyliktokas. Nežinau kuo, bet šis žmogus jau tokiame amžiuje mane užbūrė. Iš pradžių maniau, jog tai vaikiškas susižavėjimas, jog tai praeis. Bet nepraėjo. Ilgai galvodavau, kaip pasielgti teisingai, ar verta užmegzti pažintį, o gal geriau viską palikti taip, kaip yra.

Išaušo 2003 metų gegužės 16 diena. Buvo Jo šimtadienis. Dabar labai juokinga prisiminus, bet tą dieną man buvo liūdna. Suvokiau, kad mokykloj jau nebematysiu savo simpatijos, kad Jis išvyks studijuoti. Turbūt tai ir lėmė, kad gavusi Jo telefono numerį, nusprendžiau Jam parašyti žinutę.

Stengiausi būti taktiška, tiesiog pasveikinau šimtadienio proga (nors dabar pagalvojus, anokia čia šventė). Ilgai dvejojau, ar siųsti SMS, tačiau paspaudžiau mygtuką ir žinutės sugrąžinti jau nebegalėjau. Su nekantrumu laukiau Jo atsakymo, ir Jis atsakė, žinoma, su klausimu, kas aš ir panašiai. Taip užsimezgė mūsų bendravimas.

Iš tiesų nieko nesitikėjau, nes Jis nebuvo vienišas. Tačiau po kelių mėnesių bendravimo telefonu, Jis man pasiūlė susitikti, aš, suprantama, labai apsidžiaugiau. Važiavome pasivažinėti dviračiais.

Sėdėjome ant žolytės, šnekučiavomės. Buvo labai keista, kad Jis norėjo su manim susitikti, juk tada dar buvau tik vaikas. Nepaprastai lengvai mums rišosi kalba, atrodė, kad pažįstu Jį jau bent šimtmetį.

Po pirmojo susitikimo sekė antras, vėliau – trečias. Suvokiau, kad Jis nebus su manim, tiesiog bendravome ir tiek. Kiekvienas kartas, kai šnekėdavome telefonu, susirašinėdavome žinutėmis ar plepėdavome susitikę, man buvo lyg stebuklas. Jau tada suvokiau, kad klimpstu į liūną, iš kurio išbristi bus sunku, nes Jis mane beprotiškai traukė.

Ilgainiui atitolome, aš susiradau kitą vaikiną, pradėjau su juo draugauti. Tačiau kartais dar sulaukdavau Jo skambučių ar žinučių. Tuo metu man tai buvo tiesiog bendravimas, žinojau, kad turiu draugą, Jis taip pat nėra vienišas. Taip viskas tęsėsi trejus metus, kol mano vaikinas mane paliko dėl kitos. Tuo metu labai sielvartavau, atrodė, kad pasaulis slysta iš po kojų. Tačiau laikas ėjo, atėjo vasara, grįžau iš Vokietijos ir su draugais nusprendėme nueiti į miestelio šventę. Nuo tada mano pasaulis vėl apsivertė.

Ramiai vaikštinėjome, šnekučiavomės, kol pakėlus akis visiškai netikėtai išvydau Jį, einantį su ja ir visa savo šeima. Tą minutę supratau, kad tos keturiolikmetės mergaitės jausmai per keturis metus niekur nedingo, jie tik sustiprėjo. Man atėmė kojas, rankas ir pilve pradėjo skraidyti drugeliai, buvo neapsakomas jausmas. Stebėjome vienas kitą kai tik galėjome.

Kitą rytą sulaukiau Jo skambučio, visiškai netikėto, bet labai išsiilgto. Išgirdus Jo balsą įsitikinau, kad tai Mano Žmogus. Bendravimas vėl suintensyvėjo, pradėjome susitikinėti, prasidėjo pats nuostabiausias mano gyvenimo etapas. Jaučiausi vėl gyva, suradusi tai, ko man ilgai reikėjo. Tada dar nežiūrėjau į viską rimtai, nemaniau, kad mes galime būti kartu. Laukiau. Nes to reikėjo. Kai susitikdavome, mėgaudavausi kiekviena sekunde su Juo, jaučiau visišką pilnatvę.

Nuo pat mūsų pažinties pražios Jis nepraleido nė vieno mano gimtadienio, visada paskambindavo, pasveikindavo, o mano dvidešimtąjį pavertė pačiu nuostabiausiu. Esu Jam už tai labai dėkinga. 2009 metų vasaros atostogas Jis pavertė tokiomis, apie kurias svajojau jau nuo keturiolikos. Dieną iš dienos būdavome kartu, o jei negalėdavome susitikti, ištisai šnekėdavomės telefonu. Su Juo praleidau fantastiškiausias dienas Palangoje.

Man dar kartais dabar sunku suvokti, kad visa tai įvyko, mano svajonės išsipildė – Jis buvo mano, priklausė tik man ir dėl to jaučiausi neapsakomai laiminga. Tylos mums nebūdavo, kalbėdavome kaip užsukti, niekada nebūdavo nejaukių pertraukėlių.

Su Juo juokdavausi iki tol, kol pradėdavo skaudėti pilvą, laikydama Jo ranką, jaučiausi kaip pasakoje, atradusi antrąją savo puselę. Buvau įsitikinusi, kad tai mano žmogutis, su kuriuo aš noriu praleisti visa savo gyvenimą, sukurti šeimą, troškau papasakoti mūsų vaikams, kokia beprotiška buvo jų tėvų meilės istorija.

Tačiau ši pasaka tęsėsi nelabai ilgai. Jis mane paliko. Tada supratau, kad ne visos pasakos turi laimingas pabaigas. Bet kitokios pabaigos čia būti negalėjo. Turėjome arba susituokti, arba labai skaudžiai išsidraskyti, kaip ir įvyko. Buvau sau uždraudusi apie Jį galvoti. Ir labai stengiausi laikytis tos taisyklės. Be abejo, kartais pasiduodavau, juk buvau tik žmogus. Tačiau ilgainiui sekėsi vis geriau. Tačiau turėjau nuolat gyventi atbukusi. Teko rinktis arba kančią, arba nieką, ir aš pasirinkau nieką. Graudu buvo suvokus, kad nesu herojė, kad mano istorija baigta.

Iš tikrųjų jaučiausi taip, lyg kas nors būtų miręs - lyg aš pati būčiau mirusi. Juk praradau ne tik pačią tikriausią savo meilę – nors jau vien to užtektų žmogui pribaigti. Praradau ir visą savo ateitį, – visą gyvenimą, kurį buvau pasirinkusi...

Tačiau esu Jam dėkinga už kiekvieną kartu praleistą sekundę, kurią Jis skyrė man. Dar ir dabar širdies gilumoje jaučiu, kad mes galime būti kartu ir kurti savo gyvenimą dviese (nors kaip Jis kažkada buvo pasakęs, dviese nebūtume – bučiau aš, Jis ir mūsų sūnelis), nors daugelio manymu taip mąstyti klaidinga. Bet likimas mus jau skyrė ne kartą ir mes vėl surasdavome vienas kitą.

Tikiu, kad taip dar gali būti. Gal ne dabar, gal praėjus kažkuriam laikui.

Jis visada liks mano širdyje, mano jausmuose, kiekvienoje mano kūno ląstelėje. Praėjus septyniems metams nuo tos dienos, kai susipažinome, esu įsitikinus, jos ši meilė iš pirmo žvilgsnio gyvens manyje visą mano gyvenimą.

Myliu Jį labiau už save ir trokštu tik tiek, kad Jis būtų laimingas, nesvarbu kur...

Ever thine,
Ever mine,
Ever ours...

Tik Tavo S...

****************

Vėl tikiu meile. Meilė iš pirmo žvilgsnio tikrai egzistuoja...

Niekada netikėjau, kad iš internetinių pažinčių gali kas nors išeiti. Bet...  Vienas užkabino savo nuoširdumu. Taip viskas ir prasidėjo. Žinutė po žinutės prasidėjo mūsų bendravimas.

Buvo vienas ramus žiemos vakaras – kaip visada fonui įjungtas televizorius, kompas žaidimams ir visokiems skypams. Eilinis paskutinių trijų metų vakaras po darbo.

Iš darbo grįžau pakankamai vėlai. Vis užsisėdėdavau ilgiau, kad kuo mažiau sėdėti namie. Gavau iš jo žinutę, kad gal šiandien nieko nebeapsimoka gaminti, o geriau kur nors nueiti ir pavakarieniauti. Nežinau, kas man tada buvo užplaukę, bet aš sutikau susitikti su niekada dar nematytu žmogumi. Niekad taip nesielgiu – neapgalvojusi ir neapsvarsčiusi. Bet nesigailiu, nes nuo to vakaro gyvenu savo gyvenime gražiausias ir laimingiausias dienas.

Įlipusi į jo automobilį, pajutau tokią šilumą ir gėrį, kad net nemoku to jausmo apsakyti. Dar ir dabar pamenu mūsų pirmojo bučinio skonį. Širdelė virpa nuo kiekvienos jo žinutės, laiškelio, skambučio.

Važiavome iki Trakų. Mano širdelė taip blaškėsi, ir tikrai žinau, kad ne iš baimės, o dėl to, kad ji vėl patyrė stresą visam gyvenimui. Laikas taip greitai prabėgo… net nepajutome kaip mes atvažiavome. Atsimenu tik tiek, kad buvo šaltas vakaras, snigo, šalo mano kojytes, bet nebuvo net minčių, kad kuo greičiau namo...

Taip ir likau be vakarienės... ir dabar prisiminus pasijuokiame, bet tada tikrai ne maistas buvo galvoje. Grįžus į Vilnių kavą galima buvo jau nusipirkti tik degalinėje. Niekad nepamiršiu šio mūsų pasimatymo.

Tas vakaras apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Supratau, kad vėl galiu būti laiminga!!! Tokia ir esu!!!

Kasharas

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Oficialu: Klaipėdoje nuo COVID-19 pasveiko šeši pacientai papildyta 20:44 val.  (315)

Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas socialiniame tinkle Facebook pasidalino džiugia...

Koronavirusu susirgusi Seimo darbuotoja atsisako pateikti savo kontaktus ir maršrutus papildyta Gaižausko komentaru (1262)

Karantino sąlygomis gyvenančioje Lietuvoje – precedento neturintis skandalas. Nors įstatymas...

Pirmadienį šalyje nustatyti dar 7 užsikrėtimo atvejai iš viso šalyje užfiksuotas 491 atvejis (188)

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) praneša, kad šiandien, atlikus tyrimus, Lietuvoje patvirtinti...

Traukiantis šilumai sulauksime sniego ir plikledžio (3)

Antradienio naktį Lietuvos padangėje praplauks nedidelis debesų sūkurys. Vietomis, daugiausia...

Vyrui diagnozavo COVID-19, bet pakartotinai netiria: už kelių dienų į darbą, bet virusą dar gali nešioti (117)

40-metis Andrius (vardas pakeistas, redakcijai žinomas – aut. past.) iš Austrijos, į kurią buvo...

Generalinis komisaras: nubausti už saviizoliacijos pažeidimus patys dar negalime (117)

Šalyje prasidėjus trečiajai karantino savaitei, Lietuvos policija vis dar neturi įstatyminio...

Baltarusiai valdžios sprendimų dėl koronaviruso nelaukia – patys imasi veiksmų (69)

Medikai iš viso pasaulio, įskaitant ir sveikatos priežiūros profesionalus iš Baltarusijos, dėl...

Profesorius papasakojo, kokios apsaugos nuo virusų priemonės yra efektyviausios (77)

COVID-19 pandemijos akivaizdoje susiduriame su asmens apsauginių priemonių trūkumu. Jų...

Italijoje auga nuo koronaviruso mirusių žmonių skaičius, bet užsikrečia vis mažiau pasaulyje jau mirė daugiau nei 35 tūkst. žmonių (93)

Italijoje per pastarąją parą nuo koronaviruso infekcijos (COVID-19) mirė dar 812 žmonių, o...

Malinauskas: buvau asmeniškai Verygos patikintas, kad reagentų nepritrūks (230)

Buvęs premjero patarėjas bei Visuomenės informavimo grupės vadovas dėl koronaviruso Skirmantas...

|Maža didelių žinių kaina