aA
Negalite pamiršti tos dienos, kai mylimasis Jums pasipiršo? O gal pirmoji tuoktis pasiūlė ji? Kokia buvo ta ilgai laukta (ar netikėta) akimirka, kuomet Jūsų keliai ėmė virpėti iš susijaudinimo, kai reikėjo tarti „taip“? Pasidalinkite su mumis savo prisiminimais ir laimėkite kelionę į Paryžių dviems!
Sužadėtuvės
Sužadėtuvės
© Corbis/Scanpix

TravelOnline.lt dovanoja romantišką savaitgalį dviems Paryžiuje. Išvykimo data - nuo kovo 15 iki balandžio 15. Apie išvykimo datą laimėtojas turi informuoti per savaitę nuo laimėjimo. Laimėjimas į pinigus nekeičiamas ir neperleidžiamas kitiems asmenims.

Savo rašinius siųskite elektroniniu paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 21 d. imtinai, o kitą dieną paskelbsime laiminguosius, kuriems atiteks ši romantiška kelionė.

Publikuosime tik taisyklinga lietuvių kalba (su ą, ę, ė, š ir kt.) parašytas istorijas.

Pirma dalis

********************************

Skaitytojų istorijos, II dalis

********************************

Tada mes abu žinojom, kad kai susitiksim kitą vasarį – susižadėsim... Mes abu tai planavom, bet ne viską... Jis atvažiavo... Nuėjom išsirinkti žiedelius... Vakare susėdę kartu su tėvais valgėm koldūnus... :)) Pavalgę atsinešėm paprastą mažytį maišelį, kuriame buvo sudėti mūsų žiedeliai..

- Ar gražūs? - paklausiau mamos.
- O tau? - klausiau tėtės.

Tada mano draugas paprašė manęs išversti jo žodžius į lietuvių kalbą (jis užsienietis) ir kreipėsi į mano tėvus. Negalėjau ... Jutau, kaip gerklėje auga ašarų kamuolys...

- Būk gera, aš negaliu... - prašiau savo jaunesniosios sesutės.

Jis paprašė mano tėvų rankos... Ką tiksliai šnekėjo, net nepamenu, tik mačiau mamos akyse žybsint ašaras... Tėtis neramiai muistėsi, nežinojo nei ką sakyt.. Po kelių akimirkų jis atsistojo ir nuėjo parūkyti... Daugiau neišlaikiau ir aš.. Kaip mažas vaikas pradėjau verkti, įsikniaubusi į jo petį... Jų maža mergytė užaugo...

Kita dieną nuvažiavom į koplyčią, esančią šventoje vietoje... Sakydami savo sugalvotus žodžius, kuriais užbaigiame kiekvienos dienos pokalbį internetu, telefonu ir t.t. (ir taip jau 5 metai), užmovėme žiedelius vienas kitam.... „Kartu ir amžinai“...

Kristina

****************

Pirma piršlybos - po to meilė?

Mano vyras puolė man pirštis manęs visai nepažinodamas, tik peržengęs tuometinių mano namų slenkstį, vos mane išvydęs. Tiesa, atsakymo jis sutiko laukti iki rytdienos, o šalia savo kandidatūros, dar pasiūlė ir draugo...

Kas tai - meilė iš pirmo žvilgsnio? Manau, kad tai Likimas. O gal meilės dievas Kupidonas po Valentino dar nebuvo baigęs savo šėlionių - paleidęs į mus meilės strėlę, ant jos visam gyvenimui suvėrė mūsų širdis, tarsi prisirpusias žemuoges ant smilgos.

Ankstyvo pavasario jau šiltas lietus, bet dar lydimas gūsingo vėjo, barbeno į mano langą. Tą vakarą kaip niekada džiaugiausi vienatve, ramybe, tvyrančia sieloje po skyrybomis pasibaigusios netrumpos draugystės. Dar keletas dygsnių ir galėsiu prisimatuoti jau bebaigiamą megztinį! Kvapą gniaužė smalsumas - ar tiks, kaip atrodysiu? Mano palaimingą tylą sudrumsdavo nebent aistringos katinų raudos, sklindančios iš lentų krūvos, suverstos prie lango. Staiga lyg kas sukrebždėjo, lyg pabeldė į stiklą.

- Gal riebesnius lietaus lašus vėjas pamėtėjo, - pagalvojau, užuolaidą skleisdama. Labai nustebau tokį drėgną ir vėlyvą vakarą išvydusi savo pusbrolį studentą, atvykusį iš Kauno.Tuomet buvau tik ką baigusi universitetą. Pirmus metus dirbau ir gyvenau Vilniaus senamiestyje.

Draugės ir pusbroliai dažnai mane lankydavo, bet kad taip vėlai...

- Gal kokia bėda? - nerimas persmelkė širdį.

- Ar priimsi nakvynei mane ir du "benamius''? - paklausė giminaitis, rodydamas į du sušlapusius kaip viščiukus man nematytus vaikinus, vis dar stovinčius lietuje.

- Užeikit, - tariau. Mintyse pagalvojau, kad atsirado puiki proga įvykdyti vieną iš dešimties Dievo įsakymų.

Vienas, vos peržengęs slenkstį, atsiprašė, kad taip vėlai atsibeldė, kad taip blogai atrodo, nes permirkę. Staiga ištarė dvi pavardes, matomai draugo ir savo, net nenurodydamas, kuri pavardė kuriam asmeniui priklauso.

- Belieka man dabar tik pasų paprašyti ir "priregistruoti'', - juokiasi širdyje, akimirkai pasijutusi viešbučio administratore.

- Kurią pavardę pasirinksi, pasakysi ryte, - vėl tas pats vaikinas, jau iš pirmo žvilgsnio man labiau patinkantis, makalavo liežuviu. Ir vėl pakartojo dvi pavardes, tik jau prie jų "primontuodamas'' galūnę "-ienė''.

- Linksmų plaučių vyrukas, - pagalvojau.

- O gal jis čia peršasi? Ot, kvailys! - numojau ranka.

Akimirkai prieškambaryje su tuo juokaujančiu vaikinu likom dviese. Susitiko mūsų žvilgsniai ir mane pervėrė kažkoks niekada nepatirtas jausmas.

- Tai jis! - vieningai sutarė mano širdis su protu. - Čia tas, kurio laukiau, kurio ieškojau visą savo jaunystę - tiek išvaizda, tiek charakteriu, atrodo, panašus į mano svajonių vyrą! Ir mano sielą
užliejo tokia palaima, tokia ramybė... Mano reakcija nustebino net mane pačią... Net nusipurčiau, ar nesapnuoju?

Bet, prisiminusi tą mane iš koto išvertusį klausimą dėl pavardžių apsisprendimo, vėl nebyliai juokiausi:

- O kaip man žinoti, kuri pavardė, kuriam priklauso. Viena juk akivaizdžiai skambesnė. Ir, jei rimtai, deranti prie mano vardo. Be to, tas kvailiojantis žaliaakis kuo toliau, tuo labiau mane vilioja...

Pusbrolis, su kitu, netuščiažodžiaujančiu vaikinu, nors buvo jau vėloka, čiupo į rankas įrankius ir ėmėsi remonto darbų - mano kambarėlis vyriškų rankų jau seniai nematęs buvo. Tik tas, "pavardžių
pardavinėtojas'' žaliomis kaip kaip Dzūkijos ežerai akimis, jau praradęs kalbos dovaną, sėdėjo prieš mane, gėrė arbatą ir tylėjo.

Tylėjau ir aš. Bet ta tyla buvo tokia iškalbinga, tokia jauki. Aišku, ją protarpiais sudrumsdavo mano pusbrolio, ar kito jo draugo plaktukų dūžiai. Pagaliau mano arbatos gėrimo ceremonijos kompanionas išlemeno:

- Tavo akys labai gražios, kaip mūsų kaimynų šuns...

Nesupykau, nes buvau ir esu didelė gyvūnų mylėtoja. Nakčiai įsitaisiau savo lovoje, pusbrolis kitoje, tas nagingasis bernaitis fotelyje, o vilioklis žaliaakis - ant grindų, kampe prie televizoriaus. Bet naktis nepraėjo be nuotykių. Vaikinas, puikiai atlikęs keletą remonto darbų, tikriausiai sumojo, kad galima pareikalauti užmokesčio ,,natūra'' ir ėmė kastis po mano patalais!

Jo kėslus akimirksniu nutraukė žaliaakis, gulintis ant grindų. Ne, tas svajoklis, "pavardžių pardavėjas'', nesiveržė mano lovon. Jis tik savo guolį pasitraukė prie pat mano lovos ir vėl atsigulė.

Jaučiausi taip, lyg koks vilkinis šuo susirangęs prie lovos, ant kilimėlio, saugotų mano miegą.

- Nors tu su jais neprasidėk, nes blogai baigsis, - visai nejuokaudamas tarė pusbrolis. Kad būtų visiškai garantuotas dėl mano saugumo, su visa antklode įvirto pats į mano lovą. Taip saugiai ir išmiegojau su pusbroliu - visai kaip vaikystėje per giminės susitikimus.

Ryte, visi keturi, ėjome į Vilniaus centrą gerti kavos. Prie centrinio pašto, netyčia, o gal tyčia, susitiko dvi rankos... Mano ir vilioklio jaunikaičio, kurio akys man priminė ežerų gelmes. Kaip tik į gėlių parduotuvę nešė orchidėjas. Gal antrą kartą gyvenime mačiau tas nuostabias gėles. Tik ką pasirodę Lietuvoje jos buvo.

- Kokių gėlių puokštę tau reikės atnešti per vestuves?

- Kieno vestuves? - šiek tiek sutrikusi paklausiau.

- Per mūsų vestuves, - atrodė jau nejuokaudamas, tik šiek tiek reikšmingai spustelėdamas mano ranką paklausė dabartinis mano vyras.

- Orchidėjų, - irgi ramiu balsu ištariau. Tik mintyse, žinodama kiek daug vos vienas žiedelis kainuoja, primečiau visos puokštės kainą. Po kelių dienų jis vėl atėjo pas mane su dideliu prašymu.

Atnešė švarius, išskalbtus džinsus, bet su nemaža skyle ant klešnės - pradegino chemikalais. Mano rankos ant tos skylės užsiuvo širdies formos lopą...

Po pusantrų metų ramios, bet tikrai nenuobodžios draugystės, daugiau jau nesulaukusi klausimų, į kuriuos galėjau atsakyti "taip'', arba "ne". Per mūsų vestuves gavau didelę, įspūdingo grožio ir
nepakartojamo kvapo orchidėjų puokštę. Jos buvo lygiai tokios pačios, kokias mes matėme antrąją mūsų pažinties dieną. Buvau šokiruota - jis nejuokavo tada, rimtai klausė... O pavardę gavau tą, man labiau patinkančią ir labiau pritinkančią prie mano vardo. Beje, tas kitas vaikinas, kurį mano vyras, šalia savo kandidatūros, buvo pasiūlęs į vyrus, susirado žmoną, tokiu pačiu vardu kaip ir mano!

Nuo to pavasario, supynusio mūsų gyvenimus, praėjo daug metų. Auginame 2 vaikus. Bet laumužės, apdalinusios mus bendrais vaikais, laimės pamiršo duot - jaunesniam mūsų sūneliui sveikatos labai pagailėjo.

- Mama, ar jūs su tėte brolį iš ligoninės parsivežėt, ar pirkot nukainuotų prekių parduotuvėje? - paklausė kartą vyresnėlis, niekaip nesulaukęs, kada brolis ims kalbėti...

Šeimą užgriuvus didelėms nelaimėms, atsitinka įvairiai. Bet jei Dievulis, siųsdamas mums ligotą vaikelį, buvo sumastęs tokiu žiauriu būdu mus išskirti, tai labai apsiriko - tiek vyro, tiek mano meilė
silpnesniam vaikui tik stiprina ryšį tarp mūsų.

Dabar, kai esu nukeliavusi netrumpą šeimyninio gyvenimo atkarpą, nors ir labai spygliuotom rožėm klotą, galiu duoti patarimą kitom moterims:
- Ką atsakyti, jei jums peršasi, o jūs nežinote priimti pasiūlymąsusieti gyvenimą, ar nepriimti? Minutėlei reikia įjungti fantaziją ir pagalvoti, kaip tas, dabar labai mylimas ir mylintis žmogus elgtųsi
pačiais kritiškiausiais momentais?

Kai viskas gerai, bepigu sutarti, bet kai užklumpa bėdos, akimirksniu išryškėja žmogaus tikrasis veidas. Aš savo pačios sugalvotą "testuką'' atlikau jau pirmąjį vakarą. Nuo piršlybų "kokybės'' irgi visai nepriklauso bendro gyvenimo sėkmė. Peršantis visai nereikalingas pompastiškumas, kaip ir merginas ypatingai sujaudinantis žiedelis, juolab kad jis dažnai perkamas už tėvų, arba skolintus pinigus. Kuo daugiau nuoširdumo, tuo geriau.

Subtilus humoro jausmas peršantis irgi nekenkia. Štai kuo baigėsi tos kvailokos, neįprastos, bet tikrai nestereotipinės piršlybos. Daugybę sykių vyro klausiau, ar jis tą vakarą juokavo, ar rimtai kalbėjo. Jis niekada neatsako, tik santūriai šypsosi it koks suomis. Bet kai paklausiu, kodėl nesiėmė remonto darbų, ar, dar geriau, nesiropštė į mano lovą, atsakymą turi:

- Taigi, žinojau, kad ateis ir tam laikas...

Turi atsakymą ir į klausymą, kodėl piršdamasis pats, dar ir savo draugą man į vyrus siūlė:

- Kad konkurencija būtų.

Gyvename mes su vyru ne žiūrėdami vienas į kitą, o žvelgdami bendra kryptimi, vienas kitam akmenis nuo gyvenimo kelio nuritindami, o ne tyčia užritindami, kaip dažnai dabartinėse šeimose pasitaiko. O ir tuščiažodžiauti neesame linkę. Juk mes užaugome su šūkiu lūpose: "Žygiais, o ne žodžiai mes Tėvynę mylim''. Šią taisyklę pritaikome ir tarpasmeniniuose santykiuose. Iki dabar, nuo to pirmojo susitikimo, nuo tos piršlybų dienos, vienas kitam nesame garsiai ištarę "myliu''. Abu suprantame, kad tas žodis šventas, juo reikia tikėti, bet kartoti "be reikalo'' nevalia - dar išgirs kokia ragana piktoji ir atims tą meilę iš mūsų...

O kam sakyti tai, kas ir taip aišku? Bet mielos smulkmenos stiprina ryšį - telefonu atsiųsta
šmaikšti žinutė, linksmas paveiksliukas maloniai nuteikia. O Valentino dienos rytą, išėjusio į darbą vyro palikta širdies formos žvakutė, deganti šalia kavos puodelio, prie lovos, yra akivaizdi meilės
liudytoja.

...Keliolika metelių vienu laiveliu mes plaukiame gyvenimo vingiuotu upeliu. Nurieda džiaugsmo ašara per mano skruostą - nesuklydau, Jis mano laimės, meilės uostas!

Aniger

*****************

Tai MEILĖ

Mylime vienas kitą beprotiškai... Ir net praėjus 6 draugystės metams vis dar matome tas valiūkiškas kibirkštėles vienas kito akyse. Santuokos klausimas kažkodėl niekada neiškildavo, tiesiog buvo gera būti kartu ir niekas daugiau nerūpėjo... Juk pats gražiausias vaizdas – mylimojo šypsena, pats mieliausias garsas – tyli lopšinė prieš miegą, pats nuoširdžiausias džiaugsmas – kai išsipildo kito svajonės, pats tikriausias jausmas – žinojimas, kad tai MEILĖ.

Taigi vieną eilinį pirmadienio vakarą, po sunkios darbo dienos mano brangusis sumąsto, kad mums reikia prasklaidyti rutiną ir pavakarieniauti kavinėje, tuo pačiu pabaigtume pirkti kalėdines dovanas artimiesiems, juk šventės jau lipa ant kulnų. Esu visai nenusiteikusis bastytis po parduotuves, norisi tik lovos ir šilto chalato, bet savo pačios nuostabai nebumbėdama sutinku. Važiuoju į susitikimą, pro autobuso langą stebiu lėtai krentančias snaiges – pirmasis žiemos sniegas šiemet, tokia nostalgija užplūsta, tokia ramybė... Susitinkame prekybos centre, persimetame porą žodžių ir aš jau noriu pasiguosti, koks sunkus pirmadienis buvo, bet mano meilė nusišypso ir sako:

- Užsimerk ir pasitikėk manim.

Ir čia pat nusiima savo šaliką ir užriša man akis. "Na, nieko sau, - pagalvojau. – Kas čia per cirkai?"  Apsuka mane kelis kartus ir vedasi nežinia kur. Girdžiu žmonių šnabždesius ir taip nejauku. Jaučiu, kad kylame liftu ir nesuprantu kaip tai įmanoma, juk čia nėra jokio lifto. Palipame kelis laiptelius, virpuliukai drebina visą kūną, niekaip nesuprantu, kas vyksta ir staiga po kojomis jaučiu sniegą, veidą kanda šaltukas. Mes lauke???

Skamba mūsų daina, kas vėl mane verčia nustebti, bet vis dar nieko nesuvokiu. Brangusis nuriša akis ir aš net aikteliu – esame ant Europos dangoraižio stogo, visas Vilnius prieš akis - toks gražus, apšviestas ir padabintas balta sniego skara. Vis dar sninga – elegantiškai šoka snaigės ir tirpsta nusileidusios ant mano veido. Vis dar negaliu atgauti amo! Dvi taurės... Bandau prisiminti, kokia šiandien diena, gal kažką pamiršau? Bet juk eilinė diena, gruodžio 14 ir nesuprantu, kodėl tokią ypatingą staigmeną man padarė brangusis. Kol esu paskendusi savo mintyse visai pamirštu, kad aš čia ne viena. Atsitokėju, staiga atsisuko ir tada... Tada viskas tampa aišku – mano meilė atsiklaupia ant sniego prieš mane, savo virpančiom rankom atidaro stebuklingą ir viską pasakančią mažą dėžutę:

- Iš visos širdies klausiu – ar būsi mano žmona?

Čia jo balsas užlūžta, o aš jaučiu, kaip akyse kaupiasi džiaugsmo ašaros. Tai taip netikėta, nelaukta ir nesuvokiama iki pat paskutinės akimirkos! Apsikabiname ir aš tyliai tyliai sušnibždu taip... Jis man užmauna žieduką – tokį gražų, mielą, kad man vėl kyla ašaros. Apsikabiname ir tylime. Staiga viskas tampa taip aišku ir paprasta – mes būsime šeima, įtvirtinsime savo meilę prieš žmones ir prieš Dievą. Juk jau seniai buvo aišku, jog mes skirti vienas kitam, bet šis žingsnis tik dar labiau viską sutvirtina.

Tą akimirką jaučiausi tokia ypatinga ir pakylėta – aš būsiu žmona, būsiu jo vaikų mama! Vis dar nepraėjus virpuliui ir svaiguliui išgeriame gėrimo, sudaužiame taures, pasižadėdami mylėti vienas kitą amžinai. Visas Vilnius po truputį rimsta, žmonės ilsisi namuose po darbo dienos, visi paskendę savo mintyse ir niekas nežino, kad aukštai, virš jų galvų įvyko toks mažas, bet be galo mielas stebuklas.

Pavakarieniaujame kavinėje – ten užsakytas staliukas, pamerkta gėlyčių puokštė, padavėja šypsodamasi uždega žvakes – ji žino mūsų mažą paslaptį. Visas likęs vakaras – kaip svajonė, kurią prisiminus šypsausi ir pilve suplasnoja tūkstančiai drugelių. Per Kalėdas pranešėme džiugią naujieną tėveliams ir artimiesiems. Visi be galo džiaugėsi, sveikino – dviguba šventė. Na, o dabar planuojame vestuves!

Agnė ir Marijus

****************

Kaip jis man pasipiršo?

Tai buvo prieš penkerius metus, ankstyvas pavasaris, kai dar jaučiasi bepasibaigiančios žiemos dargana, likučiai sniego ir pilnatis...

Atsimenu miglotai, nors tuo metu atrodė, kad to pamiršti neįmanoma.

Svečiavomės pas mano tėvus ir jis pasikvietė mane pasivaikščioti. Buvo keista, nes iš šiltų namų nesinorėjo niekur eiti, be to, buvo vėlyvas vakaras, bet sutikau.

Miestelyje degė tik pora žibintų ir švietė pilnatis. Toli nenuėjom, kai staiga jis pritūpė ant vieno kelio, nepaisant to, kad buvo šlapia ir tarė: "Ar tekėsi už manęs?"

Išsitraukė kuklią dėžutę, ją atvėrė ir užmovė man žiedą...

Mano atsakymas buvo jo lūpose, aš jį pabučiavau. Tas bučinys buvo toks lengvas ir virpantis, jog atstojo tūkstantį TAIP...

Ir to bučinio nepamiršiu visą gyvenimą.

Jurgita

*****************

Veiksmo vieta: lova. Žiūrime televizorių. Jokių žvakių, gėlių. Įprastas vakaras. Bet toks juokingas, kad tikrai atsiminsiu visą gyvenimą.

Vis dar lovoje, žiūrim:) Staiga draugas pašoka, kažką pasiima iš kišenės, žaibiškai įšoka į lovą, padeda dėžutę ant mano pagalvės, o pats - mano nuostabai ir juokui - šmurkšteli po antklode:)))

Specialiai neliečiu dėžutės, vos sulaikau juoką ir kvailai paklausiu: "Kas čia?" Suėmęs save į rankas mano įprastai labai drąsus ir kalbus vyras, iškiša galvą, prislenka arčiau ir sušnibžda: "Žiedas".

Aš lygiai taip pat tyliai: "Koks žiedas?" Jis dar tyliau: "Sužadėtuvių". Viskas, nebesulaikau juoko, abu kvatojamės apsiašaroję, bet erzinu jį toliau: "O kodėl tu man jį dovanoji?"

Draugas surimtėja ir vos girdimai sušnabžda: "Nes noriu, kad visą gyvenimą būtum mano". Žinoma, tai turėjo būti rimta, graži akimirka, bet aš vis dar kvatojuosi:)

"Neišgirdau" - sakau :))) Ir taip priverčiu jį kartoti tol, kol ištaria tai garsiai, fone skambant mano taip pat garsiam juokui:)

Kai kas nors paklausia, kaip draugas pasipiršo, abu susižvalgome ir imame juoktis. Nors visada svajojau apie romantišką akimirką, tai buvo kur kas intymiau, mieliau ir įsimintiniau...

*******************

Statistika
Kartu – 7,5 metų
Pasipiršo – po 3 metų
Santuoka – po 1,5 metų nuo sužadėtuvių

Esu labai konkretus žmogus ir rašinėliai nėra mano stiprioji pusė. Bet labai noriu sudalyvauti konkurse!

Vasario 14 d. - mano sužadėtuvių metinės. Todėl man tai dviguba šventė. Sužadėtuves prisimenu ir, ko gero, visuomet prisiminsiu, kaip nuostabiausią siurprizą, kurį mano vyras yra man padaręs. Esu jam be galo dėkinga! Manau, kad savaitgalį Paryžiuje jis pagaliau suprastų, kokia iš tiesų esu jam dėkinga.

Štai kokį kupiną šviežių įspūdžių laišką parašiau savo draugei 2006 m. vasario 20 d. (man tebuvo 19 metų).

„Pas mane įvyko šioks toks pasikeitimas... Mes su brangiuoju susižadėjome! Viskas įvyko per Valentino dieną. Žinok, aš buvau pati laimingiausia! Net negalvojau, kad mane tai TAIP nustebins ir nudžiugins!!! Vis tiek giliai širdyje žinojau, kad vieną dieną tai nutiks... Viskas buvo nerealu - kaip pasakoje... Atvažiavęs pas mane jis užrišo akis ir liepė neklausinėti. Iš pradžių nusivežė į VIP sauną. Ten yra tokie apartamentai su jacuzzi, pirtimi, ir netgi lova :) Po valandos mane išsivedė į masažo kabinetą, kur padarė nerealų nugaros masažą. Turiu priminti, kad viskas man buvo staigmena, aš nieko nežinojau!

Kai grįžau iš masažo procedūros, brangiausias jau laukė manęs su nerealia vakariene. Kai pavalgėm, aš jam įteikiau dovanėlę, o po to - jis man. Jis išsitraukė tokį negražų negražų žiedą ir įteikė jį man... Šiek tiek sutrikau. Padėkojau už dovaną. O po to išsitraukė tikrąjį sužadėtuvių žiedą ir paprašė mano rankos!!!! AAAAAA!!!!! Kaip aš pasimečiau, tu net neįsivaizduoji! Net pamiršau, kad reikia pasakyti TAIP :)))) Abu vos neapsiverkėm... Paaiškėjo, kad anas žiedas buvo tik apgaulė :)

Sužadėtuvių žiedas yra iš balto aukso su briliantu, o viduje išgraviruota sužadėtuvių data ir sužadėtinio vardas. Žodžiu, ilgai ilgai sėdėjome apsikabinę, kol sužadėtinis netikėtai liepė greitai susiruošti ir eiti. Aš galvojau, kad jis namo mane vešis, bet mūsų jau laukė baltas limuzinas! Man net kojas pakirto kaip aš apsidžiaugiau! Važinėjomės po miesto centrą. Vėliau jis nuvežė mus į barą iš kurio matosi visa miesto panorama. Dar viena staigmena :) Ten romantiškai pasėdėjome, bučiavomės...

Buvau tokia pakylėta, kad iš to džiaugsmo sugebėjau merginų WC visom ten buvusioms apskelbti, kad man pasipiršo :))))))) Po kurio laiko nusprendėme važiuoti namo. Iš tikrųjų, aš be galo norėjau, kad tas vakaras niekada nesibaigtų! Išsikvietėme taksi. Bet iki pirmo aukšto liftu nenusileidome... Sutojome 16 aukšte :) O ten... Dar viena staigmena... Viešbučio kambarys, papuoštas rožių žiedlapiais ir balionais, bei tortas su šampanu!!!! Beje, viskuom pasirūpino jis pats, o ne viešbutis. Miegoti nuėjome tik ryte :) Ne paslaptis, kad tai buvo nuostabiausias vakaras ir naktis mano gyvenime... Nepatikėsi, bet mes dabar su SUŽADĖTINU lyg iš naujo įsimylėjome!
Tai tokios pas mane naujienėlės :) Esu be galo laiminga!”

Nuo šio įvykio prabėgo 4 metai. Vis dar pamenu tą šiurpuliuką, kai vyras klaupėsi ant vieno kelio ir drebančiu balsu bandė pasakyti iš anksto pasiruoštą kalbą. Na, o mūsų meilę vainikuoja netrukus gimsiantis pirmasis vaikutis.

Edita N.

****************

Su savo brangiuoju gražiai draugaudama antrus metus jau po truputį pasvajodavau apie baltą suknelę ir man tuo metu taip maloniai ausiai skambančią pavardę su galūne -ienė. Vaikščiodavome į kinus, kavines, vienas pas kitą, vykdavome į svečius pas draugus, kartu turiningai leisdavome laisvalaikį, dešimtis kartų per dieną prisiekinėdavome, kad mylim vienas kitą ir puikiai sutarėme, bet piršlybų kaip nebuvo, taip nebuvo. Retkarčiais net sukirbėdavo mintis, kad gal pamėginti pagreitinti piršlybas su vaikučiu - netyčiuku, bet tokią mintį nuvydavau tolyn kaip nedorą ir kantriai laukiau.

Svajodavau, kaip man pasipirš priklaupęs ant vieno kelio, nusivežęs į meilės miestą Paryžių arba mažų mažiausiai į pajūrį. Žodžiu, mintyse buvau sukūrusi vos ne tobulą piršlybų scenarijų, tik gaila, kad tas, kas peršasi, turėjau būti ne aš.

Laikas bėgo mano nenaudai. Kai gera mano draugė paskambinusi pranešė žinią, kad tuokiasi, neištvėriau. Matyt, sužaidė mergiškas pavydas ir atėjus brangiausiajam nieko nelaukusi išrėžiau tai, kad nuoširdžiai mylintys žmonės tuokiasi, o ne susitikinėja metų metais. Maniškis tik pasižiūrėjo, paklausė, kas nutiko. Kai sužinojo, kad greit tuokiasi draugė, rado mano pykčiui pateisinamą priežastį ir gana greit nukreipė kalbą kita linkme. Kai po savaitės pasiūlė važiuoti į pajūrį savaitgaliui, tai mintyse švytėjau iš laimės, atrodo, svajonės ėmė pildytis.

Ruošiausi tam savaitgaliui iš pagrindų. Vizitai pas kirpėją, manikiūristę, grožio procedūros ir nauji rūbai - juk turėjau būti žaviausia sužadėtinė. Visą kelią iki Palangos nuotaika buvo pakili, vakarą vaikščiojome ant tilto, pajūriu, smagiai leidome laiką kavinėse, o aš įsitempusi laukiau, kad gi ta lemtinga akimirka. Tą vakarą nesulaukiau. Kitą dieną irgi nieko, bet mano nuotaika ėmė blėsti.

Grįžtant namo iš pradžių tylėjau lyg mietą prarijusi ir piktai kramčiau lūpas. Kai mylimiausiasis paklausė, ko kelyje tokia nekalbi, nebeištvėriau ir išsakiau, ko tikėjausi. Dabar nutilo ir jis, o aš prapliupau verkti sakydama, kad supratau, jog jis manęs nė velnio nemyli. Nebeįdomios buvo priesaikos ir meilės žodžiai. Darbais, o ne žodžiais Tėvynę mylim, - piktai išrėžiau jam. Pati supratau, kad tokiu isterišku savo poelgiu galiu tik dar labiau jį atbaidyti nuo vedybų, bet nesusivaldžiau tąsyk.

Kai po kelių dienų pakvietė ateiti pas jį į svečius, aišku, nuskubėjau. Vos atidarius duris, pajutau svilėsių kvapą. Maniškis taisė vakarienę mums: karbonadus su makaronais. Įpuolusi į virtuvę, ėmiau juoktis, pamačiusi apsvilusiu karbonadus, prie puodo dugno prilipusius makaronus.

"Kas tau nutiko, juk tik kiaušinį išsikepti moki, kam ta aukštoji kulinarija", - paklausiau. Mano vaikinas pasiūlė nueiti į svetainę, kur ant staliuko puikavosi pyragas, dvi žvakelės , o jis nėt nepastebėjau, iš kur išėmė žiedą ir paklausė, ar sutinku už jo tekėti. Žinoma, net laimės ašara išriedėjo. Sužadėtuvių žiedelio nepavyko užmauti ant bevardžio piršto, jis tiko tik ant mano mažojo. Nebuvo mano svajose nei sukepusių karbonadų kvapo, nei per mažo žiedo, nei manęs, kasdieniškai apsirengusios, bet man tas vakaras labai įsimintinas ir tiesiog tobulas.

Neoromantiko pati
Neringa V.

**********************

Tai įvyko gražų ir romantišką vasaros vakarą, pajūryje. Viskas buvo taip gražu, saulė leidosi į jūrą, dangus buvo ryškiai raudonas, toks aistringas ir nuostabus, tokie tą vakarą buvome ir mudu. Buvome tokie įsimylėję, vaikščiojome pajūriu, jaučiau, kaip lengvas ir šiltas pajūrio smėlis limpa man prie kojų, viskas buvo taip romantiška, taip gražu, niekada apie tai nebuvau svajojus... Jūra, aš ir mano mylimasis, tai viskas  ko reikia, norint praleisti nuostabų vakarą...Bet jis mane nustebino...

Švelniu šalikėliu jis užrišo man akis, liepė pasitikėti juo. Aš net nežinojau, ko tikėtis, net nemaniau, kad nuėmus šalikėlį, mano akys išvys tokį nuostabų reginį, o tuo labiau nemaniau, kad išgirsiu tokius svarbius žodžius, tokius žodžius, kuriuos išgirdus mano skruostu nuriedės džiaugsmo ašara...Ir pagaliau atėjus tai lemtingajai akimirkai, jis atrišo šalikėlį ir mano akys išvydo nepakartojamo grožio vaizdą...

Ant smėlio nupiešta didelė širdis, jos viduje raudonos rožės... Buvau nustebinta, bet labai laiminga, jis pritūpė ant kelio ir ištarė nuostabiausius žodžius, girdėtus mano gyvenime... Jis paprašė, kad visada būčiau su juo, kad būčiau jo žmona. Žinoma, aš pasakiau taip. Tai buvo nuostabiausia akimirka mano gyvenime, viskas buvo taip netikėta ir taip nuostabu, mano veidu ėmė riedėti džiaugsmo ašaros. Jis savo švelniomis rankomis jas nušluostė ir švelniai mane pabučiavo... Mano širdis tada plakė daug greičiau nei įprasta, tą akimirką žinojau, kad mes visada būsime kartu, kad mylėsime ir saugosime vienas kitą, nes esame vienas kito džiaugsmas ir laimė...

Simona

*********************

Mano būsimasis pasipiršo Londone vieną gražią pavasario dieną. Tai buvo tikrai ne impulsyvus kartu gerai praleisto laiko įkvėptas jausmų proveržis Londono mieste, bet iš anksto gerai suplanuotas pasiūlymas, apie kurį aš net nenutuokiau. Maniau, vykstame aplankyti Londono ir tiek, bet, pasirodo, tikrąją išvykos priežastį draugas slėpė nuo manęs.

Kodėl draugas pasirinko būtent Londoną, kad čia paprašytų mano rankos ir širdies?

Tikriausiai sutiksite - tai ne pats romantiškiausias pasaulio miestas meilės prisipažinimui, kad čia reikėtų specialiai atvykti. Tarkim, Paryžius, kokia mažai gyvenama sala su saulėtu paplūdimiu ir palmių giraite atrodo visai kas kita. Tad kur glūdi paslaptis?

Pasirodo, draugas Londoną pasirinko dėl jame esančios „Baker“ gatvės.

Kodėl ji tokia ypatinga mums? Gal pradėkime nuo pradžių? Mudu susipažinome viešėdami Ispanijoje. Aš buvau stažuotėje, o draugas laikinai čia dirbo.

Ispanijoje rytą pradėdavau bėgiodama. Paprastai bėgdavau į netoliese esantį palmių parką pro kinietiškų prekių parduotuvę ir nedidelę duonos kepyklą, kurioje buvo galima nusipirkti šviežių gardumynų. Nesu didelė saldumynų mėgėja, tačiau ramiai prabėgti pro kepyklos parduotuvėlę vis dėlto vieną gražią dieną nepavyko dėl gardaus šviežių bandelių aromato. Šalia kepyklos, kitame pastate, vyko remonto darbai, tačiau parduotuvėlės vidus buvo labai tvarkingas ir jaukus. Ką jau besakyti apie begalę šviežių bandelių, sudėliotų į dideles pintas lėkštes. Taigi po pirmo apsilankymo kepykloje, ritualu tapo ne tik rytinis bėgiojimas, bet ir bandelių degustacija.

Būtent per tas bendeles ir susipažinau su būsimuoju!

Jis darė remontą pastate šalia kepyklos parduotuvės. Dirbdamas spėjo įsižiūrėti į mane, kas rytą ateinančią šviežių bandelių.

Kaip vėliau išsišnekėjom, mane pastebėjo jau pirmą apsilankymo dieną kepykloje (iškart kritau jam į akį), bet tik vėliau ryžosi užkalbinti išeinančią pro parduotuvės duris su bandelėmis rankose. Iškart suprato kad esu ne ispanė (aišku, pastebėjo mano žydras akis ir šviesų gymį), bet kad lietuvaitė irgi nesitikėjo.

Tikrai smagiai pasijuokėm kai abu susitikom taip toli – Ispanijoje, o Lietuvoje nematėme ir nepažinojome vienas kito (nors gyvenome pajūry beveik šalia). Bendrą kalbą radome greitai, tad mūsų pažintis, netikėtai užsimezgusi, iškart nenutrūko.

Iš pradžių kas rytą susitikdavome prie kepyklos ir persimesdavome keletu žodžių. O kai remonto darbai buvo baigti, nusprendėme apsikeisti telefono numeriais ir susitikti už kepyklos ribų.

Mūsų draugystė tvirtėjo, buvo smagu leisti laiką kartu.

Kai draugas baigė darbą Ispanijoje, jis turėjo grįžti atgal į Lietuvą, tuo tarpu mano stažuotė šioj šalį dar tęsėsi. Būtent dėl to teko trumpam išsiskirti Ispanijoje, tam kad vėliau susitiktumėm jau Lietuvoje. Lietuvoje susitikome po mėnesio išsiskyrimo. Tada ir gavau netikėtą pasiūlymą iš draugo dviese praleisti savaitgalį Londone.

Apsidžiaugiau. Esu iš tų žmonių kurie lengvai pasiduoda kelionių aistrai, tad net nedvejojau. Susikroviau lagaminą ir pirmyn su draugu į oro uostą!

Trumpas skrydis ir mes jau žygiavome grožėdamiesi pavasariniu Londonu. Rankutėmis susikabinę, atviromis širdimis, laimingi. Gera darosi prisiminus!

Pabuvojome daugelyje lankytinų Londono vietų, o tada aplankėme“Baker street” 221 b Šerloko Holmso namą – muziejų. Būtent čia išgirdau pasiūlymą:

– Ar sutinki būti mano žmona?

Jis priklaupęs ant kelio, vienoje rankoje laiko mano ranką, o su kita iš kišenės traukia žiedą. Aš lieku stovėti šalia jo. Pasimetusi, bet laiminga. Dėmesio mums iš aplinkinių netrūksta, bet žiūrime tik viens į kito akis ir supantys mus smalsuoliai tarsi išnyksta ore. Tarsi liekame dviese.
Kurį laiką mąstau, kaip čia dabar visko nesugadinti, ko nors ne taip neleptelėti. Bet kur tau! Suima juokas pačiu netinkamiausiu laiku.

Juokiausi, nes suvokiu, kodėl jis priklaupė ant kelio būtent ”Baker “gatvėje. “Baker” žodžio reikšmė iš anglų kalbos siejasi su kepykla, kepimu. Mes susipažinome prie kepyklos, tad draugas nusprendė kad “kepyklos gatvė” būtų smagi mūsų naujo gyvenimo etapo pradžia.

Be to, trumpam išsiskyrus Ispanijoje, draugas papasakojo, kad kai jis grįžo į Lietuvą vienas be manęs, tepdamas sviestą ant duonos nuolat prisimindavo ir ilgėdavosi manęs. Visa, kas siejosi su bandelėmis, kepimu ar kepykla, primindavo mane. Mes ne kartą juokaudavome kepyklų tema.

Draugas iš pradžių pasijuto nepatogiai dėl mano garsaus juoko, bet greitai nurimo perpratęs tikrąją tokio mano elgesio priežastį. Atrodo, tarsi jis skaitytų mano mintis. Mes pradedame suprasti vienas kitą be žodžių ir tai džiugina.

- Sutinku, - atsakau neleisdama jam ilgiau nerimauti.

Jis nušvinta.

Pasigirsta plojimai. Meilės kalbai vertėjo nereikia net Londone šnekant lietuviškai. Niekam nekyla klausimų. Meilės kalba visi šneka vienodai, balti ir juodi, seni ir jauni.

Mudu su draugu laimingi.

Smalsūs turistai, atrodo, taip pat džiaugiasi. Nuo šiandien nebėra “Aš” yra tik “Mes”.

Irma

***********************

Vieną sausio savaitgalį mano brangusis mane pakvietė į restoraną magistro baigimo proga. Paprašęs manęs pasipuošti, pats trumpam išlėkė „į darbą“ sutvarkyti neatidėliotinų reikalų. Nieko neįtariau... Grįžęs vis jaudinosi, kad reikėtų paskubėti, nes staliuką užsakė anksti. Abu pasipuošėme vakariniais rūbais. Tik keista, kai paklausiau, jis niekaip man negalėjo įvardinti į kokį restoraną mes eisime ir vis išsisukinėjo:  „Tiksliai pavadinimo nepamenu, draugas rekomendavo". Na, leidausi vedžiojama už nosies, juk tai man skirtas vakaras mokslų baigimo proga.

Išlipę iš taksi pradėjome eiti ieškoti to „naujo, draugo rekomenduoto restorano“. Eidamas tiksliai vienu keliu, jis vis bandė „ieškoti restorano“. Priėjus vieną panoraminę aikštelę, nuo kurios atsivėrė nuostabus apsnigto Vilniaus vaizdas, draugas pasiūlė trumpam pasigrožėti kraštovaizdžiu.

Priėjome prie krašto, skardžio apačioje Neris, balti medžiai, balti namų stogai ir... mano žvilgsnį prikaustė kitapus Neries slėnio raudonais dažais didžiulėmis raidėmis ant sniego išrašytas užrašas „RIMA, AR TEKĖSI UŽ MANĘS?“ Keletą sekundžių likau stovėti be žado, sustingusi ir nesuprantanti, kas vyksta. Tada atsisukau į Tomą ir pasižiūrėjau į jį lyg norėdama paaiškinimo.

O jis vietoj paaiškinimo priklupo ir išsitraukęs raudoną dėžutę su nuostabaus grožio žieduku pakartojo klausimą: „Ar tekėsi už manes?“ Visiškai to nesitikėjau. Teištariau: „Be abejo!“ Jis užmovė man žieduką ir mes pasibučiavome, buvau labai nustebinta ir laiminga. Tada ir paaiškėjo, kokie buvo tie „neatidėliotini darbo reikalai“ ir kodėl jis taip skubino. Kad neužpūstytų ir nesutemtų...

Vakaras tuo nesibaigė. Kaip žadėjęs, brangusis mane vis dėlto nusivedė į restoraną vieno Vilniaus viešbučio 16 aukšte, kur manęs laukė didelis glėbys rožių. O svarbiausia, nuo staliuko, prie kurio sėdėjome, pro langą matėsi man skirtas užrašas, kuriuo galėjau džiaugtis iki sutemų. Vakarą vainikavo puiki romantiška vakarienė, muzika bei šokiai restorane, kuriame buvome tik mes vieni.

Tai buvo nuostabiausia mano gyvenimo akimirka, po kurios dar ilgai negalėjau atsigauti ir patikėti, kad tai tikra.

Rima

******************

Tai nutiko labai netikėtai, net minčių nebuvo, kad gali pasipiršti. Mes kartu sutikome 2008 m., tą vakarą mes ir susipažinom. Neilgai trukus apsigyvenome kartu. Džiaugėmės vienas kitu, tyrinėjome vienas kito asmenybę ir tiek.

Visos dienos buvo panašios tik skyrėsi virpuliukas širdyje, pamačius vienas kitą. Rugsėjo 1-ąją grįžtu iš darbo su gėlėmis, aš dirbu darželyje, todėl gėlės nuolat mane džiugina.

Mindaugas mane kiekvieną vakarą džiugindavo savo dėmesiu, staigmenomis, rūpestingumu, jaučiausi tarsi gyvenčiau rojuje. Tas vakaras buvo ne išimtis. Grįžusi ir pravėrusi duris, pamačiau pilną koridorių žvakių, o vonios kambarys buvo paruoštas vandens malonumams: viskas skendėjo žvakių šviesoje, tyliai grojo romantiška muzika, vandenyje plūduriavo rožių žiedlapiai, prie rožių puokštės stovėjo dvi taurės. Buvo nepakartojamas vaizdas. Aš nieko nelaukdama susiruošiau pasinerti į šiuos malonumus. Po kelių akimirkų išgirdau klausimą, kuris privertė mano širdį plakti stipriau.

- Ar sutinki iki gyvenimo galo būti su manimi?

Iš karto nesupratau ar teisingai išgirdau, todėl paprašiau pakartoti. Jis jaudinosi, bet tą jaudulį paslėpė žvakių šviesa ir jis dar kartą manęs paklausė: „Ar tekėsi už manęs?“ Ir žinoma, aš pasakiau TAIP, juk beprotiškai gera turėti nuostabų žmogų šalia.

Mylinti ir mylima
A.S.

***************

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Oficialu: Klaipėdoje nuo COVID-19 pasveiko šeši pacientai papildyta 20:44 val.  (295)

Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas socialiniame tinkle Facebook pasidalino džiugia...

Koronavirusu susirgusi Seimo darbuotoja atsisako pateikti savo kontaktus ir maršrutus papildyta Gaižausko komentaru (1215)

Karantino sąlygomis gyvenančioje Lietuvoje – precedento neturintis skandalas. Nors įstatymas...

Pirmadienį šalyje nustatyti dar 7 užsikrėtimo atvejai iš viso šalyje užfiksuotas 491 atvejis (170)

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) praneša, kad šiandien, atlikus tyrimus, Lietuvoje patvirtinti...

Traukiantis šilumai sulauksime sniego ir plikledžio (1)

Antradienio naktį Lietuvos padangėje praplauks nedidelis debesų sūkurys. Vietomis, daugiausia...

Vyrui diagnozavo COVID-19, bet pakartotinai netiria: už kelių dienų į darbą, bet virusą dar gali nešioti (107)

40-metis Andrius (vardas pakeistas, redakcijai žinomas – aut. past.) iš Austrijos, į kurią buvo...

Generalinis komisaras: nubausti už saviizoliacijos pažeidimus patys dar negalime (110)

Šalyje prasidėjus trečiajai karantino savaitei, Lietuvos policija vis dar neturi įstatyminio...

Baltarusiai valdžios sprendimų dėl koronaviruso nelaukia – patys imasi veiksmų (64)

Medikai iš viso pasaulio, įskaitant ir sveikatos priežiūros profesionalus iš Baltarusijos, dėl...

Profesorius papasakojo, kokios apsaugos nuo virusų priemonės yra efektyviausios (68)

COVID-19 pandemijos akivaizdoje susiduriame su asmens apsauginių priemonių trūkumu. Jų...

Italijoje auga nuo koronaviruso mirusių žmonių skaičius, bet užsikrečia vis mažiau pasaulyje jau mirė daugiau nei 35 tūkst. žmonių (83)

Italijoje per pastarąją parą nuo koronaviruso infekcijos (COVID-19) mirė dar 812 žmonių, o...

Malinauskas: buvau asmeniškai Verygos patikintas, kad reagentų nepritrūks (207)

Buvęs premjero patarėjas bei Visuomenės informavimo grupės vadovas dėl koronaviruso Skirmantas...

|Maža didelių žinių kaina