Apie tai, kad vyrai lovoje skuba, kalba praktiškai visos moterys. Dėl to moterys nespėja pakankamai susijaudinti ir patirti orgazmą. Kokia geriausia išeitis, irgi žinoma- moteris turi pradėti aktyviai judėti, ir tuomet ji dažniausiai orgazmą patiria. Taigi, jai reikia paspartinti save, tuomet ji pasitenkina.
Na, o kaip su kitais judėjimais? Štai imkime eiseną. Jūs kartu su vyru dažniausiai kaip vaikštote? Šalia, priekyje, ar kiek atsilikdama?
Rytuose moteris privalo eiti vyrui iš paskos. Kodėl? Ne todėl, kad Azijoje visos moterys turi būti lėtos ir flegmatiškos. Ar taip šariato dėsniai ar Talmudas pabrėžia antrą, priklausomą moters vietą šeimoje ir visuomenėje? Čia gudresnė idėja pakasta. Moteris tarsi ir eina iš paskos, bet gal ji ir „judina“ vyrą, kuris yra šeimos galva?
O galva – ji, nors ir mato, bet pati nei suktis, nei vaikščioti nemoka. Todėl vyrą ir užleidžia į priekį - nes jis mato. O kur tas matantysis eina? Ten, kur jį „kojos neša“. Štai jums ir “antra vieta”. Tiesą sakant, kai kurios moterys ramiau jaučiasi, kai reikia rodyti mažiau iniciatyvos. Jūs ne tokia? Gerai, o kodėl tuomet jūs iš namų į svečius antra po vyro išeinate?
Kada kaip,- atsakysite jūs. Tarkime, kai su vyru ruošiatės išeiti į miestą ar į svečius, tai, tikriausiai, ruošiatės ilgiau už jį, tiesa? O jis jūsų gal apačioje mašinoje laukia. Čia jūsų atsilikimas nuo vyro susijęs su tuo, kad jums labiau, nei jam, reikia puoštis. Taigi, lėtesnis jūsų tempas – kita jūsų dėmesingumo pusė. Galima dalykus daryti greitai ir atsainiai. Galima kruopščiai, bet lėtai. Jūsų vyras pyksta ir nesupranta šios taisyklės? Jis laiko tai „erzinančiu moterišku krapštymusi“?
Darome eksperimentą. Jūsų vyras sako jums: „tik šį kartą paskubėk“. Jūs brūkštelite lūpdažiais skersai lūpų, užsegate paltą ne ta saga ir tyliai einate šalia vyro. Jis pažiūri į jūs ir sako: tu ką? Jūs ramiausiai atsakote: užtat aš suspėjau su tavimi, argi tai ne šaunu? Jei jis turi humoro jausmą, tai kitą kartą jūsų neskubins. Jis prisitaikys prie jūsų tempų, nes supras, kad kokybė nepakenčia greitumo.
Gamta graži yra? Graži. O kiek metų šis grožis buvo kuriamas? Kelis milijonus metų... Jei jūsų vyras gamtos mokslų nėra išėjęs, yra psichopatas ar tiesiog humoro nesupranta – šio eksperimento nedarykite.
Pagalvokite geriau štai ką. Jūs be jokios abejonės lenkiate vyrą kalbėjimo tempu. Kai jūsų vyras ištaria šešis žodžius, jūs ištariate šešiolika. Taip yra todėl, kad jūsų kalbiniai centrai - abiejuose pusrutuliuose. O jūsų vyro - tik viename, tame, koks pas jį vyrauja. Žinoma, kad jūs kalbėdama dviem pusrutuliais spėjate išsakyti ir išgirsti daugiau...
Bet palaukite. Kad išsakyti daugiau, tai tiesa. O štai ar išgirsti daugiau - tai jau klausimas. Jūs gi žinote tokius pokalbius: „Žinai, o man atsitiko štai kas... Taip? O štai man kas buvo!... Ne, tu paklausyk! ... O tu manęs paklausyk“. Čia kalbasi dvi draugės. Abi nori išsikalbėti. Ką sako kita - mažiau svarbu.
Užtat vyrai, nors ir mažiau kalba, vis dėlto mažiau ir pertraukinėja jus. Kita problema - prisibelsti iki jų, kad jie imtų jus girdėti. Ypač aktualus klausimas, kai vyras- tylus, uždaras ir lėtai išjudinamas. Moteris bando jį prakalbinti, o jis tyli, atsako „aha“, ir aiškiai jūsų negirdi - įsigilinęs į laikraštį, žiūri į TV ekraną ar tiesiog mąsto.
Čia padeda prisiderinimas prie jo tempo. Jums reikia „išjungti“ vieną savo pusrutulį - įsivaizduokite, kad jį tiesiog nupjovėte. Tuomet jūsų kalbėjimo tempas sulėtės. Atsisėskite šonu į savo vyrą. Žiūrėkite ta pačia kryptimi, kur jo nosis. Ne į jį! Tik nesiglauskite. Ir susikoncentravusi lygiagrečiai vyro žvilgsniui tiesiog tyliai pasėdėkite. Jūs pamatysite įdomų dalyką - vyras netrukus atkreips į jus dėmesį!
Šis fenomenas susijęs su jo „antruoju dėmesiu“. Taip, vyrai turi ne tik pirmą dėmesį, kuriuo aprėpia objektus. Vyrai turi ir antrą dėmesį, kuris šoniniu regėjimu fiksuoja dalykus pagal principą „panašu ir saugu - skirtinga ir pavojinga“. Jie paveldėjo šį dėmesį iš protėvių medžiotojų. Todėl, kai jūs atsisėsite labai panašiai, kaip ir vyras, jis užfiksuos tai ir pasąmoningai perves jus į „saviškių“ kategoriją. O saviškiai vyrų gyvenime - dalykas toks svarbus, kad vyras perjungia dėmesį. Ir parodo “saviškiems“ palankumą.
Na, jau ne - pasakys kai kurios moterys. Argi vyrai ne labiau atkreipia dėmesį į ekstravagantiškas, ryškias moteris?
Vyrai atkreipia. Tačiau laimingai veda visai kitas. Todėl, kad dėmesys ekstravagancija lengvai pasisotina. Ir jei vyras žiūrės į tokias moteris ilgai, tai bus moterys iš televizoriaus ar iš šou. T.y., dėmesys ekstravagancijai - bet iš saugaus atstumo. Su televiziniu pulteliu rankoje. Prisiminkite apie antrąjį dėmesį- jei vyras pats nėra ryškus, labai ryški moteris jam - subjektyviai pavojinga. Kitas dalykas, jeigu jis pats žaliai dažosi plaukus ir prie kelnių prisiuva papuošalus - tuomet jam jūsų ekstravagancija - pats tas (“sava”- nuspręs jo pasąmonė).
Matote, mes nuo greičių po truputį perėjome į saugumo temą. Ir neatsitiktinai. Jūs žinote, kas atsitinka lėtiems vaikams, kurių tėvai - choleriškai skubantys? Arba greitiems vaikams, kuriuos tėvai flegmatiškai lėtina? Tėvai šalia tokių vaikų netenka kantrybės.
Vaikai šalia tokių tėvų pasijunta labai nesaugiai, labai tėvams neįtinka, stengiasi įtikti ir dėl to suserga neurozėmis: mikčioja, šlapinasi į lovą. Suaugę, kurių tempai labai skiriasi, šalia vienas kito kiek būna įsitempę, ir todėl, kad neurozėmis nesusirgtų, turi atkovoti savo teisę į savo tempą. Nereikia stengtis įtikti, aukojant savo fiziologiją! Tegul šis „įtikimas“ įvyksta automatiškai. O ar įvyksta?
Stebėjimai rodo, kad sėkmingoje poroje žmonės įgyja vienas kito bruožų. Intravertai ekstravertuojasi, t.y. labiau atsipalaiduoja ir tampa ryžtingesni. Ekstravertai intravertuojasi, t.y. labiau įsigilina į savo pergyvenimus. Todėl vieni pagreitėja, kiti sulėtėja. Visiškai natūraliai ir be jokio noro patikti.
Na, o ką tai reiškia „sėkminga pora“?
O tai jūsų pora. Na, ta, kurioje gyvenate. Jei tik jūs pastebėjote, kad gyvenate pakankamai ilgai - keletą metų. Ir kad “visko buvo”. Tik nemanykite, kad sėkminga pora- tai kur nėra konfliktų. Arba kai niekad nesinori vienam be kito pabūti. Tai jau būtų negyva pora. Gyva pora juda. Ir dabar atėjo laikas pakalbėti apie judėjimą laike.
Laikas – tai ne tik fizikinis, bet ir biologinis procesas, kuriame mes fiksuojame pokyčius. Kalendoriai, laikrodžiai - tai tik dėl vaizdo. Jei vidinių pokyčių nėra, tai ir laikas mums sustoja. Mūsų organizmas taip gudriai sudarytas, kad jame viskas banguoja - tai miego užsinorime, tai judėjimo. Tai būna liūdna, tai linksma. Tai įsitempiame, tai atsipalaiduojame. Iš tų pokyčių mes ir suprantame, kad eina laikas.
Santykių laikas - tai atšalimai ir atšilimai. Konfliktai ir susitaikymai. Noras būti kartu, ir noras būti atskirai. Jei šis procesas nustoja vykti, o virsta būsena - santykiai miršta.
Tai štai - sėkminga pora - kai šis ritmas maždaug normalus ir abiejų sutuoktinių daugmaž panašus. O nesėkminga pora - kai vienas vis myli, myli... O kitas - vis pyksta, pyksta... O kodėl taip būna? Todėl, kad vienas ar abu dirbtinai sukelia sau vieną jausmą, o kito bijo. Normaliai turėtų ateiti bangelė, bet ji nepageidautina. Kaip aš čia dabar jam atleisiu? Na, jau ne. Kaip čia aš dabar galiu jo nekęsti? Na, jau ne.
Čia atsilikimas laike nuo kito vyksta dėl fantastiško užsispyrimo - stovėti vietoje. Tokio asiliško įpročio. Kad asiliukas pajudėtų, reikia jo dėmesį atkreipti. Tarkime, uždrožti su vytele. Bet jei asiliuką, sustojusį vietoje, priimta per nugarą mušti, tai žmogaus priimta klausti. Ko jūs norite?- klausiame. Žmogus pagalvoja, pagalvoja ir... pasikeičia. Pykstantis atleidžia. Atlaidus supyksta. Tuomet atsidūstame ir nueiname į šoną. Procesas pajudėjo. Biologinis laikrodis ėmė veikti.
Mes nestovime vietoje. Ir kai judame, tai daug pamatome, išgirstame ir pajaučiame. Kai judame, gyvenimas iš nuotraukos virsta filmu. Iš filmo - spektakliu. Įžengiame į sceną- iš spektaklio gyvenimas virsta įvykiu. Iš įvykio - gyvenimo pilnatve.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
