Jūsų laiškus publikuosime čia. O nugalėtoją paskelbsime vasario 13 d.
------------------------------------------------------------
-------------------------------------------------------
SKAITYTOJŲ LAIŠKAI - IV dalis
Mano pupa, mano mažute,
Prieš keletą dienų pastebėjęs laiško mylimajai, kurios laukiu, konkursą, pamaniau: o kodėl neparašiau tau? Jeigu dar ir laiškas būtų pripažintas geriausiu, galėtume štai pasimėgauti pažadėtomis Valentino SPAnguolėmis raudonomis.
Tačiau susizgribau, kad mintis mano tarytum šventvagiška: kam tavęs dar laukti, jei jau pusantrų metų esi mano, su manimi, many? Laukti buvo galima nebent aukštesnės mūsų draugystės pakopos – bendro lizdelio ar santuokos.
Bet likimas, regis, mėgsta iš žmogaus pasijuokti. Antai praėjęs penktadienis, kai gavau per kairį žandą – net žvaigždutės akyse pabiro, taip ir nesupratęs už ką, ir paskui ėjęs sunkus ilgas pokalbis iki pat pusės trijų. Galiausiai šeštadienis, prasidėjęs tavo telefoniniu skambučiu, kai pranešei apie mūsų bendro buvimo mirtį, aiškiai nepaaiškinusi tokio žiauraus nuosprendžio priežasties.
Paskui laukiau tavo SMS žinutės bent su menkiausia užuomina vilties ar džiaugsmo spinduliu. Tačiau telefonas aidėjo tik tokiais veiksmažodžiais: atsibodo, melavai, nebetikiu...
Tikra tiesa: padariau klaidų, pritrūkau atsakomybės, pasitikėjimo nesutvirtinau. Bet ar dėl to turi nuvirsti mūsų pasaulis, negi mes jį statėme ant vienui vieno sutręšusio kuolelio? Brangi mano, nedarykime klaidos: net valstybė, į kurios erdvę įsiveržia naikintuvas, bet nenumeta sprogmens, dar neskelbs fatališko, visa griaunančio karo.
Viską taip sunku paaiškinti, jog atrodo, kad kažkas iš aukščiau čia bus įsikišęs, tarytum santykių egzaminą surengusio Dievo, o gal Šėtono pirštas, mūsų sielas išvagojęs, išaręs, išakėjęs...
Tačiau į išpurentą dirvą galima pasėti sėklą ir tikėtis jauno, šviežio daigo. Tad aš ir sėju. Užsėsiu mūsų bendravimo lauką maistingais savo meilės javais ir kantriais lauksiu, kol jis vėl užvešės turtingu tavo pasitikėjimo derliumi.
Nors krizė siaučia mudviejų širdyse, bet mano jausmų žemė kitai neparduodama ir neperduodama – joje dygs, augs ir vešės tik mūsų flora (kaip anie minkšti kačiukai, kurių sekmadienį tau priskyniau Palangos kopose). Antraip aš paliksiu savo žemę tiesiog pūti ir kirvarpoms suėst.
Meldžiu, suteik man paskutinę galimybę. Sugrįžk.
AMT.
M.
------------------------------------
Yra tokia sena ir labai graži Elvio Presley daina “Home is where the heart is”. Ir tos dainos žodžius prisimenu kiekviena dieną. Juk mano namai bus ten, kur busi Tu. Gera tai žinot, gera to laukti. Ir nesvarbu, kiek kasdienybės dar reiks iškęst, nesvarbu ir tai, kiek kartų nebetikėsiu meile. Juk vis tiek, kada nors, gal greitai, o gal ir ne, mano namai bus ten, kur busi Tu, kur bus mano širdis.
O daugiau nieko ir nereikia. Tik tikėjimo, kad Tu esi. Ir laukimo, kada pagaliau galėsiu Tau dovanoti savo širdį. Visą. Ir taip Tu tapsi mano gyvenimu. Mano tvirtove, svajone, viskuo, ko taip reikia žmogui, kad jis būtų laimingas. Reikia tikro ir tvirto ryšio. Žinojimo, kad esi šalia, kad mano širdis saugi su tavim. Ir taip, net ir tolimiausias pasaulio kraštas man taps namais, nes ten busi Tu.
Ir aš sulauksiu. Kantriai, tyliai, kartais su ašarom akyse, o kartais gal ir abejingai.. Sulauksiu Tavęs, meile mano, tokios, kokią ir pati galiu duoti. Juk nėra nieko nuostabiau už dviejų žmonių bendravimą, už buvimą kartu. Tai yra didžiausia gyvenimo vertybė. Vertybė, kurią reikia saugoti. O svarbiausia – nuoširdžiai ja tikėti.
Su meile,
Tavo Justina
------------------------------------------
Artėja visų laukiama šventė, dviejų širdžių šventė...tik nežinau ar aš jos laukiu taip, kaip laukiau prieš 10 metų. Nes nežinau ar tu esi dar vis šalia, ne tik kūnu, bet ir siela.
Prisimeni? Aš viską prisimenu, juk tai buvo tik prieš 10 metų. Tu atvažiavai pas mane į namus, toks pasimetęs, tylus, tada tik tavo akys kalbėjo, jos buvo labai išraiškingos ir ryškios, spindėjo taip, kaip to mažo žiedelio akutės, kurį man padovanojai mūsų pirmąją Šv. Valentino dieną. Ir man tada nerūpėjo kur mes toliau praleisim tą vakarą, aš tik norėjau būti šalia tavęs ir suktis mūsų jausmų, tyrų jausmų sūkuryje. Tas vakaras man priminė pasaką, o Tu mano mielasis Princą, norėjau užmigti ir niekados neprabusti, bet...
Bėgant laikui, nežinau, gal būt rūpesčių virtinė tiesiog spauste spaudusi mūsų pečius, skyrė mus vieną nuo kito. Kad ir kiek mes stengėmės nepasiduodi, kažkodėl tolom ir tolom, lyg du laivai plačiam vandenyne, vienas nuo kito. Mes esam kartu, bet kiekvienas savo pasaulėlyje.
Aš pavargau mielasis plaukioti, noriu išlipti į krantą...ir išlipti su Tavim kartu, susikibus už rankų. Noriu turėti tave savo širdyje ir visoje esybėje. Noriu būti tavo, tavo mažąja žmona, kuria tapau prieš 10 metų. Noriu užauginti mūsų stebuklus su tavim, atsibudus iš ryto rasti tave šalia savęs, užmigti tave apkabinus...
Žinau, čia vien aš noriu, bet žinau, kad nori ir tu. Tik mums reikia pasistengti vėl įkurti ugnelę tarp mūsų dviejų pasimetusių kryžkelėje širdžių, kurios nori mylėti. Mes esam stiprūs ir tikiu, kad galim nugalėti viską, kai esam kartu. Todėl mes po vieną daugiau nebeklaidžiosim jausmų vandenyne, lipsim i krantą, tik ten mūsų laukia Gyvenimas, paremtas Meile dviejų širdžių, jos plaka, tik mes jas priversim plakt nuo šiol stipriau.
Aš tikiu, mano Meile, kad viskas, ką mes kūrėme, sužibės. Mes ir toliau kūrensim savo šeimos židinį, bet jau sudėję dvi sielas į vieną, kaip buvo pradžioje, bus dabar ir visados. Niekada nevėlu taisyti klaidas, vėlu nieko nedaryti ir jų nematyti. Mes ne tokie... nesigailėsime dėl nežengto žingsnio. Mes vėl nubudę rytais kartosim: "Myliu tave mano Meile".
R.
------------------------------------------------------
Mano Mylimas,
Rašau Tau į nebūtą šalį nebūtuoju laiku. Rašau laišką, kurį Tau nuneš nepažįstamos, neregimos, neįvardintos, o gal net neegzistuojančios jėgos. Kol kas Tu neturi vardo, tad kreipiuosi į Tave žodžiu „Mylimas“ (atvirai sakant, net jei ir turėtum vardą, vis tiek nesugalvočiau Tau gražesnio kreipinio nei „Mylimas“).
Rašau Tau, nes visa širdimi jaučiu, kad mums jau laikas susitikti. Žinau, kad ir Tu tai jauti. Žinau, kad ir Tu galvoji apie mane – mergaitę iš nebūtos šalies, mergaitę, neturinčią vardo. Žinau, kad ir Tu lyg mantrą kartoji žodį „Mylima“, bandydamas mane prisišaukti...
Mano Mylimas, aš čia, ir noriu Tau apie save papasakoti, kad žinotum, kaip mane surasti. Tai tebus kelios užuominos, keli trupinėliai, kuriuos rinkdamas rasi kelią pas mane. Bet aš esu įsitikinusi, kad Tau jų užteks. Nėra aiškesnės užuominos, nei mylinčios širdies šauksmas.
Gyvenu aš paprastame mieste, ne didesniame už Šventos Elenos salą. Jo gatvėmis kasdien skuba virš penkių šimtų tūkstančių greitų lyg skruzdėlytės žmogelių. Mano Mylimas, tik neišsigąsk – tie šimtai tūkstančių skruzdėlyčių tikrai nesutrukdys Tau manęs surasti. Juk nė viena iš jų nelaukia Tavęs taip, kaip aš. Nė vienos iš jų širdis nedega tokiu ilgesiu, kaip manoji. Tu tą ilgesį iš tolo pažinsi ir Tau nekils jokių abejonių.
Gyvenu aš paprastai. Nedaug turiu, bet už viską esu be galo dėkinga ir viską labai branginu. Turiu aš Musę. Tai katė, tik vardas jos toks. Ak, mano Mylimas, kaip tau patiks Musė! Ji labai smagi ir draugiška, mėgsta gerų, nuoširdžių žmonių draugiją. Turiu aš ir penkis kaktusus ant palangės, kur jie mėgaujasi saulute, o kai jos nėra – vienas kito draugija. Dar turiu aš Ligą. Jai patinka manyje gyventi, o man kartais labai skauda. Bet tu nebijok, esu tikra, kad kartu mes ją įveiksim. Ji pasitrauks iškart, kai paimsi mane už rankos, pažvelgsi man į akis ir ištarsi: „Nebijok, mes ją įveiksim“. Ak, mano Mylimas, prašau tavęs, neužtruk...
Mano Mylimas, Tu turbūt nekantrauji sužinoti, kokia aš esu (kaip ir aš nekantrauju sužinoti, koks Tu). Esu aš paprasta. Labai mėgstu knygas ir kiną. Mano Mylimas, su nekantrumu laukiu tos dienos, kada galėsiu su Tavimi pasidalinti savo mėgstamiausiomis knygomis ir mylimiausiais filmais. O jei tu nemėgsti nei knygų, nei kino, tai ne bėda – aš nemėginsiu primesti Tau savo pomėgių, bet su džiaugsmu bandysiu suprasti Tavuosius.
Mano Mylimas, ar Tu žinai, kokie mes būsime laimingi?! Pamiršę viską pasaulyje gėrėsimės vienas kitu nuo aušros ligi sutemos ir nuo sutemos ligi aušros, gersime vienas kitą lyg gyvybės eliksyrą, skęsime vienas kitame lyg svaigioj palaimoj. Ir nieko, nieko daugiau mums nereikės: Tu būsi mano pilnatvė, o aš – Tavo.
Maži dalykai mums virs stebuklu, o kiekviena diena – dievų puota. Nebus nei baimės, nei liūdesio, nei skausmo, nei vienatvės, kai būsime vienas kitą radę. Mano Mylimas, kasdien dėkoju Dievui už tai, kad Tu esi. Neklausiu Jo, nei kur yra ta nebūta šalis, kurioj tu gyveni, neklausiu Jo nei Tavo vardo, nei kada Tave sutiksiu. Žinau, kad tai įvyks, kai ateis laikas. Ir tik ta širdis, ta nerami ir nekantri širdis vis kužda, kad Tave sutiksiu tuoj...
Berta
-----------------------------------------------
Lyg burtininkė prieš miegą skaitau užkeikimus: „Ateik pas mane, ateik į mano sapną... Ateik, aš būsiu gera, aš pažadu neverkti... Pasirodyk man, mano Angele Sarge... Tik duok ženklą, kad pagaliau esi laimingas...“ Dabar žinau – tik visiškas beprotis galėtų pasakyti, jog - anapus neegzistuoja. Atgailauju. Kai cerkvėj uždegu žvakę, jaučiu tavo delną ant savo peties, o grįžus i realią erdvę ir laiką – girdžiu skambant tavo muziką.
Kai stoviu prie tavo poilsio vietos – jaučiu tavo delną ant savo peties, matau, kaip šypsais man parimęs prie bepradedančio samanoti akmens. Kai džiaugiuos – jaučiu tavo delną ant savo peties, matau tavo šypseną, kai liūdžiu – jaučiu tavo delną ant savo peties, prieini ir nubrauki nuo skruosto mano ašaras. Net nežinai, kiek nesuskaičiuojamų kartų mačiau tavo veidą minioje. Širdis sustingdavo, kaip tą dieną po pranašiško skambučio. Galbūt? Gal iš tikrųjų sapnavau? Įsivaizduoju, kad iš tiesų tave kažkas pagrobė vitališkam eksperimentui, kuriam tik tavo vieno rankų ir proto galios buvo tinkamos (juk tu buvai savo darbo meistras).
Tave prisaikdino tylėti ir negrįžti pas savus, tavo kūnas persikūnijo į kitą, ir todėl aš tavęs nebeatpažįstu. Aš ieškosiu tavęs, kol surasiu, kad įsitikinčiau, jog visas šis košmariškas sapnas - tik niekaip nesibaigiančio amerikietiško filmo liūdnoji dalis. Ateis laiminga pabaiga.
Bet vėl grįžtu į realybę. Septyni ilgi metai, o aš vis laukiu. Tavęs nėra, tik skamba daina, kuri padėjo išgyventi:
„Jei žinočiau, kiek laiko reikia upei surasti jūrą,
Tuomet žinočiau, kiek laiko reikės laukti,
Kol kaip upė užmigsiu amžinu miegu.
Net jei rasčiau būdą tau pasakyti,
Ar turėčiau tinkamus žodžius,
Kad nuo paskutinio karto, kai tave mačiau,
Ilgiuosi tavęs kiekvieną dieną vis labiau.“
(angliškas tekstas - Eddie Howell)
Ir kai vieną dieną nustosiu tavęs laukusi, vis vien žinosiu, kad mes vėl susitiksim.
Dedikuota A.K.
Sidharta
--------------------------------------------------
Ar kada nors svajojai apie tokį jausmą, kuris būtų:
toks lengvas kaip pienės pūkas, verčiantis skraidyti saule nutviekstomis pievomis...
toks švelnus kaip kūdikio oda, kurią palietus jaustumeis pažinęs ir atskleidęs gyvybės paslaptį...
toks tyras kaip šaltinio vanduo, verčiantis gyvenimą tekėti nauja ir sraunia vaga...
toks paslaptingas ir aistringas kaip tango šokis, kerintis ir žavintis savo liepsnojančia jėga...
toks didingas kaip viduramžių pilis ir kartu toks paprastas, nuoširdus ir naivus kaip vaiko juokas...
toks iškalbingas ir išraiškingas, kalbantis ne tik visomis pasaulio kalbomis, bet ir pačia gražiausia visiems žmonėms pažįstama širdies kalba...
toks saldus ir gardus, jog norėtųsi juo dalintis su kitu žmogumi...
kaip galingas tornadas, paliekantis sumaištį ir pasimetimą...
kaip vaistas nuo visų ligų, gydantis gilias žaizdas, senas nuoskaudas ir nusivylimus...
toks spalvingas kaip vaivorykštės spalvų paletė, nuspalvinantis pasaulį ryškiausiomis ir šilčiausiomis spalvomis...
kaip žvaigždė, spindinti danguje juodžiausią naktį ir neleidžiantis pasiklysti sunkiausiomis akimirkomis?
Taip, tai jausmas, maitinantis kiekvieno mūsų sielą ir verčiantis tobulėti mus net tada, kai mes patys to nesuprantam. Tai jausmas, su kuriuo mes augam ir tampam ŽMONĖMIS, nes tik ŽMOGUS sugeba mylėti... Tai jausmas, kuriam užgimti reikia dviejų mylinčių širdžių. Aš nuolat išgyvenu šį jausmą savo svajose ir sapnuose.
Bet rytą nubudus suprantu, kad tam jausmui kažko trūksta... Jam trūksta Tavosios širdies šilumos... Todėl kiekvieną rytą atsikėlus aš išeinu ieškot... Ieškot Tavęs savam gyvenimo kely - naujoj dienoj, margoj žmonių minioj, draugų rate, naujoj veikloj, pavasario dainoj, vasaros kaitroj, rudens lietuje, žiemos speiguos. Ir nesvarbu kiek ilgai Tavęs jau ieškau, kiekvieną rytą atsikėlus aš išeinu ieškot Tavęs.
Aš ieškau net tada, kai viltis ir tikėjimas Tave surast mane apleidžia! Aš ieškau ten, kur niekada anksčiau nesilankiau. Aš ieškau net tada, kai neturiu tam laiko ir atrodo, kad niekur nebespėju! Aš ieškau nepailsdama, nes Tu visada esi mano mintyse... Ieškau Tavęs praeivių nugludintuose ir širdžiai mieluose senamiesčio skersgatviuose, ieškau Tavęs praeivių žvilgsniuose, ieškau tarp žmonių, kurių niekada nepažinojau, tarp žmonių, kuriuos tariuos pažįstanti ir tarp žmonių, kuriuos tariuos pažįstanti net geriau už save!
Aš ieškau Tavęs, kad Tavyje atrasčiau Save, kad Tavyje surasčiau tai, ko neturiu, o Savyje surasčiau tai, ką galėčiau Tau padovanoti! Žinau, kad ir Tu ieškai manęs tam, kad manyje atrastum Save, kad man galėtum padovanoti, tai, ką geriausio ir gražiausio Tu turi savyje. Aš tuo tikiu, ir nežinau, ar galėtų būti kitaip.
Išduosiu Tau paslaptį - nesvarbu kiek ilgai, kaip ir kur aš tavęs ieškosiu, nesvarbu ir tai, kiek ilgai Tu ieškosi manęs, tas ieškojimo kelias galų gale atves mus vienas pas kitą. Galbūt ne šiandien ir ne rytoj... galbūt mums teks pirmiau atrast save naujam mieste, naujoj veikloj, margoj žmonių minioj ar bėgančiam laike!
Galbūt... bet tik tam, kad kai susitiksime, suprastume, jog buvo verta laukti ir taip ilgai ieškoti.. tam, kad galėtume drauge kurti savo pasaulį ir sujungus savo širdis mėgautis tuo jausmu – skraidyti pavasario saulės nutviekstomis pievomis, vartytis pūkiniuose debesų pataluose, bėgioti vaivorykštės taku, suptis vėjo sūpuoklėse, žvelgti vienas kitam į akis ir matyti jose viso pasaulio atspindį..
Ar pajutai kaip suvirpėjo tavo širdis? Galbūt mes esame daug arčiau vienas kito, nei patys galime įsivaizduoti?
Vaida
------------------------------------------------------
Išsiilgusi širdis ieško meilės ir paguodos... norisi skristi meilės sparnais toli toli ir matyti tik tave vieną... nejaugi atsiliepsi į mano šauksmą ir išgirsi mane? Mano akyse pamatysi tikrąją ir nesuvaidintą meilę? Juk mylintis žmogus tai sugeba ir moka...nejaugi taip paprasta?
Rašau tau, tikėdamasi labai paprasto dalyko- tavo atsako, kad esu ne viena ir, kad, svarbiausia, esu labai mylima... mylima buvau vakar, mylima esu dabar ir būsiu mylima visą amžinybę... kol plaks tavo širdis... ji juk sutverta tam, kad plaktų dėl manęs, kad suprastų manosios širdies dūžius...atrodo kiek nedaug man tereikia... bet man tai – visas gyvenimas... mano tikėjimas, kad pakilusi aukštai matysiu, kaip tu galvoji apie mane, kaip tau reikia manęs ir koks tu vienišas be manęs...pašauk mane, mano Meile, ir aš išgirsiu...juk mano širdis supranta tavo širdies plakimą...ji gyva tik dėl Tavęs, mano Meile...
Tavo Jurga
---------------------------------------------------------
Šis laiškas subrendo seniai... paskutinį kartą, kai matėmės - jį turėjau kišenėje... Šiai dienai jį pakoregavau. Norėčiau pasakyti tai – žiūrėdama tau į akis. Tik ašaros užlieja visumą... O aš nenoriu, kad matytum mane verkiančią. Ir verkti tokią akimirką visiškai neverta...
Jei ne knygos - puikiai suprantu, kad aplamai mūsų susitikimo nebebūtų buvę. Kai kalbėjau telefonu su tavim... dėl knygų, kad susitiksime - kalbėjome protokoliškai... O manyje vis tiek virpėjo kiekviena ląstelė... girdėdama tavo balsą. Kai sveikdama nuo tavęs suvokiau, pajutau, kad nevertini manęs (tai jau seniai vyksta, tik negalėjau pripažinti sau), noriu, kad iš mano gyvenimo ištirptum, kaip tas sniegas, kurio neseniai buvo pilni laukai...
Kai susitikome, bandžiau tavęs išklausti, gal baigiam? Sakei, palaukti... tikėjau tavimi. Bet po paskutinio mūsų pokalbio telefonu - supratau, kad tave nervinu skambindama... supratau, kad tu man niekada nepasakysi baigiam..., nors aš tau jau perskaityta knyga.
Paleidau tave: mintimis, veiksmais. Juo labiau, kad jaučiu, jog sveikstu... tai yra, galiu valdyti šią situaciją. Esu plaukiojanti muselė savo išrūgose. Kapanojuos. Išlipsiu... Gal ne sausa, bet išlipsiu. Kada nors. Gal prireiks viso gyvenimo...
Dabar mano gyvenime kartojasi „Mažojo princo“ istorija. Pameni, aš ją tau sekiau. Ta diena atėjo ir man.
Visada galvojau, kodėl tu? Kodėl dėl tavęs man pasimaišė protas? Kodėl tapau kilimėliu prie tavo kojų.? Juk vyrų pilni kampai...Šiandien manau, kad todėl, kad tu buvai pirmas... Pirmos kito vyro glamonės, pirmi potyriai. Tavo rankose, kai mylėdavomės, jausdavausi kaip meno kūrinys. Taip atidžiai glamonėjama, glostoma, tyrinėjama. Nepakartojamas jausmas.
Tavo mylimas rašytojas E. M. Remarkas pasakė, kad moteris neturėtų sakyti vyrui, jog myli jį. Užtenka, kad jos akys žiba iš laimės, ir tada ji pasako daugiau negu daugeliu žodžių...
Į širdį įsileidau meilę, toje meilėje ir gyvenau, kol gyvendama mūsų santykių praeitimi pasijutau tarsi užstrigus laike....Aš vis tikėjausi, kad tu manęs norėsi taip, kaip pirmuosius tris mūsų mėnesius: kad vėl pametę galvas - susitiksime n... kartų per mėnesį... ir kad kai turėsi laisvą dieną, kaip sakei, mes būtinai nuvyksime į Nidą....
Tu esi mano gyvenime kaip baltas didžiulis laivas pasirodęs pilkos kasdienybės vandenyne. Dažnai susimąstau, kas būtų, jeigu to laivo išvis nebūčiau pastebėjusi? Daug laivų baltomis burėmis mano gyvenime buvo, tačiau tu esi tas laivas, kuris priplaukė prie manęs prieš devynis mėnesius ir dreifuoja mano širdyje.
Toji minutė, kai mes neišmintingai pasielgėme, buvo pati gražiausia mano gyvenime. Ta klaida neslegia sielos. Ji tokia, kad kartot be galo miela, ne vieną kartą ir ne du...Tai pakėlė mane aukštyn, kai buvau pamiršusi, kaip reikia skraidyti...
Tave sutikusi, vėl pradėjau skaityti, rašyti eiles, džiaugtis gyvenimu. Tavo atėjimas į mano gyvenimą – tai tarsi pabudimas iš letargo miego.
Tiesiog įvertink tai,(čia ateičiai, kai turėsi kitų moterų, o gal jau ir turi), jog jums vyrams moterys –reikalingos, o jei nori gražių ir harmoningų santykių, mokėk gerbti savo partnerę bei vertink ją, tuomet jai nesinorės pabėgti, nusprendusi, kad neturi savo gyvenime tiek laiko, kad galėtų jį gaišti su žmogumi, kuriam nerūpi.
Gyvenime mes iš tikrųjų niekada su niekuo neišsiskiriame. Nes prisiminimai išlieka atmintyje. Tad jei važiuosi pro šalį, visada esi laukiamas puodeliui kavos...
Rita
-------------------------------------------------------
Mano Meile,
Buvo laikas, kai tavęs ieškojau. Bet vis dar nerandu. Tiek to, palauksiu. Kaip ir tu lauki manęs. Kodėl tie mūsų keliai vis kažkur prasilenkia?:)
O dabar pažadėk man, kad mums susitikus, tu pamilsi mano šypseną, juoką, mano mintis – kartais juokingas, gal kiek kvailas... :) visą visą mane – linksmą, laimingą, ką tik pabudusią, pavargusią ar užmigusią ant tavo rankų. Ir aš pažadu, kad mylėsiu tave visą visą ir visada. Mylėsiu nepaisydama tavo keistenybių (būkim realistai, jų turim kiekvienas), noro pašėlti su draugais (aš juk irgi turiu draugių!). Audringai nereaguosiu, net jei kartais pamirši paskambint ar nupirkti pieno rytinei kavai:) Svarbiausia – mylėti ir būti kartu. Mintimis, širdimi, savimi.
Ne, man ne liūdna. Aš džiaugiuosi galėdama laukti tavęs ir tikėti, kad mes tuoj tuoj susitiksim. Aš jaučiu. Jaučiu, kad mūsų keliai tuoj tuoj susitiks. Iki!
Julija
-----------------------------------------------
Jau seniai norėjau tau parašyti. Bet visada trūkdavo laiko. Žinai, mokslai, darbas... Ir šiaip bijojau, nes nežinojau, kaip tinkamai ir teisingai tai padaryti. Kaip neišgąsdinti. Be to, blaškiausi... Bet šiandien noriu tau pasakyti, kad užaugau. Iki tavęs.
Žinau, tave ir mane (negaliu sakyti mus – nes mūsų kol kas nėra) skiria laikas, ir tai labai blogai. Žinau, kad tikėtis, kad tave dar sutiksiu... prilygsta stebuklui. Bet tikiu, nes... tas tikėjimas man padeda gyventi. Nors galbūt žinau, kad niekada šio laiško neskaitysi. Matyt, tai net nesvarbu. Tau rašau, nes, juk žinai, tikėjimas man padeda gyventi. Juk net Dievas žino - tai meilė...
Noriu, kad tu žinotum, jog lauksiu, kad tavo meilei liksiu gyva amžinai. Kartais manau, kad gal tu ir siunti man tą tikėjimą meile. Prieš miegą tari burtažodį: “Myliu tave, myliu tave...” Ir aš jį girdžiu. Noriu girdėti.
Bet iš esmės niekas nebesvarbu. Juk myliu tave, rašau tau... Ir žinai net mylėti tave yra meilė. Viso labo siunčiu tau - “Labanaktis”. Į tavo meilės burtažodį.
Eglė
------------------------------------------------
Sveikinu tave su … (Arba laiškas į ateitį)
Sveikinu tave su tuo, kad susipažinome prieš daug metų ... tegul kada nors pasirodys, kad tai buvo tik pradžia ...
Sveikinu tave su tuo, kad sugebėjai dalelyte savęs pakeisti į dalelyte manęs ... tegul kada nors pasirodys, kad tai tik mūsų suaugimo pradžia ...
Sveikinu tave su tuo, kad aš likau aš, o tu likai tu ... tegul kada nors visi pasakys, kad dvi stiprios asmenybes vienas kita tik papildo, bet neužgniaužia ...
Sveikinu tave su tuo, kas buvo blogo ir kas gero ... tegul kada nors pasirodys, kad būtent tada prasidėjo tikrosios laimes ir sėkmes periodas ...
Sveikinu tave su tuo, kad kas bebūtu aš myliu tave ... tegul kada nors pasirodys, kad tik tada žiežirba užkūrė ugnį ...
Sveikinu tave su tuo, kad sugebėjome sukurti šeimą ... tegul mums pasiseka ir neužilgo pasirodo, kad mes tai tik šeimos dalis ...
Sveikinu tave su tuo, kad susitikome ...
Sveikinu tave su tuo, kad ...
Sveikinu tave su ...
Sveikinu tave ...
Sveikinu ...
Jelena
-------------------------------------------------------
Labas.
Neverksiu ir neliūdėsiu, nesiilgėsiu tavęs. Pažadu, nelauksiu tavo skambučių, nelauksiu žinučių, apskritai nelauksiu. Ir neieškosiu tavęs. Gyvenk.
O jei ateisi - atidarysiu plačiai duris ir paprašysiu išeiti. Atiduosiu savo gyvenimą tam, kas jį vertins. Būsiu drauge tam, kas norės būtu mano draugu. Eisiu koja kojon per sunkumus su tuo, kas galės eiti kartu, semsiu malonumus iš jūros su tuo, kas norės juos semti kartu.
Gyvenimas nesustojo, tau parodžius kas esi, tik patarė daugiau neapakti nuo jausmų.
Žinau gerai, žinoki ir tu: nesielk su kitais taip, kaip nenorėtum kad su tavimi pasielgtų.
Laisvūnė
-------------------------------------------------------
Tu man vis dar svarbus
Pamenu, kaip švelniai įsimylėjau,
Stipriai pamilau
Ir laiminga širdim
Paleist nenorėjau.
Gaila, (bet pamenu), kaip suklupau,
Nejučiomis pravirkau
Ir įskaudinta širdim
Tyliai nekenčiau.
Dabar nebežinau ką jaučiu,
Ko tikiuos
Ir sunerimusia širdim
Vis prašau.
Noriu būt suprasta,
Laiminga ir mylima
Ir ramia širdim
Sakyt, kad myliu.
Monika
-----------------------------------------------------
Mano mylimas ir brangus Žmogau,
Visi meilės laiškai šiek tiek dvelkia nostalgija. O man taip norėtųsi šito išvengti. Kodėl? Todėl, kad tada jie pakvimpa ilgesiu to, kas buvo, arba to, kas galėjo būti. O aš visada gyvenu dabartyje.
Nesakau, kad praeitis nesvarbi. Svarbi, bet tik tiek, kiek leidžia man suvokti save šiandienoje. O mano šiandiena kupina brandžios ir viltingos laisvės. Šypsaisi. Kodėl visada šypsaisi, kai prabylu apie laisvę? Laisvę gyventi, kaip noriu. Tu, kaip ir daugelis, netiki, kad moteris gali taip branginti tokią savo būtį. O aš iš tiesų branginu, nes mano laisvė nėra vienatvės sinonimas. Juk žinai, aš nesu nei vieniša, nei viena. Aš tik turiu širdį, kuri dar gali puoselėti gilius ir tikrus jausmus.
Turiu rankas, kurios dar norėtų glausti ir, ko gero, mokėtų pagaminti Tavo mėgstamą patiekalą. Ir tikrai mielai palaikytų antrąją Tavo meškerę kur nors tylioj paežerėj. Tu nemėgsti žvejoti? Tai ne bėda. Juk kartu mūsų rankos tikrai rastų ką veikti. Kartu. Magiškas žodis kiekvienai moteriai. Bet kaip gi tada su laisve, paklausi Tu? Dabar šypsausi aš. Man laisvė – tai galimybė pažvelgti į pasaulį Tavo akimis ir parodyti Tau savąjį. Tai mokėjimas patylėti, kai dviem žmonėm labai norisi tylos, ir atrasti svarbius žodžius, kai tik jie gali išgelbėti.
Tai galėjimas nežvilgčioti į laikrodį, kai Tu vėluoji iš pasisėdėjimo su draugais, arba į mobilųjį, kai neskambini visą dieną iš savo darbų griūties. Juk aš taip pat turiu draugų ir darbų. Pagaliau, tai galėjimas būti tiesiog Moterimi. Truputėlį svajinga ir vėjavaikiška, truputėlį dalykiška ir veiklia, truputėlį paslaptinga, o kartais beprotiškai atvira.
Tu nepažįsti tokios moters? Nesakau, kad esu būtent tokia, bet juk, sakoma, meilė daro stebuklus. Ir aš žinau, mes abu esame verti stebuklo.
Viltė
---------------------------------------------------------
Atsakymas Aldui
Mielas Aldai, nenustebk, kad sulaukei atsakymo. Taip, tai aš
Perskaičiau ir supratau - tai Tavo mintys apie mus, tai Tavo žodžiai skirti man. Tik permečiau, ar daugiau nėra Tavo išgalvotu vardu rašytų laiškų ir kitų jau nebeskaičiau, nes jie ne man...
To vidinio ryšio paaiškinti neįmanoma, bet jis yra ir mes abu jį jaučiame.. tad pasikalbėkime apie tai. Jaučiau, kad tie žodžiai yra Tavyje, kažkur labai giliai užslėpti, jaučiau, kad jie slegia tave. Taip ir nepasakei jų žiūrėdamas man į akis. Neišdrįsai, ne, tiesiog neleidai sau to padaryti...
Tu vis dar negali patikėti, kad taip gyvenime gali atsitikti, tu manai, kad tai tik kažkokia trauka, kuri praeis. Bet ji nepraeina, ji tik stiprėja... ir aš jaučiu tą patį. „Reikia gi vadovautis protu“- turbūt galvoji Tu. Ir aš galvojau taip pat... Tu nepasitiki manimi, nes iki tol sutiktos moterys buvo kitokios... Kokie gi mes panašūs, mes jaučiame tą patį, bet neleidžiame sau apie tai kalbėtis... Štai taip ir nugyvena žmonės gyvenimėlį, neleisdami sau būti laimingais, nes mano, kad reikia vadovautis protu! Bet gi ir protas mums sako, kaip gera kalbėtis su šiuo žmogumi, tai kodėl ne apie jausmus? Bent jau pasikalbėti...
Manau, kad ne visada skauda, kai įskaudini kitą? Skauda tada, kai tau tas žmogus labai rūpi. Tavo pasakyti žodžiai įskaudino mane. Susivaldžiau, nepabėgau, nes jaučiau, kad Tu gyneisi nuo savo jausmų kalbėdamas ne tai, ką galvoji, o aš gyniausi - tylėdama… Meilė tikrai yra! Manau mokame mylėti, tik neleidžiame sau to, neleidžiame būti laimingi, dėl to ir kankinamės. Kodėl? Nes bijome... Dėl tos baimės mes ne kartu, dėl jos tik svajonėse užmiegame ir pabundame šalia vienas kito.
Aš žinau ir tikiu, kad Meilė nėra kasdienybė! Man taip atsitiko tik dabar. Tos nakties aistra - tai buvo nepaaiškinamas ir, atrodė, nepadorus žingsnis… Kitą dieną užduodi klausimą, kodėl pasidavei jai? Jauti gėdą, kad pasidavei, bet tai juk buvo nevaldoma. Ir tas žinojimas, kad tau taip dar nebuvo, tvirtas įsitikinimas, kad tai negali pasikartoti su kitu žmogumi - išgąsdina. Tai nebuvo instinkto tenkinimas, taip užgimė tikras jausmas, kuris su kiekvienu susitikimu vis stiprėja. Ir kai neleidi sau jo išgyventi, tada kankiniesi ir ramybės sieloje nėra.
Tavo prisipažinimas man yra nuostabi dovana, kurios aš taip tikėjausi ir laukiau. Aš atsakau Tau tuo pačiu:
…esi Dievo suplanuotas man atsitiktinumas…, mano saldžiausia, beprotiškai protinga nuodėmė…, svajonė,
…o kaip aš noriu pabusti ryte šalia Tavęs ir girdėti “mano brangiausioji…”
...o kaip noriu, kad bučiuotum mane, kad nuvežtum į pasaulio kraštą...
…aš nesapnuoju tavęs (nežinau kodėl), bet aš pastoviai galvoju apie Tave, pastoviai mintyse kartoju Tavo vardą. Tu mano minčių ir širdies Valdovas.
...Tu išvedei mane iš proto! Aš labai Tavęs ilgiuosi!
Štai pagaliau pasikalbėjome, aš verkiu.. Tai laimės ir palengvėjimo ašaros. Šiandien Mūsų šventė ir te būna tai tradicija!
Kaip gera, nors trumpam, paklausyti širdies... Pirmą kartą gyvenime taip drąsiai kalbu, nes žinau ko noriu, net jei tai neįmanoma. p.s. braukiu nereikalingus žodžius „..su kaimynu..“ (nėra pagrindo jam būti Tavo sapnuose).
Jeigu atsiliepiau į laišką, kuris skirtas ne man (deja, tokia tikimybė yra), aš atsiprašau ir labai dėkoju Aldui už tai, ką jis parašė. Tikrai pasijaučiau lyg būtų skirta man. Dėkoju už pojūtį, kurį patyriau skaitydama geidžiamus išgirsti žodžius, rašydama geidžiamus pasakyti žodžius. Manau, kad taip galvojantis vyras tikrai moka mylėti! Šv. Valentino dienos proga linkiu Aldui mylėti ir būti mylimam, nes Jis to vertas!
Valdė
-----------------------------------------------
Laukiu... Laukiu Tavęs ir Tavo gyvenimo žydinčio visų gėlių žiedais... Laukiu Tavęs, kaip žydinčio astro - sugeriančios liūdesio tamsą ir skleidžiančios šviesą... Laukiu Tavęs, kaip žydinčios orchidėjos - taip moteriškai paslaptingos... Laukiu Tavęs, kaip žydinčios tulpės - tokios energingos... Laukiu Tavęs, kaip žydinčios frezijos - drąsios bei pasitikinčios savo jėgomis...
Laukiu Tavęs, kaip žydinčio gvazdiko - nebijančios išsakyti tiesos kitiems į akis... Laukiu tavęs, kaip žydinčios našlaitės - nebijančios išeiti į saulės apšviestą erdvę ir pasiimti tai, ko labiausiai reikia... Laukiu Tavęs, kaip žydinčios kamelijos - savo išvaizda patraukiančios kitų akis...
Laukiu Tavęs, kaip pakalnutės - laikančios savo atvirą širdį... Laukiu Tavęs, kaip žydinčios hortenzijos - pasiruošusios su geru žmogumi dalintis savo siela... Laukiu Tavęs, kaip žydinčios rožės - visų žiedų karalienės... Laukiu...
A. D.
-------------------------------------------------
Mano gyvenimo prasme,
Šiandien, aš susimąsčiau, ką mano gyvenimui davei Tu?
Tu davei man viską!!
Mylimą žmogų šalia.. Jausmus, kurie padėjo suprasti daugybę iki tol nesuprantamų dalykų.
Supratau, kaip gali trūkti žmogaus, žodžių, jo kvapo bei prisilietimų.
Vien mintis apie to žmogaus netektį nusmelkia iki pat širdies gelmių.
Nes aš žinau, Tu esi mano gyvenimo paskirtis, prasmė.
Be Tavęs, šioje erdvėje man vietos nėra.
Gyvenime aš jau suradau tai ko ieškojau - harmoniją ir gyvenimo pilnatvę.
Aš turiu viską, nors kartu ir nieko.
Aš noriu jausti Tave, matyti Tavo akis kiekvieną akimirką, noriu pabusti kiekvieną rytą, noriu užmigti kiekvieną vakarą jausdama nenumaldomą meilę, noriu atsibusti anksčiau ir stebėti Tave miegantį.
Noriu verkti, kai negaliu jausmų išreikšti žodžiais.
Noriu pabėgti nuo visko, noriu būti tik su tavimi!
Noriu tapti viena siela ir vienu kūnu.
Noriu girdėti savyje plakant dvi širdis, Ir norisi sustabdyti širdies plakimą, kai Tavo širdis stoja plakusi.
Tavoji Meilė
---------------------------------------------------- Labas.
Unikalu. Kas? Tai, kad antrosios pusės ieško visi.
Man 23 metai, esu netekėjusi, ir net neturėjusi draugo. Ne, aš ne vieniša. Net neprašau Jūsų manęs gailėtis. Studijos, darbas, draugai – vos spėju suktis. O juk meilė – tai magiškas prisilietimas. Myliu. Myliu pasaulį ir net truputį save. Myliu Tave. Tu mano variklis.
Žinau, artėja ta diena metuose, kai visos poreles susikabinę rankomis vaikštinėja, ir prisiekia amžiną meilę. O kur tu? Manęs nėra bučiavęs joks vyras... (Gal išskyrus sūnėną ir senelį, bet juk ne apie tokį bučinį kalbu..)...bet labai norėčiau. Kada tai bus? Tu nuspręsi, man nedrąsu.
Prašau, visi kas skaitote, kai pakilsite nuo kompiuterio, pirmiausia apkabinkite artimus žmones, o mylimiesiems pasakykite: „Myliu" .
Gal tai būsiu aš?
Iš anksto ačiū.
Kaip bebūtų, lauksiu Tavęs. Tik nežinau, ką reiks daryti, kai sutiksime. Turbūt... turbūt daug ko nedrįsiu.. Bet jei tai būsi Tu, Tu mane suprasi. Suprasi mano drovumą ir žinosi, kada reikia prabilti pirmam.
Pagarbiai – Garbanė.
-----------------------------------------------
Aš norėčiau pradėti savo laišką bonaliu žodžiu Labutis… Tačiau man tai ne šiaip žodis, o pasisveikinimas su Tavimi. Rašau šį laišką artėjant visų mylinčių , mylimų, bei ieškančių meilės šventei Manau, tai ne pirmas laiškas Tau, jų buvo parašyta labai daug… mintyse… bet šį kartą, rašau Tau, ir nesvarbu ar gausiu atsakymą, o svarbiausia, kad šį laišką gautum laiku.
Žinai, manau Tave pažįstu labai seniai, girdėjau Tavo balsą, man be galo patinka Tavo juokas, tačiau aš Tavęs nematau tarp minios žmonių.
Jei tu esi vienišas, aš noriu, kad su manimi pasijustum lyg ant sparnų, aš norėčiau pakilti su Tavimi ir skraidyti... Skraidyti iš meilės Tau, suteikti Tau šilumos, jausti Tavo rankų šilumą, pirštais skęsti Tavo plaukuose ir matyti Tavo šypseną… Prisiglausti, kai to trokštama, apkabinti ir nelaukti kažko atgal… pabučiuoti, ir kartu su bučiniu perduoti jausmus…. Prabusti, ištarti “Labas rytas” ir vėl pamatyti šypseną. Būti tyloje ir virpėti iš laimės, nes Tu tiesiog esi šalia.
Dovanoti Tau akimirkas, kurios žadintų vis daugiau emocijų, jausmų… stebinti Tave, kai to visai nesitikėsi .paimti Tave už rankos, kai Tau to labiausiai reikia... .ir paleisti, jei tik tai Tau leis būti dar laimingesniam, negu esi, buvai su manimi….
Aš tiesiog noriu Tave mylėti, žinoti, kad aš tau reikalinga, būti mylimai, ir girdėti Tavo širdies plakimą …..
Aš rašau Tau, nes visą tai dar laukia Tavęs, Mūsų… Aš tikiu, kad mus suves likimas ir tikiu, kad laukia mūsų skrydis, tokioje aukštumoje, kurioje dar nei Tu, nei Aš neskaidėme… Aš laukiu Tavęs, mano pilote… Paimk mane už rankos ir skriskim… Mes tai galim….
P.S. Kai tik gausi šį laišką, aš tai tikrai pajusiu….
Tavo Kristal
