Situacija tokia: man 27, jam 27, draugavome 6 metus. Pasipiršo po 5 metų draugystės. Santykiai atrodė tobuli, nes jis labai ramus, niekada nepakeldavo balso prieš mane, aš kartais perlenkdavau lazdą, rėkdavau, bet viskas tik dėl smulkmenų. PVZ.: kodėl išėjai su neišlygintais marškiniais, kodėl nenuvalei stalviršio. Bet džiaugiausi, kad jis mane nuleisdavo ant žemės.
Bet viskas atrodė tobula, labai daug šnekėdavomės, klausiau kokie mano minusai, jis sake, kad aš tobula, kad po vestuvių gyvenimas bus rožėmis klotas. Susiplanavom vestuves, bet likus 2 mėnesiams mane paliko, sakė, kad priežastis, jog jis negali gyventi su pykčiais, tiek jis, tiek jo tėvai galvoja, kad pora ir šeima turi visai nesipykti.
Jei vakare apsipykdavome, ryte aš jau pamiršdavau kad buvom apsipykę, o jis pasakė, kad jis jaučia psichologinį smurtą.Nežinau kur ta problema, kodėl taip nutiko, aš visko bijau, man viskas baisu.
Be galo norėčiau, kad jis suprastų, kad negali be manęs, bet žinau kad to nebus.
Kaip man išgyventi visa tai? Padėkite man atsistoti ant kojų, nes 3 savaites laikausi raminamųjų pagalba.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KODĖL VYRAI NEPAKENČIA PYKČIO?
Iš tiesų apmaudu suvokti, kad griauni savo vestuves. Juk būtent taip suformulavo situaciją jūsų jaunikis ir jo tėvai: jis, atseit, išėjo dėl jūsų pykčio.
Jei kalbėtume visiškai tiksliai, tai išėjo ne dėl to. Tarkime, jūs lengvai pamirštate susipykimą. Jei toks pats būtų ir jūsų sužadėtinis, tai nebūtų jums problema. Pasipyktumėte, susitaikytumėte, po to mylėtumėtės. Vadinasi, teisingiau būtų pasakyti, kad vestuvės iširo dėl jo nepakantumo pykčiui. Kitą kartą jums reikėtų į tai atsižvelgti.
Tačiau neskubėkite savęs kaltinti: jūs tiesiog buvote savimi. Ir turite žinoti, kad ne kiekvienas vyras būtų toks jautrus, kaip jūsiškis. Galbūt aš užbėgu įvykiams už akių, nes jūs dabar išgyvenate skausmą, ir į ateitį žiūrėti nenorite. Tačiau aš darau prielaidą, kad jūs jau daugmaž aprimote ir galite apdairiai pasižiūrėti į tai, kas įvyko, kaip į pamoką. Ko jūs išmokote?
Pirmiausia, jūsų sužadėtinis ir jo šeima turėjo aiškią sąlygą: pykčio tarp sutuoktinių būti neturi. Matyt, jis ir pamanė: jei jau prieš vestuves mes pykstamės, tai kas bus po to? Jo galvoje būsimos šeimos vaizdas aiškiai kirtosi su jo šeimos pavyzdžiu, ir nieko iš to neišeitų – išsiskyrėte, ir gerai, kad tai įvyko anksčiau, nei vėliau. Todėl kitą kartą jums vertėtų atidžiau pažiūrėti, kaip jūsų būsimi uošviai sprendžia konfliktus.
Kai kuriose šeimose atvirai išsakoma, kas ką jaučia. Kitose visi nešioja „akmenis užantyje“, užtat serga širdies-kraujagyslių bei virškinimo organų ligomis. Trečiose suranda išeitį apsivalgydami ar prisigerdami. Ir būna mitologinių idealių šeimų, kur visi taip puikiai susiderinę, kad jiems net neateina į galvą, dėl ko čia jiems sukonfliktavus.
Tačiau anksčiau ar vėliau tai įvyksta ir idealiose šeimose. Konfliktai neišvengiami, nes į santuoką sueina skirtingi žmonės: juk niekas neteka už savo klonuoto brolio.
Kitas dalykas, kad konfliktus galima spręsti skirtingai, ir jūsų būdas - kalbėti piktu tonu - tik vienas iš jų. Geriau, kad jūsų vyras ateitų iš panašios šeimos.
Antras dalykas - jūsų būsimo gyvenimo draugo vyriškas jautrumas moterų emocijoms. Pakalbėkime metaforomis. Bendrai paėmus, moterų emocijos - tai aktyvi, iš vidaus į išorę einanti energija. Galima net įsivaizduoti, kad moterys pilvo apačioje turi nematomą „emocinę varpą“.
O vyrai šioje vietoje - pasyvūs, priimantys, tarsi turėtų nematomą „emocinę makštį“. Štai ir išeina, kad susitikus vyrui ir moteriai artimoje distancijoje fizinė vyro varpa aktyviai skverbiasi į moters makštį. Vyras duoda, moteris priima. O emociniame lygmenyje atvirkščiai - moteris duoda emocijas, vyras priima.
Kalbėdamasi su drauge jūs galite drąsiai dalintis emocijomis - jos nesužeidžia draugės. Ji gali jus išklausyti ir suprasti. O su vyrais kitaip. Kaip ir pirmieji lytiniai aktai, taip ir pirmieji emociniai santykiai su jais gali būti skausmingi. Moteriai - fiziškai, vyrui - emociškai. Todėl vyrai turėtų išmokti atsargiai pradėti lytinį aktą, o moterys - atsargiai reikšti emocijas, tarsi laukdamos, kada vyras tam pasiruoš.
Kaip moters makštis ruošiasi sueičiai, jūs žinote: ji sudrėksta dėl meilės žodžių bei fizinių glamonių. O kaip ruošiasi vyras susitikimui su aktyviomis moters emocijomis? Jis irgi savotiškai „sudrėksta“ dėl glamonių, tik jos labiausiai turi glostyti jo sielą: tu - pats geriausias; tu - mano ramstis; man su tavimi gera ir saugu. Jei vyras šių žodžių negirdi, jūsų kritiką jis priima taip, kaip jūsų neparuošta makštis sutiktų grubų varpos įsiveržimą. Vyrų savimeilė - tarsi svarbiausios moters erogeninės zonos atitikmuo.
Tačiau jūs galite prisiminti ir tuos atvejus, kada jūs tikrai vyrą girdavote, o jis vis vien jūsų emocijų nepriimdavo? Vadinasi, reikia atsižvelgti į individualų vyrų jautrumą moters emocijoms.
Tarp įvairių „tarpinių“ variantų yra keli kraštutiniai vyrų tipai. Vienas vadinasi „agresyvusis vyras“ - tokį vyrą moters emocijos jaudina, uždega, stimuliuoja. Jam santykis su moterimi - tai linksma „kova“ su žodiniais užkabinimais, grubokais juokeliais ir t.t. Kitas kraštutinumas - „vyras tėvas“ – atsiliepia tik į tokias moters emocijas, kurios sako „padėk man“, t.y. į tylias ašaras, prašymą pagalbos, moters nerimą ir mergaitišką pasimetimą. Tuomet jis ima moterį globoti. Įsakmaus moters tono, atviro pykčio toks vyras nepakenčia.
O štai variantas „vyras –vaikas“- labai nepakenčia pasimetusios, verkiančios moters, bet glaudžiasi prie savimi pasitikinčios, ramios, tvirtos ir racionalios moters „mamos“. Jam patinka ne moters riksmai, bet jos aiškūs buitiniai nurodymai, palaikymas, rūpinimasis. Anekdotine prasme tai skamba šitaip: Raštelis prie šaldytuvo: „Mielasis, kotletai - puode ant viryklės; salotos - šaldytuve, kojinės džiūsta ant radiatoriaus vonioje; gyvenimo prasmė - tarnauti žmonijai“.
O kaip jums atpažinti tokį vyrą, kuris pakęstų jūsų emocijas? Galima pasikliauti pažinčių specialistais, kad ir internetine svetaine, ieškančia darnių porų. O jei jūs nepasitikite psichologine diagnostika, tiesiog paklausinėkite savo draugo, kaip jis reaguoja į įvairias stiprias emocijas. Duokite jam suprasti, kad tai - tiesiog jo fiziologija, o ne kažkoks įprotis ar „auklėjimo pasekmė“.
Štai taip.
Tikiuosi, kad jums bus naudinga ši informacija, kol jūs išgyvenate šią sunkią gyvenimo pamoką.
Iki.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
